Juliana Bojarova – šeštos kartos vilnietė. Ji dirba mokytoja sekmadieninėje Vilniaus sentikių religinės bendruomenės mokykloje ir, nors yra jauno amžiaus, vadinama matuška, nes ištekėjusi už Lietuvos sentikių bažnyčios aukščiausiosios tarybos pirmininko, dvasinio vadovo Grigorijaus Bojarovo.
Į savo namus pakvietusi moteris mielai sutinka papasakoti apie šios religinės bendruomenės kulinarinę tradiciją, nes nori, kad žmonės apie sentikių kultūrą žinotų daugiau.
Šalia cerkvės esantys parapijos namai pasitinka pyragų kvapais: laukdama svečių šeimininkė iškepė tradicinių mielinės tešlos pyragėlių su bulvių įdaru bei pyragą su varške.
Pyragėliai – vienas populiariausių sentikių virtuvės patiekalų, su skirtingais įdarais valgomi ir per šventes, ir kasdieną, ir per pasninkus. Kaip teigė pašnekovė, sentikiai vertina natūralumą ir tikrą produktų skonį, todėl šioje virtuvėje nerasime gausiai prieskoniais pagardintų ar aštrių patiekalų.
J. Bojarova rengdamasi mūsų pokalbiui bendruomenėje ir šeimoje surengė nedidelę apklausą. Senieji vilniečiai, iš kaimų į Vilnių suvažiavę žmonės, prisiminė ir tokių patiekalų, kurių šiandien mieste jau nebegamina dėl svarbios priežasties – neliko tradicinių krosnių.
Tačiau daugumą patiekalų ir prisimena, ir pasigamina. Visi pašnekovės kalbinti žmonės minėjo raugintų avižų kisielių, kartu su proprotėviais atkeliavusį į Lietuvą. Visose sentikių šeimose žinomas ir bulvių patiekalas kartoflianiki – aliejuje kepti virtų bulvių blyneliai su įdaru.
„Bulvės išverdamos su lupena, dar karštos nulupamos ir trinamos, kol masė tampa labai tąsi. Man sakė, kad patys tikriausi kartoflianikai įdaryti raugintais kopūstais. Tai tokie į žemaičių blynus panašūs pyragėliai su grietine“, – receptą padiktavo moteris.
Bulvinių patiekalų pasirinkimas sentikių virtuvėje platus. Be tradicinių lietuviams pažįstamų patiekalų, čia gaminamos ir vadinamos lazankos – nors pavadinimas sutampa, jos visiškai neprimena lietuviškų skrylių.
„Vienas mano mokinio tėtis pasakojo, kad lazankoms iš žalių bulvių tarkių suformuojami maži kukuliukai, jie verdami ir užbalinami pienu“, – bendruomenėje surinktais receptais dalijosi sekmadieninės mokyklos mokytoja.
Tik žmonių prisiminimuose likęs bulvių patiekalas ptrucha. „Žalias tarkuotas bulves sumaišydavo su pienu, aliejumi bei kepintais spirgučiais. Viską sudėdavo į aukštą molinį indą ir ilgam kišdavo į krosnį, o ištraukę kabindavo tiesiog šaukštais. Jam pagaminti reikia senovinės krosnies“, – vyresnių bendruomenės narių prisiminimais dalijosi J. Bojarova.
Svetingumą lemia ir tikėjimas
Sentikiai – religinė bendruomenė, tad natūralu, kad jų valgiaraštį stipriai koreguoja religinis kalendorius. Du kartus per savaitę – trečiadienį ir penktadienį – tikintieji pasninkauja. Šiomis dienomis jie nevalgo ne tik mėsos, bet ir žuvies, pieno produktų bei kiaušinių.
Tačiau ne visos pasninko dienos vienodos – yra išimčių, kai galima valgyti, pavyzdžiui, žuvį. Iliustruodama pasakojimą pašnekovė parodo religinį kalendorių, kuriame skirtingomis spalvomis pažymėtos pasninko dienos ir primenama, kada kokius produktus galima vartoti.
Griežčiausio pasninko laikomasi Kalėdų išvakarėse, kai tikintieji iki pirmos žvaigždės patekėjimo nevalgo jokio karšto maisto, geria tik vandenį arba džiovintų vaisių gėrimą. Prie stalo susirenkama tik ankstų Kalėdų rytą, pasibaigus per naktį vykusioms pamaldoms.
