Maestro Stasys Domarkas: "Galiu peršokti vis aukščiau iškeltą kartelę"

"65-eri metai - ne jubiliejus. Dirbu savo darbą, ir tiek. Niekas nesikeičia", - sako maestro Stasys Domarkas, be šios sukakties, minintis dar ir 45-erių metų kūrybinės veiklos jubiliejų.

"Kūrybingam darbuotojui, o tokiu aš dar save laikau, kas penkerius metus švęsti jubiliejus ir sureikšminti save bei savo pasiekimus yra nedora, - mano Muzikinio teatro vadovas bei Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro dirigentas. - O jei koks solistas praeidamas manęs paklausia, kaip jaučiuosi sulaukęs tokio amžiaus, aš jam sakau: "Palauk palauk, aš tau paskirsiu senio vaidmenį..."

Maestro mintyse - kasdienis darbas, tradicinis vasaros įvykis - "Muzikinis rugpjūtis", premjera - V. Lebedevo miuziklas "O, mielas drauge"...

Ar jubiliejai ką nors keičia jūsų gyvenime?

Visiškai nieko. Teatre kiekvieną dieną turi vykti repeticijos - taip kaip laikraštis kasdien turi rengti naują numerį. Kasdienis darbas yra įtemptas ir intensyvus. Nuolat galvoji, ar viską padarei iki galo.

Kieno nuomonė jums svarbi? Kas yra jūsų kritikai?

Jūs, žurnalistai, - nusišypso maestro. - Reikia įsiklausyti į kritiką ir pažvelgti į save. Jei labai nesigėri savimi, tai nesunkiai iš šono pastebi, kas iš tiesų gerai, o kas tik šiaip sau.

Jūs vis akcentuojate darbą. O ar kada ilsitės? Ar turite laisvo laiko?

Neturiu. Bet man jo ir nereikia. Jei reikėtų - tai ir turėčiau. Pavyzdžiui, žmogus šiandien nenori valgyti sriubos, nes organizmas nepriima. Aš nenoriu pasakyti, kad esu darboholikas. Dirbu protinį darbą, susidedantį iš įtampos ir atoslūgių, tačiau dvasiniai ištekliai atsikuria savaime.

Man tenka dirbti be atvangos, mat turiu dvejas pareigas. Dirbu administracinį darbą teatre penkias dienas per savaitę. O savaitgaliai atitenka kūrybiniam darbui: arba repetuoju su orkestru, arba diriguoju spektakliuose. Štai ir visa mano savaitė...

Netraukia pasėdėti prie upės, nuvažiuoti prie jūros?

Ne, tam laiko aš neturiu, ir, matyt, man to nereikia. Jei reikėtų, - atrasčiau.

Ar per visus 45-erius kūrybinės veiklos metus nekilo noras visko mesti ir, pavyzdžiui, pakeliauti po pasaulį?

Ne, tikrai ne. Negalima darbais mėtytis. Juk mūsų, dirigentų, darbe svarbiausia yra patirtis. Ką dirigentas daro? Mano brolis sako: "Orą braižo mikliomis rankomis". Tačiau tai tik vizuali forma. Dirigentas yra ir organizatorius, ir muzikos žinovas. Mokslai šito neduoda, nors aš ir baigęs dvi konservatorijas: Lietuvos ir tuometinio Leningrado. Duodamas tik pagrindas, paskui kaupiasi patyrimas. Aš neįsivaizduoju, kaip normaliai dirbančiam žmogui gali kilti noras viską mesti.

Kai aš būsiu senas, gal taip ir darysiu, bet dabar man tik 65 metai.

Iš kur semiatės žvalumo?

Prieš aštuonerius metus buvau rimtai susirgęs, patyriau infarktą, klinikinę mirtį. Po to pradėjau save kontroliuoti. Kiekvieną rytą bet kokiu oru bėgioju po parką, laikausi dietos. Dabar mano sveikata vis gerėja - galiu peršokti vis aukščiau iškeltą kartelę.

Kaip atšvęsite jubiliejų?

Mano gimtadienis - šiandien (balandžio 15. - Aut. past.). Visą dieną dirbsiu organizacinius darbus, o vakare turiu dvi repeticijas. Ir dešimtą valandą pavargęs grįšiu namo. O rytoj - vėl repeticijos ir koncertai...