2019 m. liepos 21 d. 05:06 val., sekmadienis

Skaityk dabar

Prezidentų inauguracijos: nuo ugnies iki naikintuvų

(3)

2019-07-12, 07:17

Irena BABKAUSKIENĖ, Respublika.lt

Prezidentų inauguracijos: nuo ugnies iki naikintuvų nuotrauka, foto

Lietuva buvo viena pirmųjų visoje Europoje, kuri suformavo prezidento institutą.

© VE.lt fotomontažas.

Liepos 12 dieną inauguruosime išrinktąjį prezidentą Gitaną Nausėdą. Tarpukario ir Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje buvo inauguruoti 7 prezidentai (kai kurie jų–po keletą kartų).

Paprašytas apžvelgti prezidentų inauguracijas istorikas dr.Algimantas KASPARAVČIUS sakė, jog moralumo pavyzdžiu tapusio tarpukario prezidento Kazio Griniaus pėdomis neišdrįso pasekti nė vienas atkurtos Lietuvos prezidentas. 


- Tarpukario Lietuvos prezidentų inauguracijos. Kokias tradicijas atsinešėme į šias dienas? Pradėkime nuo pirmojo prezidento Antano Smetonos inauguracijos.

- Tautininkiškas anuometinės Lietuvos dešinysis sparnas yra ta politinė jėga, kuri į Lietuvą atneša pačią prezidento institucijos idėją. Esmė ta, kad Tautos pažangai, jos lyderiams Antanui Smetonai ir Augustinui Voldemarui visuomet imponavo stipri centrinė valdžia ir prezidentinis valstybės valdymo modelis.

Aišku, pirmiausia JAV ir iš dalies Prancūzijoje. Tuo tarpu kairieji – socialistai liaudininkai ir ypatingai socialdemokratai – tuomet buvo kategoriškai prieš. Jiems prezidentinė valdžia vis dar asocijavosi su monarchijomis ir diktatūromis. Krikščionys demokratai tuo klausimu neturėjo tvirtos pozicijos, bet veikiami tautininkų ir iš Rusijos slenkančios anarchijos labiau linko į prezidento institutą.

Kalbant apibendrintai, A.Smetonos partija (jis yra vienas iš ryškiausių Tautos pažangos lyderių) iškelia prezidento idėją. 1918 m. lapkritį premjeru paskirtas A. Voldemaras ją pamini pirmosios Vyriausybės deklaracijoje. Prezidento sąvoką, tarsi kokį buferį, aiškiai priešpastatydamas bolševikinei anarchijai. 

Pradedu kalbą nuo idėjos, nes tas, kas turi idėjų, mato ir jos vaizdinius. Kas neša idėją, atsineša ir tam tikrą supratimą apie jos turinį – patį prezidento institutą. O Lietuvoje jo nešėjai pirmiausia buvo tautininkai. XX a. pr. europiečių žinios apie prezidento institutą, o juo labiau prezidentų inauguracijas, buvo skurdžios.

Tad pasimokyti, pasižiūrėti ar nusikopijuoti kaip ceremonijos vyksta svetur, praktiškai galimybių nebuvo. Iki Didžiojo karo (1914–1918)pabaigos visoje Europoje veikė vos du prezidento institutai: Prancūzijoje ir Portugalijoje.

Tačiau apie Portugaliją lietuvių žinios buvo blankios, tad pirmiausia žiūrėta į JAV ir Prancūzijos pavyzdžius. Nors dauguma lietuvių sodiečių net nebuvo girdėję tokio žodžio, Lietuva buvo viena pirmųjų visoje Europoje, kuri suformavo prezidento institutą.

Pasukdama šiuo keliu Lietuva regione buvo pionierė: suomiai prezidentą išsirinko beveik keturiais mėnesiais vėliau, mūsų artimiausi kaimynai latviai ir lenkai tik 1922 m. lapkritį, o estai išvis tik ketvirto dešimtmečio pabaigoje. Visoje pokarinėje Europoje anksčiau už Lietuvą prezidentiniu keliu buvo pasukusios tik Čekoslovakija ir Veimaro Vokietija.