Anot J. Bojarovos, ant Kalėdų stalo būtinai turi būti šaltienos, kepenėlių pašteto ir keptos mėsos, nes prieš šventę kaime buvo skerdžiamos kiaulės. „Kalėdų dieną anksčiau tradiciškai buvo valgomi naminiai lakštiniai, gaminami arba su mėsa, arba saldūs, su medumi ir pienu“, – sakė ji.
„Kepant kulič pyragą neturi būti triukšmo ar skersvėjo, privalu ryšėti skarą, o prieš imant gaminti – pasimelsti.
Mėsos valgiais išsiskiria ir Velykų stalas, tačiau svarbiausias jo patiekalas – aukštas mielinis pyragas kulič. Jis simbolizuoja ateinančius metus, todėl kepamas labai atsakingai ir susikaupus.
„Mūsų šeimoje taip buvo, ir aš iki šiol laikausi taisyklių, kad kepant kulič namuose neturi būti jokio triukšmo ar skersvėjo, privalu ryšėti skarą, o prieš imantis gaminti – pasimelsti.
Tik su malda ir meile kepi tą pyragą. Žmonės pasakoja, kad anksčiau buvo griežtai žiūrima, kad kepant kulič joks svetimas žmogus į namus neįeitų“, – iki šių dienų svarbią tradiciją atskleidė J. Bojarova.
Moteris girdėjusi, kad kepamas kulič kartais iškildavo taip, jog nelįsdavo iš krosnies. Prie pyrago susirinkusi šeima spręsdavo, ką daryti, o svarstymai paprastai baigdavosi sprendimu išardyti dalį krosnies plytų.
Dabar šalia šio skanėsto Bojarovai ant šventinio stalo deda ir medaus tortą. Moteris šypsosi, kad šis kartu su vyru kepamas tortas formuoja naujas šeimos tradicijas, ir sako, kad sentikių namų virtuvėje sukasi tiek vyrai, tiek moterys.
„Mano senelis dabar gamina mažiau, bet prisimenu, kaip anksčiau visa šeima rinkdavosi valgyti jo troškintos vištienos ar antienos. Savo tradicinį patiekalą jis gamino tol, kol sudaužė mėgstamą senovinį troškintuvą“, – apgailestavo ji.
Vasarą, praėjus septynioms savaitėms po Velykų, sentikiai visą savaitę mini Švč. Trejybės šventę. Šią savaitę prisimenami ir lankomi mirusieji. Kaip ir per Velykas, šventei marginami kiaušiniai, tačiau šį kartą ne raudonai, o žaliai. Sekminėms kepamos ir saldžios bandelės, kuriomis žmonės dalijasi prašydami maldoje paminėti jų mirusius artimuosius.
Kilusieji iš kaimo prisimena, kaip nuo vasaros kaitros gynėsi gira, kurios esą nuolat būdavo kiekvienuose namuose. Vasaros patiekalu vadinama ir šalta daržovių sriuba šči, būtinai patiekiama su neluptomis karštomis bulvėmis. „Senelis prisimena, kad karštą bulvę turėjo nusilupti kiekvienas sau, net maži vaikai, o sriubą kabindavo iš bendro puodo“, – sakė J. Bojarova.
Kalbėdamos apie maistą, neišvengiamai paliečiame ir sentikių uždarumo temą. Moteris pritaria, kad vyresnioji karta su „svetimais“ iš tiesų bendrauja nenoriai.
Tačiau patikina, kad, nors uždari ir atsargūs, sentikiai – labai svetingi žmonės: „Kiekvieną svečią reikia priimti svetingai ir pagarbiai. Alkaną pamaitinti, ištroškusiam duoti vandens, nes Dievas ateina į namus bet kokio žmogaus pavidalu. To mus moko Evangelija.“
Asmeninio archyvo nuotr.
Pyragėliai su bulvėmis ir svogūnais (apie 25 vnt.)
Sudedamosios tešlos dalys:
800 g miltų,
375 ml šilto (25 °C) vandens,
180 g aliejaus,
100 g cukraus,
50 g šviežių mielių,
1,5 a. š. druskos,
1 a. š. vanilinio cukraus.
Įdarui:
trintų virtų bulvių,
svogūnų,
krapų,
druskos,
aliejaus.
Paruošimas: vandenyje ištirpinkite cukrų, sudėkite mieles ir gerai išmaišykite. Įberkite prieskonių, įpilkite aliejaus, suberkite miltus ir užmaišykite tešlą. J. Bojarova pataria minkyti tol, kol ji taps labai puri ir nelips prie rankų. Užminkytą tešlą dėkite į gilų indą, uždenkite maistine plėvele ir per naktį palikite šaldytuve.
