2019 m. liepos 19 d. 13:47 val., penktadienis

ve  >  Žinios  >  Visuomenė  >  Klaipėdiečiai

Klaipėdiečiai

"Po pirmųjų paskaitų - kaip po pirties"

(9)

2009-05-12, 12:00

Kalbino Laima ŠVEDAITĖ

"Po pirmųjų paskaitų - kaip po pirties" nuotrauka, foto

Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dėstytoja, Literatūros katedros vedėja docentė daktarė Roma Bončkutė mano, kad dėstytojauti gali tik tie, kurie moka pamiršti save, matyti ir girdėti kitą žmogų.

Kokios aplinkybės jus atvedė į Klaipėdos universitetą?

Telšiuose, kur aš gimiau ir kurį laiką gyvenau, Klaipėda nebuvo tas svarbiausias miestas, iš kurio būtų sklidusios mados, kultūrinės naujienos. Mokytojai, kurie padarė daugiausiai įtakos, buvo studijavę Vilniaus universitete (VU), tad ir mūsų ateitį matė ten. Tačiau pas mus buvo gerai žinomas Klaipėdos dramos teatras, vyresnėse klasėse važiuodavome žiūrėti spektaklių - puikiai atsimenu, pavyzdžiui, "Mažvydą" su Vytautu Paukšte. Iš mūsų klasės, kurioje buvo 21 mokinys (ir, atrodo, 20 baigėme aukštuosius mokslus), tik viena mergina pasirinko studijas Klaipėdoje, o kiti traukėme į Vilnių, Kauną, gal porą - į Šiaulius. Sostinėje gyvenau 11 metų, susiradau daug draugų, jaučiausi savo vietoje. Tuomet, jei kas nors būtų pasakęs, kad išvažiuosiu į Klaipėdą, būčiau sakiusi - niekada. Bet niekada nesakyk "niekada".

1993 m. gruodį VU apgyniau disertaciją ir pajutau, kad noriu ko nors naujo, noriu išbandyti jėgas ten, kur nebūtų draugų ir užtarėjų. Todėl atsiradus progai atvykti dirbti į Klaipėdos universitetą, tik vos dvejojau. Atsimenu, paskutinis žodis buvo profesorės Viktorijos Daujotytės: ji pasakė, kad universitetas Klaipėdoje turi ateitį, ir jei jai tektų rinktis, pasirinktų Klaipėdą. Dabar man patinka ir miestas, ir jūra, ir darbas su jaunais žmonėmis. Pajūrio vėjai gerai išvėdina galvą, o jūra išmokė nepasiduoti, - šypsosi.

Kaip manote, kokia yra svarbiausia jūsų, kaip dėstytojos, užduotis?

Studijų metais kartą pati savęs paklausiau, kokių turiu talentų, ką reikšmingo galiu nuveikti. Ir tada man pasirodė, kad jokių talentų neturiu, todėl nusprendžiau mylėti žmones.

Manau, kad šitas apsisprendimas ėjo giliai iš vidaus, aš jutau, kad pedagogo kelias yra mano kelias. Per gyvenimą esu sutikusi keletą mokytojų, kurie man padarė daug įtakos. Todėl ir pati stengiuosi ne informuoti, bet brandinti asmenybę. Žinoma, kartu mokausi ir aš. KU taip pat teko daug ko išmokti ir kaip dėstytojai, vėliau - kaip katedros vedėjai. Literatūros katedroje dirba ne siauruose ratuose plačiai žinomi, bet Lietuvoje ir už jos ribų veikiantys asmenys. O katedros siela - "mūsų profesorė" Liuda Ruseckienė iki šiol man yra pavyzdys. Studentams sakau, kad universiteto baigimas mažiau suteikia teisių negu pareigų: įpareigoja išaugti iš infantilumo, išmokti prisiimti atsakomybę, išsiugdyti pilietines nuostatas.