1919-ųjų balandžio 4 dieną A.Smetona išrenkamas pirmuoju Valstybės Prezidentu, o balandžio 6 d. Valstybės Tarybos rūmuose, kurie tuomet laikinojoje sostinėje buvo įsikūrę Maironio ir Donelaičio gatvių kampe, įvyko ir pati inauguracija. Tikra to žodžio prasme inauguracijos nebuvo.

Iš esmės buvo tik prezidento priesaika Laikinajai Konstitucijai in corpore susirinkusios Valstybės Tarybos akivaizdoje. Švęsti ir puotauti laiko nebuvo. Vyko pirmas žūtbūtinis Nepriklausomybės kovų etapas su bolševikais. Kaunas, Šiauliai ir kai kurie kiti didesni miestai badavo. Siautė dėmėtoji šiltinė.

Apie 40 proc. žemės dirvonavo. Situacija šalyje buvo beveik revoliucinė. Taigi pats prezidento institutas atsirado labai sudėtingomis sąlygomis. Kai valstybė buvo gilioje sumaištyje, o pusė jos teritorijos bolševikų rankose. Kai veikiantys valdžios institutai - Valstybės Taryba, Valstybės Tarybos Prezidiumas ir Vyriausybė nebeįstengė spręsti kylančių problemų.

Tokiomis aplinkybėmis, kaip inauguruoti prezidentą, niekas galvos nesuko. Visiems buvo svarbu tik tai, ar prezidento institutas pasiteisins ir ar juo išrinktas žmogus susitvarkys su problemomis. Todėl visa „inauguracija" apsiribojo A.Smetonos iškilminga priesaika.

Būtent priesaika, o ne pasižadėjimu. Ir po dienos, lydint krašto apsaugos ministrui, prezidento susipažinimu su kariuomene – išrikiuota Kauno įgula. Daugiau jokių iškilmių nebuvo. Viskas kuklu,asketiška. Kita vertus, asketizmas bendrai buvo būdingas A. Smetonai: ir kaip asmenybei, ir kaip politikui, ir kaip prezidentui.

- Pabrėžtinai išskiriate prezidento priesaiką ir pasižadėjimą...

- Šiandienos po pasaulį ir kultūras klajojantis žmogus jau nebeskiria priesaikos nuo pasižadėjimo. Net mokslininkai  mokslo darbuose šias sąvokas painioja. Tuo tarpu tarpukario Lietuvoje ir Europoje šis skirtumas buvo aiškiai suvokiamas. Priesaika duodama Dievui, paminint Dievą vardą.

O pasižadėjimas duodamas piliečiams, tautai, visuomenei. Jei Dievo vardas neminimas, tai ne priesaika, o pasižadėjimas. Juridiškai abu veiksmai lygūs, bet etiniu požiūriu yra rimtas skirtumas.  Tarpukario Lietuvoje ne visi prezidentai davė priesaikas. Varpininkas dr. Kazys Grinius, kuris buvo nepalenkiamas, to meto terminais tariant, cicilikas, nepabijo prisipažinti, kad yra netikintis.

Nepabijojo nei Tautos, nei Seimo, nei didžiausios to meto politinės jėgos Krikščionių demokratų (tarpukario vyriausybėse buvo ne vienas kunigas). Ir tauta jį puikiai suprato, jo nesmerkė, bet gerbė, kad jis 1926 m. birželio 7 d. Seime išsitiesęs visa savo hamletiška figūra perskaitė pasižadėjimą, o ne priesaiką. Man tai yra labai iškilus dalykas, daug ką pasakantis apie tarpukario Lietuvą ir mūsų dienų Lietuvą. Apie politikų moralę ir etiką.

Mes atkurtoje Lietuvoje po Kovo 11-osios turėjome 4 prezidentus, tuoj inauguruosime penktąjį. Ir visi jie prisiekė Dievo vardu, nors, kaip suprantu, tikrai ne visi jų buvo nuoširdūs, ne visi buvo gilūs, sąmoningi krikščionys, iki tol uoliai praktikuojantys katalikai. 