Aiškindama, kaip pagaminti įdarą, ji atskleidžia vieną paslaptį: kad svogūnai būtų kvapnesni ir skanesni, prieš kepdami juos aliejuje pakepinkite keletą skiltelių česnako. Kepintus svogūnus sumaišykite su bulvėmis, druska, krapais ir formuokite pyragėlius. Kepkite apie 20 minučių 180 laipsnių orkaitėje.
Asmeninio archyvo nuotr.
Pyragas su varške
Jam tešla maišoma kaip ir pyragėliams, tačiau vienam dideliam pyragui jos reikės perpus mažiau. Kad tešla būtų kvapnesnė, galima įtarkuoti citrinos ar apelsino žievelės.
Įdaro sudedamosios dalys:
500 g varškės,
4–5 kiaušinių tryniai,
100 g cukraus,
vanilinio cukraus,
truputį manų kruopų (nebūtinai),
įvairių uogų.
Paruošimas: tešlą pakočiokite ir dėkite į skardą taip, kad dengtų kraštus. Varškę pertrinkite per sietelį, sudėkite kiaušinius, cukrų ir įvairių uogų. J. Bojarova įspėja, kad įdėjus per daug uogų ištekėjusios sultys suskystins įdarą, tad jų geriau nepadauginti. Kepkite 180 laipsnių orkaitėje apie 40 minučių. Kad pyragas keptų lygiai, orkaitėje pastatykite indą su vandeniu.
Išsaugoję savitumą
Doc. dr. Grigorijus Potašenko,
Vilniaus universiteto Kultūrinių bendrijų centro direktorius
Sentikiai yra trečia pagal dydį Lietuvos religinė bendruomenė, gyvenanti čia nuo XVII a. pabaigos. Šiemet sukanka 360 metų, kai pirmieji sentikiai atsikėlė į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK), maždaug dabartinės Latvijos teritoriją. Į dabartinę Lietuvą jie atsikraustė kiek vėliau – Degučių metraštis fiksuoja 1679 m. datą.
Sentikių cerkvė atsirado XVIII a. pradžioje, kai prasidėjo masinė migracija iš Rusijos. Šios migracijos rezultatas ir buvo sentikių bendruomenių ir gyvenviečių susiformavimas.
Bažnyčios patriarcho Nikono reformų nepripažinę sentikiai bėgdami atsinešė savas religines, gyvenimo būdo, galvojimo tradicijas, kūrė religines tiesas, plėtojo religines diskusijas, nes Rusijoje iki 1905 m. sentikių religija buvo uždrausta.
XVII a. antroje pusėje susiformavo dvi didelės sentikių atšakos: popininkai ir bepopiai. Lietuvos sentikiai yra bepopiai. Interpretuodami bažnyčios reformos priežastis jie kalba apie antikristo ženklus, nepripažįsta bet kokios hierachijos, todėl neturi ir dvasininkijos instituto. Jie neturi bažnytinės liturgijos, kai kurių sakramentų.
Bepopių bendruomenės pačios išsirenka savo pamaldų, dvasios tėvus. Nors dvasinės hierarchijos nėra, bepopiai sentikiai turi tam tikrą savo valdymo struktūrą.
Vienas sentikių religijos bruožų – bėgti ir slapstytis. Bėgti nuo valdžios, kuri persekioja, ir slapstytis nuo antikristo. Dėl šios priežasties žmonės nedalyvaudavo surašymuose, nenorėjo turėti paso ir ryšio su valdžia ar pinigais.
Tai religinė potekstė, bet kartu noras būti laisvam. Sentikiai visą laiką kelia klausimą, ar reikia įsitraukti į pasaulietinį gyvenimą, nes tai pakeis ir religinį gyvenimą. Be abejo, šiandien visi žmonės turi pasus, bet kai kurie nori sugrįžti prie tradicijos, nors, žinoma, tokios jos, kuri buvo svarbi XVII–XVIII a., šiandien neįmanoma visiškai laikytis.
„Kai sakoma, kad sentikiai paslaptingi, paslaptis čia gali turėti dvi reikšmes: tai, ko mes nežinome, ir tai, kas yra nematoma.
XVIII a. į LDK atvykę sentikiai tampa lojalūs savo žemės valdininkui, bajorui, kuris jį priima, pamažu išmoksta kalbą. Tai ir yra integracija: aš moku kalbą, atlieku darbą, moku mokesčius.
