2019 m. balandžio 24 d. 21:18 val., trečiadienis

Skaityk dabar

Žižiai į savo mišką važiuoja su kastuvu ir fotoaparatu

(4)

Žižiai į savo mišką važiuoja su kastuvu ir fotoaparatu nuotrauka, foto

PATS. Klaipėdietis garso, vaizdo ir šviesų menininkas Henrikas Žižys iš senelio paveldėtoje žemėje savo rankomis pasodino mišką.

© Asmeninio albumo nuotr.

Klaipėdiečiai menininkai drabužių dizainerė Sonata ir garso, šviesų bei vaizdo kūrėjas Henrikas Žižiai nuo miesto, žmonių ir kūrybos pailsi rūpindamiesi mišku. "Be kita ko dabar esu dar ir miškininkas", - juokais prisistato Henrikas, kuris iš senelio paveldėtą žemę užsodino mišku.

"Dabar savaitgaliais važiuojame į savo mišką kovoti su bebrais. Kaunamės kaip krepšinio aikštelėje. Vienas kito nežudome. Mano įrankis - kastuvas. Jeigu bebrai pastato užtvanką - aš ją prakasu, nes užtvenktas upelis kaipmat tampa ežerėliu, kuris užlieja mūsų mišką, ir medžiai žūva. Taigi, aš vieną dieną užtvanką prakasu. Per naktį bebrai ją vėl pastato. Vėl prakasu, po nakties vėl tas pats. Taip kantriai kovojome, kol bebrai pasitraukė", - apie savo savaitgalio pramogas pasakoja Henrikas.

BEBRYNAS. Tai bebrų pasaulis.

Sonata paskleidžia įspūdingų miško fotografijų pluoštą. Henrikas į mišką važiuoja su kastuvu, o aš - su fotoaparatu (juokiasi).

Gal gimsta koks naujas kūrybinis fotoprojektas?

Neštis į gamtą fotoaparatą man seniai tapo įpročiu. Nesistengiu specialiai ką nors fotografuoti, bet jeigu pamatau ką įdomaus - fotografuoju, negalvodama, kas iš to bus, kam tai panaudosiu.

Gamtos, žmogaus ir aplinkos tema dominuoja mano kūryboje nuo pat pradžių. Anksčiau daugiau dėmesio skyriau jūrai. Viename naujausių projektų "Faktūros" labai daug buvo miško. Galvoju apie jo tęsinį.

FOTOGRAFUOJA. Drabužių dizainerė Sonata Žižienė į mišką važiuoja su fotoaparatu.

Henrikas: Žemės, šakų faktūros miške - labai įspūdingos ir Sonatos darbuose jos atsispindi.

Sonata: Dažnai tos fotografijos atsiranda vaizdo projekcijose antrame plane per kolekcijų pristatymus, renginiuose. Profesionaliai kurti meninę fotografiją ambicijų neturiu, bet graži miško vaizdų kolekcija kaupiasi.

Papasakokite, kaip, kodėl pasisodinote savo mišką?

Henrikas: Mano senelis Petras buvo kaimo verslininkas ir paliko man žemės. Jis gyveno prie Ukmergės. Tad aš žemę persikėliau prie Vėžaičių.

GAMTOS KŪRYBA. Miškas Žižius žavi ir įkvepia. Asmeninio albumo nuotr.

Tvarkydamas dokumentus prisiminiau tokią istoriją. Apie 1973-1974 metus, kai buvau dar pionierius, pas senelį atradau žemės nuosavybės dokumentus. Tie popieriai buvo su smetoniškais pašto ženklais. Aš tada kolekcionavau pašto ženklus ir norėjau nulupti tuos ženklus, popieriai man rodės nevertingi. Pamatė senelis, pačiupo iš manęs, išbarė, kad galiu sugadinti tokį svarbų dokumentą. Aš tada tik akis išpūčiau: "Seneli, aplink socializmas, Brežnevas stato šviesų rytojų, kam tie smetoniški popieriai?" Senelis tada man sakė: "Palauk, palauk, tokia santvarka ilgai neegzistuos." Tada galvojau, kad senelis paseno, nieko nesupranta.

Po daug metų tie popieriai man atiteko.

Kodėl pasirinkote žemę prie Vėžaičių?

Ėmėme, kur davė. Siūlė dirbamą žemę prie Klaipėdos, bet mes apie ūkininkavimą nesvajojome, namus statyti poreikio ir laiko neturime.

Pasirinkome vietą, kuri tik 30 kilometrų nuo Klaipėdos, prie Vėžaičių. Sužavėjo graži gamta. Sklypas yra pamiškėje, tarsi atskirtas nuo pasaulio. Kelio iki jo nėra. Aplinkui miškai, brūzgynai, prateka Veiviržos upės senvagės, telkšo pelkės. Mums ta vieta pasirodė labai romantiška, paslaptinga, magiška. Jaučiamės ten lyg patekę į kitą, ne žmonių civilizaciją.

PATIRTIS. Žižiai įsitikinę, kad miško sodinimas vaikams buvo itin gera patirtis ir pamoka. Sūnus Žygimantas išmoko daug naujų dalykų.

Šalia yra didelis miškas, pilnas įvairiausių žvėrių: šernų, briedžių, stirnų, lapių, pempės pelkėse gyvena. Paukščių garsai pavasarį lyg iš siaubo filmo.

Gavote plyną lauką. Kodėl nusprendėte sodinti mišką?

Pati žemė tai padiktavo. Ten bvo galima auginti arba pievą, arba sodinti mišką. Pieva reikalautų nuolatinės priežiūros, ją turėtume arba patys šienauti, arba ieškoti nuomininkų. O mišką, galvojome, vieną kartą pasodinai ir ramu. Pasikonsultavome su specialistais, sužinojome, kad Europos Sąjunga suteikia paramą miškui įveisti, parašėme paraišką ir ryžomės patys mišką sodinti.

Sonata: Vietiniai kaimo gyventojai stebėjosi mūsų užmojais. Vadino pamišėliais. 10 hektarų - didelis plotas. Miškas užaugs ne greičiau kaip po 30 metų. Mes iš jo jokios materialinės naudos neturėsime, gal net nepamatysime užaugusio. Daug kam kilo klausimas: kam mums to reikia? Tačiau mes tokie jau esame, mums visada norisi išbandyti ką nors nauja.

RŪŠYS. Mišriame Žižių miške auga ir žaliaskarės eglutės.

Henrikas: Tad sumanymą įgyvendinome. Mišką sodinome patys su vaikais, taip pat vietiniai žmonės šiek tiek padėjo. Kaime visai kitokie santykiai tarp žmonių. Ten yra bendruomenė. Ką reikia, padės be kalbų. Atlygis - natūriniai mainai. Ir su medžiotojais susibičiuliavome. Ne kartą traukė mus užklimpusius žiemą.

Kiek medžių tuose 10 hektarų pasodinote?

26 tūkstančius. Sunku įsivaizduoti? Tai buvo prieš trejus metus. Visą mėnesį, kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro dirbome.

Kokius medžius pasodinote?

Tai - mišrus miškas. Pasodinome juodalksnių, eglių, ąžuolų, liepų. Kadangi projektas buvo finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis, tai viską darėme pagal griežtą planą. Medžių rūšys buvo parinktos pagal dirvožemį, pagal tai, kad medžiai padėtų vieni kitiems augti, kad nekonkuruotų, žemė specialiai suarta, sodinukai su sertifikatais ir t.t. Kol įgyvendinome šį projektą, aš, galima sakyti, baigiau pusę Žemės ūkio akademijos (juokiasi). Rimtai, įstojau į Miškininkų bendriją.

Kaip jūsų miškas atrodo dabar, po trejų metų, kiek paaugo, kiek medelių prigijo?

Henrikas: Kadangi mes nesame medžių sodinimo profesionalai, tai sodindami paskyrėme daugiau dėmesio, geriau medelius apkasėme ir matome, kad mūsų sodinukai gana gerai įsišaknijo. Netekome apie 10 procentų to, ką pasodinome. Kai kuriuos medelius šernai sutrypė, neprigijo medeliai ten, kur drėgnesnė dirva. Dėl to ir sodinama tiek daug medžių, nes paskaičiuota, kad tik kas penktas medis turėtų užaugti.

Ką sužinojote apie mišką? Kaip pasikeitė jūsų požiūris į jį?

Pasikeitė požiūris. Vajus prieš miško kirtimus su šūkiu "Gelbėkim mišką" dabar man neatrodo racionalus, nes sužinojau, kokios yra miškų kategorijos, kokius miškus galima kirsti, kuriuos netgi reikia kirsti. Pavyzdžiui, ketvirtos kategorijos, pramoninį mišką, t. y. 50 ir daugiau metų sulaukusias drebules būtina retinti ir sodinti naujas. Žinoma, plyni kirtimai atrodo baisiai, tačiau miškas, kaip ir žmogus, turi savo gyvenimo ciklą.

MENAS. Nors Sonata Žižienė miške nuo kūrybos ilsisi, tačiau jos fotografijos žavi meniškais gamtos vaizdais.

Apskritai, šiuo metu Lietuvoje miško yra daugiau pasodinama, nei iškertama, ir ES skatina mišką sodinti, tačiau ūkininkai, kurie užsiima kitokia veikla, gauna ES išmokas, miško verslo nesupranta.

Kodėl? Juk už mišką taip pat ES skiria išmokas?

Taip, už pasodinimą, tačiau už priežiūrą - išmokos simbolinės, vos keli šimtai eurų per metus.

Tai jūs pasodinote pramoninį mišką, kuris kada nors užaugs, subręs ir bus kertamas?

Sonata: Taip. Šis miškas bus mūsų vaikams. Gal jie ten gyvens, gal leis laisvalaikį, gal užsiims kokia veikla.

Ką dabar jums reiškia šis miškas? Esate menininkai, gal ir miškui sugalvojote kokią meninę koncepciją?

Sonata: Mums tai poilsio vieta, į kurią važiuojame su kastuvu ir fotoaparatu. Henrikas - su kastuvu, o aš - su fotoaparatu (juokiasi). Mums tai vieta, kur pabėgame nuo miesto, nuo jo koncepcijų, kaukių, dirbtinumo. Ten tikra gamta ir tu pats joje tikras. Mums šis miškas teikia daug džiaugsmo.

Stebime, kurie medeliai prigijo, kur prabėgo šernai, žiūrime, ar po šernų dar galime išgelbėti medelius, ar ne. Gera kiekvieną savaitgalį apeiti tuos medelius. Jaučiame, kad rūpestis jais yra ir prasmingas, ir mums patiems naudingas, nes pabūname gamtoje, pasivaikštome apie 10 kilometrų, galvas nuo miesto rūpesčių išsivalome.

Henrikas: Man miške gera visais metų laikais. Pirmiausia todėl, kad jame labiausiai ir pastebima ta kaita. Rudenį patinka grybauti.

Sonata: Beje, Henrikas namuose negamina jokio maisto, tačiau grybus renka, valo ir gamina tik jis. Aš taip pat einu grybauti, bet nelabai randu grybų.

Kaip į jūsų miškininkystę reaguoja vaikai?

Henrikas: Vaikai sodino mišką kartu. Tai nebuvo lengva. Iš pradžių pasirodė, kad medį pasodinti nesunku, tačiau, kai praeina savaitė, kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro dirbi, o rezultato nematyti... Pasodinus pirmą, antrą tūkstantį medžių, buvo momentas, kai tai atrodė neįmanoma.

Sonata: Jie žino, kad miškas yra jiems, ir vertina jį labiau pragmatiškai. Kita vertus, tai buvo labai gera pamoka mums visiems, kad tai, kas atrodo neįmanoma yra pasiekiama. Tik reikia kantriai dirbti. Manau, kad ir vaikai tai atsimins, kai norės gyvenime pasiekti kokį didelį tikslą ar įgyvendinti svajonę.

SURASK tarp medžių šakų pasislėpusius Henriką ir Žygimantą.

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Komentarai

Nuostabūs

2019-04-16   17:58

IP: 188.69.196.148

Sutuoktiniai, jų vaikai, prasminga jų veikla, požiūris į Mišką. Sėkmės sveikatos

ezys

2019-04-14   16:12

IP: 86.100.122.112

>>>Apie paramas. Negali, miska reikia priziureti, saugoti nuo gyvunu, ligu ir tt. o jei nepavyks, nudzius, sutryps, vejas isvartysi privalesi ir vel atsodinti tik si karta be paramos jau ;)
Saunuoliai zmones, sekmes jiems ir miskui ;)

Klaipėdietė Nijolė

2019-04-14   14:38

IP: 185.11.26.161

Puiki mintis sodinti mišką. Gerų oro sąlygų augant sodinukams. Šaunuoliai!

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Skaityk dabar

Urėdijų reforma: valstybiniai miškai pavojuje nuotrauka, foto

Pavasario vėjai į reformuotos Valstybinės miškų urėdijos padalinius atpūtė nerimo debesis. Patyrę...

Pasaulyje, pilname kosmopolitinių iššūkių, tėvai, atsakingai ruošiantys savo vaikus gyvenimui, jau nežino,...

Vaikus auklėsime skandinaviškai, o anūkus - afrikietiškai? nuotrauka, foto

Nuo liepos 1 d. Lietuvoje gausios šeimos pagaliau galės pasinaudoti specialiai joms...

Šeimoms reikia ne išmaldos, o pagarbos nuotrauka, foto

Jauna klaipėdiečių pora Dovydas Urbonas ir Milda Tamašauskaitė pastaruosius 2 metus gyveno...

Klaipėdiečių poros kelionė dviračiais į Filipinus baigėsi netikėtai nuotrauka, foto

Miestas užterštas, atslenka dūmų debesis nuotrauka, foto

Klaipėda, Klaipėdos miesto oro kokybės matavimo stotelės užfiksavo kietųjų dalelių paros normos viršijimą....

Po švenčių - šiukšlynai prie konteinerių nuotrauka, foto

Klaipėda, Jau tampa tradicija, kad kone po kiekvienos didesnės šventės klaipėdiečiai piktinasi netvarka...

Palangos administracijai vėl vadovaus Akvilė Kilijonienė nuotrauka, foto

Vakarų Lietuva, Trečiadienį, balandžio 24 d., vykusio Palangos miesto savivaldybės tarybos posėdžio metu paskirta...

Vienam atsikratyti senos technikos paprasta, kitam - galvosūkis nuotrauka, foto

Klaipėda, Specialistai sako, kad situacija Klaipėdos buitinių atliekų fronte gerėja, tačiau prie konteinerių...

Klaipėda, Paskelbta prieš 2 val.

Klaipėda, Paskelbta prieš 4 val.

Vakarų Lietuva, Paskelbta prieš 4 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...