Dėstau lotynų kalbą, antikinę literatūrą, todėl galiu studentams gyvenimo prioritetų pasirinkimą iliustruoti istorine medžiaga. Juk po saule nieko naujo. Istorija rodo, kad už gyvenimo suteiktas dovanas reikia sunkiai atidirbti, o už sunkų darbą ateina dovanos. Jei gyvenimą praleisi gaudydamas hedonistines minutes, lauks senatvė be pagarbos ir artimųjų pasididžiavimo.

Didžiausi jūsų darbo universitete iššūkiai ir džiaugsmai.

Didžiausias iššūkis buvo atsistoti prieš gausią auditoriją. Aš esu kamerinis žmogus, puikiai jaučiuosi namie. Nelabai manęs pakeitė ir studijos, nepripratau savęs viešai demonstruoti. Kai pradėjau dirbti universitete, po pirmųjų paskaitų išeidavau kaip po pirties, - šypsosi. - Nelengvai sekėsi ir nuo rašytinio teksto pereiti prie sakytinio. Tad studentus stengiuosi mokyti skirtingų raiškos rūšių, kad vėliau jiems būtų lengviau.

Pažymių rašymas taip pat visada iššūkis. Labai nemėgstu egzaminų. Noriu būti objektyvi, tačiau tenka ir suklysti. Dar nepamiršau, kaip buvau pamokyta nekreipti dėmesio į studentų ašaras. Vienas istoriją studijavęs, nenorėdamas gauti neigiamo pažymio, apsiverkė. Man, kaip mamai, ašaros padarė įspūdį ir aš parašiau "silpnai". Tačiau sužinojau, kad po to jaunuolis visus mokė, kad pas Bončkutę reikia paverkti, ir bus viskas gerai. Kitais metais kitas istorikas taip pat verkė. Žinoma, aš jau buvau mokyta, todėl ašaros nepadėjo.

O didžiausias džiaugsmas pedagogui yra pamatyti savo mokinių atliktus darbus.

Kokiais būdais valdote auditorijos dėmesį?

Dirbu jau 15 metų, tad dabar auditorijoje jaučiuosi laisvai, tačiau man vis dar sunku susitaikyti, kad didesnė dalis studentų studijų programą pasirinko atsitiktinai, vis dar stebiuosi, kai filologijos studentai sakosi nemėgstą skaityti, kai galvoja, kad knygos internetinis variantas yra tas pats, kas visas kūrinys.

Nemotyvuotų studentų auditoriją valdyti yra sunkiausia. Kalbėti studentams, kurie neskaito ir nesupranta, kam reikalinga literatūra, menas, muzika, yra labai sunku. Norėdama, kad jie nors ką nors išgirstų ir suprastų, pasitelkiu pavyzdžių iš kasdienybės, iš jų gyvenamos aplinkos - juk visiems džiugesį kelia atpažįstami dalykai. Per lotynų kalbos paskaitas studentams sakau, kad šios kalbos mokymasis tobulina loginį mąstymą. Tik gaila, ne visiems studentams loginis mąstymas atrodo vertybė.

Ar daug turite gerų studentų ir kaip juos apibūdintumėte?

Visi studentai, kurie motyvuoti, yra geri. Smagiausia dirbti su magistrantais, kurie kur kas mažiau klauso ir konspektuoja, o daugiau patys kalba, samprotauja, mėgina oponuoti. Pasitaiko studentų, kurie gana anksti ima save laikyti genialiais, bet nesistengiu prieštarauti, prašau, kad genialumą pagrįstų darbais.

Kitiems pasirodo, kad jie galėtų dėstyti, supyksta, jei nėra kviečiami padirbėti. Jaunieji ne visada supranta, kad dėstytojo darbui reikia kur kas daugiau nei tik išmoningai parašyti tekstus. Šį darbą gali dirbti tik tie, kurie moka pamiršti save, matyti ir girdėti kitą žmogų. Šis darbas netinka tiems, kurie nemoka pripažinti, kad gali klysti. Gyvenimas galiausiai įrodo, kuris ko vertas, kas buvo teisus. Savo esme gyvenimas yra teisingas.