Pagrindinė sentikių veikla buvo žemdirbystė, prekyba ir amatai. Kalbama, kad jie buvo geri staliai, račiai, krosnių meistrai (rusiškos krosnys į Lietuvą atkeliavo būtent sentikių dėka).
Sentikių ratai gaminti ne iš dalių, bet iš išlenkto uosio gabalo, apkaustyto metalu, todėl labai patvarūs. Jų savimonė, raštingumas buvo gana aukšto lygio, jie mokėjo skaityti religine kalba, be gimtosios, mokėjo ir vietos kalbas. Nors bendruomenės gana uždaros, jie dalyvavo ir socialiniame gyvenime.
Kai sakoma, kad sentikiai paslaptingi, paslaptis čia gali turėti dvi reikšmes: tai, ko mes nežinome, ir tai, kas yra nematoma. Sentikiai, kaip krikščionybės dalis, turi paslapčių, kurios yra nematomos. Taip pat yra kasdienybės dalis, kurioje slepiami matomi dalykai, nes tai jiems taip pat sakralu.
Sentikiai kasdienybėje visada turėjo draudimų, pavyzdžiui, negalėjo valgyti ne iš savo indų. Terminas paganoje kruška (rus. užterštas puodelis) dabar retas reiškinys, bet sentikių kaime atėjusiam atsigerti kitatikiui buvo paduodamas kitas puodelis ne vien higienos tikslais, tai – religinis aspektas. Puodelis jiems sakralumo dalis, religinė tradicija kasdienybėje.
Kai kalbame apie sentikių įtaką lietuvių kultūrai, ji akivaizdžiai abipusė. Mes turime ištyrinėtą Lietuvos sentikių tautosaką. Aišku, kad lietuviai ir sentikiai veikė vieni kitus. Tarkime, lietuvių kultūroje žiniuoniai turėjo būti ne savi, todėl paprastai tai buvo sentikis ar totorius. Turime daug bendro ir kulinarijoje, tačiau šioje srityje sunku išskirti, kur yra ištakos ir kas yra autentiška.
Sentikiai nėra atskira etninė grupė, istoriškai jie yra rusų tautos dalis, kuri išpažįsta kitą stačiatikybės atmainą. Dalis Lietuvos sentikių yra išlaikę rusų tautybę, bet dabar daug kas keičiasi: daugėja mišrių šeimų, pastebima lituanizacija.
Nors žmonės tradiciškai lieka sentikiais, nemokant rusų kalbos jiems sunkiau dalyvauti bendruomenėje, nes mišios vyksta bažnytine slavų kalba. Dauguma žmonių bendrauja gimtąja kalba, bet beveik visi sentikiai moka vietos kalbas. Jie yra savita rusų kultūros dalis, turi net savitų kalbinių bruožų, todėl net rusų kultūros kontekste sentikiai yra saviti.
Žiūrint į statistiką, demografinė situacija sentikiams nėra palanki. Pokariu Lietuvoje turėjome apie 80 tūkst. sentikių, dabar tikinčiųjų skaičius – 23 tūkst. Mažėjimą lemia migracija, asimiliacija, mirtingumas, keičiasi pačių sentikių požiūris į savo religinę ir netgi tautinę tradiciją.
Nors statistikoje nematome, kiek žmonių pakeitė savo tapatybę, ji kinta. Surašyme tarp sentikių matome 8 proc. lietuviais save laikančių žmonių. Jų santykis su religine bendruomene, kartais su rusų kalba yra neaiškus, bet kai kurie pavyzdžiai rodo, kad jie sunkiai kalba rusiškai, todėl jiems atsiranda papildomų slenksčių norint išlaikyti tapatybę. Matyti, kad tolstama nuo tradicijos.
Sunku suvokti, kad kartais patys sentikiai nenori prisipažinti, kas jie yra. Jie jau asimiliavosi. Taip pat vyksta Lietuvoje mažai suvokiamas paprastas dalykas – rusų kultūra čia yra marginalizuota ir vietos rusams sunku išlaikyti savitą tradiciją, išlikti, nes aplinka nusiteikusi nepatikliai.
Galime kalbėti gražiai, kad mes nediskriminuojame, bet kasdienybė rodo ką kita. Antirusiška nuostata smarkiai išaugo po 2014 m. Todėl jaunimas eina lengvesniu keliu, bet yra žmonių, kurie dar linkę palaikyti tradiciją.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą