Arijas dainuoja ir taksi automobilio keleiviams

Klaipėdos muzikinio teatro solistas Vytautas Gabrėnas per keturiolika metų sukūrė daugiau nei dvi dešimtis vaidmenų. Nors sako negalintis gyventi nedainuodamas, artistas nėra atsidavęs vien scenai. 
Kadais Vytautas Gabrėnas dirbo barų ir kavinių tiekėju, o dabar po spektaklių teatre miestiečiams teikia taksisto paslaugas. Vytautas sako dažnai keleivių veiduose perskaitantis klausimą: "kur aš tave mačiau?", ir kartais į tokią žmogaus veido išraišką atsako užtraukęs ariją... 
Operos artistas tą metą, kai pradėjo savo karjerą scenoje, prisimena su apgailestavimu: tada prasidėjo kultūros nuosmukis, tekdavo vaidinti pustuštei salei. "Graudu darydavosi. Bet įsijausdavai į vaidmenį - ir viską pamiršdavai. Dainuoti man yra didžiulis džiaugsmas", - sako scenos senbuvis.

- Ar to kultūros nuosmukio laikotarpiu nebandėte bėgti iš teatro?

- Sunkus periodas teatre mane paskatino ieškotis papildomo darbo, tačiau dainininko karjeros niekada neketinau atsisakyti.

- Kodėl pasirinkote tokią profesiją - dainuoti? Gal paveldėjote iš tėvų?

- Taip, atspėjote. Mano mama yra pianistė ir mane jau penkerių metų pasodino prie fortepijono. "Grok, Vytukai", - sakė. Ir aš grojau. Sukandęs dantis baigiau muzikos mokyklą ir... su profesionalia muzika atsisveikinau. Šios skyrybos truko ketverius metus. Tada iš Kauno atsikraustėme į Klaipėdą. 14-ojoje mokykloje sustiprintai mokiausi matematiką ir fiziką. Ir paskutinėje klasėje per pavasario atostogas nuvykau aplankyti savo draugų, kurie mokėsi Kauno J. Naujalio meno mokykloje. Ir kai išgirdau juos grojančius, man širdis krauju apsipylė. Grįžau į Klaipėdą ir pamiršau visas matematikas ir fizikas. Pradėjau groti, ir gana greitai sugrįžo visi mano muzikiniai įgūdžiai. Čia, matyt, lemiamą vaidmenį suvaidino mamos, muzikės, genai. Mokiausi tuometinėje S. Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje, vėliau Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. Ir jau tada dėstytojai pastebėjo mano galingą balsą ir pasiūlė nuo muzikavimo pereiti prie dainavimo.

- Ar Muzikinio teatro solistas draugų rate užtraukia "popsiuko"?

- Visko būna. Šiaip man arčiausiai širdies - operinis dainavimas. Tada ir širdis dainuoja... O dėl draugų... Kartą Vytauto Kernagio kažkas paklausė, kokioje kompanijoje jam labiausiai patinka būti. Tai jis atsakė, kad tokioje, kur neprašo dainuoti, - nusijuokė ponas Vytautas.

- O taksi automobilyje tik arijas dainuojate?

- Priklauso nuo kompanijos. Kai tik įsėda linksmi žmonės ir patys uždainuoja, - visada pritariu. Kai kurie mane atpažįsta. Mano keleiviams nuostabą kelia automobilyje grojama muzika: ne koks nors "bumčikas", ne rusiškas "popsas", o džiazrokas.

- Ar turite nuolatinių klientų-gerbėjų?

- Taip, vežioju savo klientūrą. Retai kada įsėda visai nepažįstamas žmogus.

- Jeigu teatre uždirbtumėte pakankamai, taksisto darbas tikriausia liktų tik prisiminimas?

- Taip. Tuomet "gyvenčiau" teatre, kur tikrasis mano pašaukimas.

- Kodėl neuždarbiaujate vestuvėse?

- Oi, tai pats šuniškiausias darbas. Kartą esu padėjęs draugams ir supratau, kad tai ne mano mnatūrai...

- O kokia Jūsų natūra?

- Ganėtinai romantiška. Mėgstu žmoną nustebinti originaliomis išdaigomis.

- Daug dirbate ir mažai laiko praleižiate su šeima, tiesa? Žmona nepyksta?

- Astai laiko lieka tikrai nedaug. Bet tai yra ta moteris, kuri mane supranta ir visada padrąsina.

- Tai jūsų antroji santuoka ir, suprantu, - sėkminga.

- Astą vedžiau subrendęs ir viską gerai apgalvojęs. O jaunystėje gi puolame tuoktis nežinodami, kas mūsų laukia...

- Ji - taip pat menininkė?

- Ne, - šypsosi ponas Vytautas, - ji yra buhalterė. Moteris, su kuria gyvenimo keliu eisiu iki galo.