Kokia jūs buvote studentė?

Gera, nes įstojau ten, kur norėjau. Manau, kad mūsų visuomenė būtų labai sėkminga, jei visi dirbtų mėgstamus darbus. Mokslininkas, kaip ir menininkas, dirba visada ir laisvalaikiu jis retai nemąsto apie savo darbus. Kai išvedu pasivaikščioti šunį, dažniausiai galvoju apie būsimo straipsnio apmatus, struktūrą. Mūsų darbo diena nepasibaigia išėjus iš universiteto - namie ruošiamasi paskaitoms, rašomi straipsniai. Aš rašau ne todėl, kad kas penkeri metai laukia atestacija, o todėl, kad man įdomi ta medžiaga, kurią tyrinėju, man patinka nuolat įveikti save, sau įrodyti, kad galiu surasti naujų įžvalgų ir priversti jomis patikėti bent tris kitus, kurie skaitys.

Na, o studijų metais laikiausi velionio akademiko Vytauto Mažiulio priesakų, kad studijuoti reikia patinkamus dalykus, o visus kitus - tik tiek, kad gautum stipendiją. Man puikiai sekėsi graikų kalba, lietuvių ir lotynų kalbų istorinės gramatikos, literatūros, kalbotyros, filosofijos ir estetikos kursai.

Jūsų požiūris į neoficialų dėstytojų bendravimą su studentais.

Neoficialus bendravimas galimas tik su studentais, kurie brandūs. Pastebėjau, kad jaunuoliai dėstytojo draugiškumą dažnai supranta kaip ženklą, kad nereikės mokytis, o galės pasišnekėti apie gyvenimą ir gauti pažymį. Manau, kad pagarbus atstumas tarp dėstytojo ir studento visada turi išlikti.

Šiaip stengiuosi studentais pasitikėti, rašau garbės skolas, tiesa, itin retai. Tik du kartus tokie, "garbės netekę", negrįžo jos atgauti. Jau antri metai laukiu vieno skolininko. Nemanau, kad pamiršo, bet turiu progos išbandyti savo patiklumą. O jaunam tegu būna mano patarimas, kad jau studijų metais verta rūpintis ateitimi, o negarbingi poelgiai jos nepagerins.

Ar dėstymas universitete - vienintelis jūsų darbas?

Šiek tiek lotynų kalbos paskaitų turiu kitoje aukštojoje mokykloje, prisidedu prie projektinės veiklos. Tačiau iš esmės - tai tas pats: projektuose atrasti nauji dalykai sugula į paskaitų konspektus. Pedagoginis darbas reikalauja visų jėgų ir viso laiko. Norėdamas ką nors pasakyti kitiems, turi daug valandų pabūti tyloje ir vienatvėje. Šito nepadaręs, neišvengsi kartojimosi, tapsi neįdomus ne tik studentams, bet ir bendradarbiams.

Kokiais principais vadovaujatės šiandien, šalį krečiant finansiniam sunkmečiui?

Aš esu tų žmonių pusėje, kurie mano, kad krizė yra mūsų galvose, o ne piniginėse. Per daug didelė dalis visuomenės nori labai gerai gyventi mažai uždirbdami. Štai jeigu lemta būti humanitaru, turi susitaikyti, kad negyvensi kaip bankininkas, bet gali prisidėti prie geresnės visuomenės kūrimo.

Mano gyvenimas nebuvo lengvas, bet nesigalėjau, kad pasirinkau tokį kelią. Jei gyvename širdimi, krizės nėra baisios. Sunkmetis tik dar ko nors išmoko. Tai labai geras indikatorius: žmones padaro žmonėmis...

Pastebėjau, kad "riebiaisiais metais" nelabai sekasi eiti į priekį, nes vartojimas atima daug laiko. Lengvi metai, aprūpintas gyvenimas, ypač, kai tai tėvų turtas, žmones išlepina. Tai žinojo ir užfiksavo dar antikos autoriai. Yra posakis: dykinėjimas išmoko žmones blogai elgtis.

Jūsų pomėgiai.

Pagal horoskopą esu Jautis. Tai žemės ženklas, mums patinka žemės darbai. Aš auginu gėles, bet tik balkone, tad savo sugebėjimų neišnaudoju. Todėl labiausiai mėgstu auginti save. Kalbu ne apie nuolatinį mokymąsi, žinių kaupimą, bet apie tai, ką romėnai vadino "virtus". Lietuvių kalboje šiai sąvokai išversti neturime vieno žodžio, ir tas žodis buvo taikomas herojams apibūdinti, bet apytiksliai "virtus", sakyčiau, yra ir narsa, ir dorybė, ir išsilavinimas, ir atsakomybė, ir pilietiškumas.

Straipsnius rašau ne todėl, kad kas penkeri metai laukia atestacija, o todėl, kad man įdomi ta medžiaga, kurią tyrinėju, patinka įveikti save.

Reklama

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Reklama

Komentarai

Ramunė

2012-10-11   11:28

IP: 193.219.187.34

Puiki dėstytoja, ne grožio konkursas, vertinkime jos profesinius gebėjimus.

xxxxx

2012-04-12   23:12

IP: 78.61.110.183

durne paskutine.. pasikelusi... jai studentas ne zmogus.. tokius dievas baudzia..

as

2011-12-19   11:30

IP: 86.100.149.167

Visiškai pritariu pirmam komentarui ,neduok dieve Bonckutes paskaitos , i studenta nekreipia demesio jokio pasikelus slikstyne.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Klaipėdiečiai

Vos perkopęs per trečią metų dešimtį, jis tvirtai paneigė mažiausiai du stereotipus:...

Arūnas Eimulis: "Noriu kurti, o ne šlietis" nuotrauka, foto

Klaipėdietis Linas Varanauskas tvirtina, jog atostogas sugalvojo tinginiai. "Kaip alpinistui - kalnai,...

Veterinaras su kaubojaus skrybėle nuotrauka, foto

Jaunystėje skaitydami žymių žmonių biografijas, stebėjomės Poliu Gogenu, kuris, sulaukęs brandos, metė...

Pasiklydus profesijoje kompasu tampa širdis nuotrauka, foto

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (BRIAI) mokslininkai, tiriantys Mažosios...

Tarp praėjusio gyvenimo ir dabarties nuotrauka, foto

Klaipėdiečiai kviečia į 2020 metų festivalį nuotrauka, foto

Klaipėda, Vokietijos Frankenbergo mieste startavo 56-asis Europos tautų kultūrų festivalis „Europiada“, sukvietęs beveik...

Privačios mokyklos auklėtinius pasitiko staigmena nuotrauka, foto

Klaipėda, Trijuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose veikusios Karalienės Mortos mokykla Klaipėdoje užsidaro ir savo...

Palangoje policijos telefonai netyla nuotrauka, foto

Vakarų Lietuva, Įpusėjus vasaros sezonui palangiškių ir poilsiautojų ramybę naktimis vis dažniau drumsčia garsiomis...

Atnaujinta Ąžuolyno giraitė kvies pailsėti nuotrauka, foto

Klaipėda, Pasirašyta Ąžuolyno giraitės sutvarkymo darbų sutartis. Šis parkas, esantis tarp Paryžiaus Komunos...

Klaipėda, Paskelbta prieš 33 min.

Klaipėda, Paskelbta prieš 46 min.

Vakarų Lietuva, Paskelbta prieš 56 min.

Klaipėda, Paskelbta prieš 1 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...