2021 m. kovo 1 d. 09:54 val., pirmadienis

ve  >  Žinios  >  Visuomenė  >  Klaipėdiečiai

Klaipėdiečiai

Audronė Jurkonytė: "Smuikavimas ir karatė vienas kitam netrukdo"

2004-12-18, 12:00

Ivona ŽIEMYTĖ

Audronė Jurkonytė: "Smuikavimas ir karatė vienas kitam netrukdo" nuotrauka, foto

"Monarchas žėri soste, bet valstybę valdo nematomi ministrai ir patarėjai..." - šypsosi Klaipėdos muzikinio teatro orkestro artistė Audronė Jurkonytė, paklausta, ar nejaučia nuoskaudos, kai spektaklių metu turi sleptis orkestro duobėje...

Pradėkime nuo trapaus žiogelio su smuikeliu...

Mano tėvas - žinomas chorvedys Pranas Jurkonis, norėjo, kad ir duktė būtų muzikantė. Dvejus metus grojau pianinu, o kai šeima persikėlė į Kauną, man buvo septyneri. Meno mokykloje man pasiūlė smuiką, kurio net nebuvau čiupinėjusi. Buvo daug ašarų, užsispyrimo, aštuntoje klasėje mane norėjo pašalinti kaip labai negabią. Jaučiausi pelenė. Jei kitoje specialybėje tu gali pasisamdyti korepetitorių, egzaminų komisiją apipilti auksu, tai su instrumentu lieki nuogas. Reikia pasiekt tam tikrą lygį, kad įstotum į akademiją. Per vasaros atostogas, ištisus tris mėnesius, tėvas su manim kasdien pats išsėdėdavo po šešias valandas kasdien, kol mano mąstymas pasikeitė.

Kaip susipažinote su vyru iš visai kito pasaulio - ornitologu?

Jis - idėjinis, mokslinis tipažas, pamišęs dėl plėšriųjų paukščių. Abu turėjom hobį - karatė. Iš prigimties esu sportiška. Daug kas juokdavosi, kad smuikas ir karatė - nesuderinami dalykai, o pasirodė, labai panaši darbo sistema. Mane domino meninė karatė pusė, idėjinė, tai - šou, pasirodymas. Vos ne mirtini smūgiai man yra tik šokis.

Man patiko Viliaus dvasingumas. Jis nevaikšto žeme. Atvažiavusi į Klaipėdą, pažinau tik varnas ir žuvėdras, o Vilius man buvo gyva gamtos enciklopedija. Mūsų namuose ir šiandien gyvena gyvatė, paukščiai lesa pačią brangiausią mėsą, kurią atitraukiame nuo savo burnų. Kartais vyras dvi dienas negrįžta namo, nes rūpinasi kokiu karališkuoju ereliu. Ir jeigu išloštume milijoną, jokiu būdu nepirktume odinių krėslų ar pilies... Kad nenusibostų, vyras ir žmona turi žiūrėti ne vienas į kitą, o viena kryptim. Dar dirbu Meno gimnazijoje, ir vyras toleruoja, kad nespėju padaryt jam valgio, buitiniai dalykai jam visiškai nesvarbūs, o kitas to neištvertų. Aš pakenčiu tai, kad jis dėl kokio gamtosaugos projekto meta gerą darbą ir neparneša algos. Daugelį dalykų galim paaukoti, kad tik atsiduotume savo stichijoms. Dukra Gunda groja violončele, ji ir kalbas gliaudo kaip saulėgrąžas.

Jūsų profesinis statusas - artistė, bet sėdite orkestro duobėje. Ar dėl to, kad esate nematoma, nejaučiate nuoskaudos?

Monarchas žėri soste, bet valstybę dažniausiai valdo nematomi ministrai ir patarėjai. Man niekada nepatiko būti centre, tai turbūt dinastinis bruožas: tėvas buvo vadovas, mama - racionali matematikė. Jau aštuoneri metai esu orkestro inspektorius, ir tai "veža", nes reguliuoti suaugusį žmogų - tai manipuliuoti nerašytais įstatymais. Pasakai, kad negražu vėluoti, o jie pyksta, kad tai ne vaikų darželis... bet su vaikais daug lengviau. Tai tikrai bjaurios pareigos, būti tarpininku tarp orkestro ir orkestro vadovo, reikalaujančio iš tavęs geležinės tvarkos. Į tai telpa ir priekaištai dėl sceninių drabužių: vienokie tinka naujametiniam Štrausui, kiti - Betoveno "Likimo simfonijai". Turiu artistei pasakyti, kai jos sijonas per daug provokuojantis...

Ar grodama jaučiate pakylėjimą, ekstazę?

Tai priklauso nuo to, kokiame kolektyve groji. Jeigu esi solistas, be abejo, tai susiję su euforija. Šiame pasaulyje yra pilna genialiai grojančių žmonių, bet solistu reikia gimti. O kitam visas grožis būti tarp žmonių, paskęsti orkestro garsuose, ir savo ego turi sutramdyti. Euforija čia gali būti kitokia: kiek didingai, spalvingai visi drauge groja. Prestižiniai orkestrai malasi po visą pasaulį, atstovauja šaliai, o mūsų periferijos orkestro - kita specifika. Kaip sakiau, esu idėjinis žmogus, darboholikė. Kai mes priversti dirbti daugelį darbų, esame paversti amatininkais. Yra verkiančių, yra ir dirbančių už grašius, bet visada linksmų. Man labai patinka opera, dirbti su choru. Ir aš visiškai nesigailiu, kad dirbu rytą vakarą, jaučiu pasiekusi, ko troškau.

"Fleita - ne koks rojaus paukštelis"

Reklama

... sako Muzikinio teatro orkestro fleitininkas, aranžuotojas ir kompozitorius Rimantas Giedraitis.

Kuo muzikantas skiriasi nuo "paprastos populiacijos"? Ar laikote garbe priklausyti muzikų kastai?

Tik nepradėkim pompastiškai kalbėti apie misiją! Gatvę šluoti irgi reikia pašaukimo. Taip vaikystėj susiklosto, kažkas pastūmėja, o paskui susizgrimbi, kad nieko kito ir nemoki. Kai kuriems pasiseka pasinert į tą amatą, pasiekti rezultatų. Apskritai muzikantus lygina su chirurgais ar katorgininkais. Bet tai niekam neturi rūpėti, o jeigu šitai matyti, vadinasi, nevaldai savo amato. Čia ir psichologiniai dalykai. Žmogus negali muzikuoti su bloga energija, kaip ir tas, kuris valdo žodį, pasako tekstus - tai yra komunikacijos menas. Į instrumentą turi įdėti tai, kas sudomintų žmogų. Kūrinys yra bendravimo terpė ir priemonė. Kaip aktorius ar diktorius: arba esi įdomus publikai, arba ne.

O prasidėjo viskas... nuo ko?

Dabar jaunuoliui relaksas - minkštasuolis ir televizija. Kai augau, buvo patefonas, o TV programa truko nuo 6 ryto iki pusės dešimt, vienintelė išimtis, kai Kenedžio laidotuves transliavo vidury dienos. Mama, choristė, vakarais dainuodama mezgė, o aš čiupinėdavausi su vaikiškais instrumentais, kol tėvas iš Leningrado atvežė akordeoną. Pats išmokau juo groti. Truputį reikėjo mane priversti mokytis muzikos. O iš fleitos galima išgauti viską: kiekvienas paukštis ar žmogus turi savo kalbą, balso tembrą, o visa kita priklauso nuo tavo fantazijos. Primityvu būtų poetizuoti.

Bet į muziką žiūrima kaip į sakralų dalyką, ji prilyginama religijai, o fleita - tyra, švelni kaip angelo kūdikio balsas...

Jeigu susilaukiu komplimentų, esu patenkintas kaip dailidė, padaręs gerą stalą. Apie pakylėjimą kalbėti nesąmonė, juk statisfakcija ta pati. Koks skirtumas, kokio džiaugsmo žmogui atneši: skaniai pagaminęs valgyti ar tobulai grodamas... - šypsosi. - Tai, kad aš gatvėj einu nieko nematydamas, autopilotu, tai dėl to, kad man galvoj dirba kompiuteris, o pakylėtas žmogus jaučiasi, kai padaro tai, kuo gali didžiuotis.

Mano visas gyvenimas nuo pradžios iki galo yra muzika, va tik dabar įgijau hobį. Rašau kultūros apžvalgas interneto dienraščiui "Bernardinai". Mane užverbavo tų vienuolių ordinas, bet tai anaiptol ne davatkiška, o kultūrinė-filosofinė draugija. Ir man tai savotiškas atradimas.

Ir Jūsų paklausiu: koks jausmas tūnant ten, orkestro duobėj? Ta muzika pateka kaip saulė, bet jūs skendite tamsoje.

Kai studijavau, galvojau: "Oi, kad aš kada gyvenime sėsčiau į orkestro duobę! Paskutinė vieta". Taip išėjo, dirbau filharmonijoje valstybiniame simfoniniame orkestre; su kokiais kolektyvais tik nesu dirbęs, išskyrus Operos ir baleto teatrą. Taigi priklausiau tai aukščiausiai kastai. Prisėjo baigti karjerą, atvažiuot į Klaipėdą, ir štai aš jau dvidešimt metų - "duobėj". Yra kolektyvinis jausmas, komandinis darbas, na, kaip virvę kartu tempiame. Tai duoda nemažą pasitenkinimą. Apskritai pasaulyje reta pūtikų, kurie groja solo, tai aukščiausias lygis. Lietuvoje iš pūtikų tik Vizgirda orkestre negroja. Esi toks "praktikuojantis katalikas", - juokiasi muzikantas.

Galima jaustis pilka mase, galima siekti tobulumo, kaifuoti grojant...

Profesionalas negali remtis vien emocijom, instinktais. Grojimas yra mąstymo procesas ir gyvenimo būdas. Psichologas žino daug technikų, mūsų amate irgi yra tam tikros spekuliacijos, žaidimo taisyklės. Meksikiečiai, statydami serialus, žino, kad nuolat reikia sukelti ašarojimą. Tu turi tam tikrų žaisliukų "užbovyti" publiką, tampyt ją už virvutės. Tam tikra magija, bet magas visada stebi publiką ir ją apgaudinėja: a, tai nusibodo, še tau kitą fokusą. O stresas grojikui didelis. Aš į parapsichologiją žiūriu skeptiškai, bet koncertas - apsikeitimas energija. Jauti, ar publika šalta, ar ji tavo. Vakarietis žiūrovas ateina relakso, o mūsiškis išsipleikia su skeptiškiausia fizionomija: na, kuo mane nustebinsi? Na, o apžvelgiant kultūrinę panoramą, jeigu tavo lova stovi ne po Vilniaus dangumi, kaip muzikantas, tu esi niekas. Bet aš manau, laimingas tas žmogus, kuris gali save realizuoti. Nematau didelės tragedijos, kad esu provincijos muzikantas.

Kad ir kaip banalu, meilė - irgi muzika, o moteris, suprask - instrumentas...

Šiaip esu katinas, kuris vaikštinėja vienas, mėgstu atsisėsti fortepijonu pats sau džiazuot. Fleita - tik dalis mano gyvenimo; dar yra pedagoginis darbas, rašau muziką. Jūs nesupraskit tos kūrybos kaip kalbėjimosi su dievais. Pragyvenimo šaltinis - orkestro aranžuotės, ko gero, parašyta per 700 partitūrų.

O moteris... Suprantat, man ne aštuoniolika metų, kad dūsaučiau: "Jėzus Marija, jau dvi valandas JOS nemačiau". Yra prisirišimas, šeima, šilti normalūs šeimos santykiai, kai tu žinai, kad tau skirtoji - šalia. Vyresnio sūnaus nusprendžiau "nežudyti" muzika, o mažasis lanko Balsio menų gimnaziją... Vinį įkalti galiu tik iš reikalo, bet negali žmogus blaškytis, man nepatiktų kasti sodo žemę. Kartais patinka nieko neveikti, tai yra klausytis muzikos...

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Klaipėdiečiai

Vos perkopęs per trečią metų dešimtį, jis tvirtai paneigė mažiausiai du stereotipus:...

Arūnas Eimulis: "Noriu kurti, o ne šlietis" nuotrauka, foto

Klaipėdietis Linas Varanauskas tvirtina, jog atostogas sugalvojo tinginiai. "Kaip alpinistui - kalnai,...

Veterinaras su kaubojaus skrybėle nuotrauka, foto

Jaunystėje skaitydami žymių žmonių biografijas, stebėjomės Poliu Gogenu, kuris, sulaukęs brandos, metė...

Pasiklydus profesijoje kompasu tampa širdis nuotrauka, foto

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (BRIAI) mokslininkai, tiriantys Mažosios...

Tarp praėjusio gyvenimo ir dabarties nuotrauka, foto

Ištyrus 3080 ėminių, 243 nauji koronaviruso atvejai ir 7 mirtys nuotrauka, foto

COVID-19, * Paskutinės paros naujų atvejų skaičius yra IŠANKSTINIS ir per kelias dienas...

Vairuotojas nesuvaldė motociklo ir partrenkė pėsčiajį nuotrauka, foto

Kriminalai, Motociklininkas partrenkė pėsčiajį

Lietuvoje plečiami tyrimai dėl koronaviruso mutacijų nuotrauka, foto

COVID-19, Lietuvoje nuo šios savaitės plečiami sekoskaitos tyrimai, siekiant nustatyti koronaviruso mutacijas,...

Su sunkia liga susigrūmusiai A. Brazausko našlei teko atsisakyti kai kurių malonumų nuotrauka, foto

Žmonės, Nidoje karantiną leidžianti Kristina Brazauskienė vasario 20 dieną paminėjo 72-ąjį gimtadienį: „Labai...

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...