Tokį jų pasirinkimą interpretuočiau kaip viduramžišką duoklę visuomenei. Tam tikrą vergišką baimę, kad katalikiška tauta nesupras ir neatleis, jei nebus paminėtas Dievas. Šis pavyzdys rodo, kad XXI a. pr. Lietuva etiškai yra tolimesnė Vakarų Europos civilizacijai nei XX a. pr. Lietuva. 

Kartu tai yra ir ryškus krikščionybės, katalikybės, bendrai religijos niveliavimas, nuvertinimas. Katalikybė tampa progine. Parodomaja. Televizine. Kur nepažiūrėsi, šiandien lietuvių politikai sėdi pirmose katedrų ir bažnyčių eilėse. Ypač per valstybines šventes ir didžiuosius atlaidus.

Ką jie ten veikia, sunku pasakyti, tačiau žinau, kad daugelis jų nėra perskaitę net katekizmo ir vargiai galėtų išvardinti dešimt Dievo įsakymų. Tarpukaryje Europoje ir Lietuvoje religija turėjo žymiai gilesnę prasmę. Jei žmogus buvo tikintis, jis taip ir elgėsi. Jei buvo laisvamanis ir elgėsi kaip laisvamanis. Buvo mažiau moralinio kičo ir pliko politinio išskaičiavimo.

Tačiau buvo daugiau laisvės ir mažiau baimės. Keista, Europos istorija pasislinko 100 metų į priekį, tačiau bent jau Lietuvos politinėje kultūroje atsirado daugiau baimės negu jos buvo tarpukaryje. Tarpukario Lietuvos politinė kultūra buvo žymiai laisvesnė ir oresnė negu šiandienos - tai matyti žvelgiant į spaudą, ikonografiją, į prezidentų priesaikas bei inauguracijas.

Socialistai nebijojo socializmo, o krikdemai – krikščioniškų tiesų. Kita vertus, nerasite nė vieno tarpukario prezidento oficialiame renginyje nuotraukos, kur jis būtų pasirėdęs tautiniais rūbais ar lietuvybę demonstruotų kokiais kitais etniniais atributais. Visur tik kostiumuoti, frakuoti ir su „cilinderiais".

Netgi tautininkas A. Smetona tautiškumą skleidė ne per estetiką, o per etiką ir lietuvybę propagavo ne su šiaudine skrybėle ar tautine juosta po kaklu vaikštinėdamas po dainų šventę Kaune, bet plėsdamas lietuvių politinę filosofiją, tobulindamas lietuvišką gramatiką ir plėsdamas bendrai Lietuvos politinę erdvę.
 
- Kokios buvo kitų tarpukario prezidentų inauguracijos?

- Kalbant apie Aleksandrą Stulginskį, reikia atskirti du momentus. 1920 metų gegužę, kai pradeda dirbti Steigiamasis Seimas, A. Stulginskis pirmiausia išrenkamas jo pirmininku. O birželį Seimui priėmus naują Laikinąją Konstituciją, jam pavedama eiti ir prezidento pareigas.

Taigi jokios A. Stulginskio inauguracijos tuo momentu praktiškai ir nėra. Tokioje juridiškai neapibrėžtoje ar pakabintoje situacijoje A.Stulginskis išlieka iki pat 1922-ųjų, iki pirmosios nuolatinės Konstitucijos priėmimo, nes visą tą laiką visuomenėje, o ypač tarp politinių partijų virė arši kova – kai kada net iki susistumdymų: būti prezidento institutui Lietuvoje ar nebūti?

Kairieji - socialdemokratai ir socialistai liaudininkai ir iš dalies tautinės mažumos (lenkai) - kategoriškai buvo prieš šio instituto įtvirtinimą. Negana to, prezidento institutui nepritarė ir dalis krikdemų.

Na o didžiausių šios idėjos lobistų-tautininkų Steigiamajame Seime tiesiog nebuvo. Jie tuos rinkimus prapylė sausai. Taigi galima sakyti, kad 1920–1922 m. vasarą prezidento institucijos likimas Lietuvoje buvo sprendžiamas iš naujo. Ir žymiai sunkiau nei 1919 m. pavasarį. Į Seimą neišrinkti tautininkai prezidento institucijos idėją galėjo ginti tik netiesiogiai: per savo partinę spaudą, viešose paskaitose ar įtakodami jiems artimesnius krikščionių demokratų žmones. 

Ir reikia pripažinti, kad tautininkai čia nuveikė nemažai. Iš esmės jiems pavyko savo naudai paveikti abejojančius krikdemus ir galutinai juos įtikinti tokio instituto svarba valstybei. Tiesa, šis jų laimėjimas buvo sąlyginis, mat krikdemai apsisprendė eiti kompromiso keliu: kurti Lietuvoje ne stiprų amerikietiško/prancūziško pavyzdžio prezidento institutą, o labiau simbolinį.

Na, maždaug tokios simbolinės „valstybės galvos", kokią 1919 m. Veimaro Konstitucijoje jau buvo susikūrę vokiečiai.Diskusijos Kaune baigėsi tik 1922 rugjūčio 1 dieną, kai krikščionių demokratų ir žydų balsais pagaliau buvo priimta pirma nuolatinė Respublikos 

Konstitucija. Dėl prezidento instituto, nors ir su labai ribotomis galiomis, įtvirtinimo, visas Steigiamojo Seimo kairysis blokas in corpore balsavo prieš šią konstituciją. Įdomu tai, kad vėlesniais metais liaudininkai kažkaip susigyveno su prezidento institucija, na o LSDP praktiškai prieš ją kovojo iki pat sovietinės okupacijos.

Kodėl padariau tokį ekskursą? 

Nes 1920 metais, kai A.Stulginskis įpareigojamas laikinai eiti prezidento pareigas, nevyksta jokia inauguracija. Kai 1922 m. pabaigoje išrenkamas pirmasis Seimas ir jis pirmąkart A.Stulginskį išties išrenka prezidentu, konfliktas vėl atsinaujina.

Kairysis sparnas ginčija prezidento A. Stulginskio legitimumą ir de facto jo pareigų bei valdžios nepripažįsta. Prezidento institutas kairiųjų iš esmės blokuojamas. Blokuojamas net nežiūrint fakto, kad 1922 m. gruodžio 21 d. A. Stulginskis Seime iškilmingai buvo inauguruotas.

Tądien į Seimą jis atvyko pasipuošęs fraku ir su cilindru. Stilinga karieta ir lydimas raitų karininkų. Seimo narių, vietos diplomatinio korpuso, dvasinių hierarchų, aukštųjų kariškių, valdininkų bei kitų kviestinių svečių akivaizdoje A. Stulginskio priesaiką priėmė Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius.

Dėl susiklosčiusių aplinkybių (partijų aršios tarpusavio kovos bei savanorių rengimosi kariniam žygiui į Klaipėdą), tai buvo trumpa ir kukli ceremonija. Na, o kadangi Pirmasis Seimas dėl vidaus politinės destrukcijos gyvavo vos keturis mėnesius, nedaug ilgiau truko ir prezidento A. Stulginskio pirmoji kadencija.

Rimčiau kalbėti apie prezidento inauguraciją Lietuvoje galime tik nuo 1923-ųjų vasaros pradžios, kai Antrojo Seimo rinkimus vėl laimi krikščionys demokratai, kurie birželio 19 d. prezidentu vėl renka saviškį – uolų kataliką, pavyzdingą šeimos vyrą, agronomą A. Stulginskį.

Taigi galima sakyti, kad tik nuo 1923-ųjų birželio iš tiesų turime tikrą prezidentą ir tikrą inauguraciją. Vienintelį parlamento išrinktą prezidentą, kuris buvo deramai inauguruotas, kuris pareigose išbuvo visą trejų metų kadenciją ir kurio valdžią pagaliau daugmaž pripažino visos frakcijos Seime.

Birželio 19 d. Seime gavęs 49 balsus iš 78 A. Stulginskis antrąkart tapo Respublikos Prezidentu. Inauguracija Seimo rūmuose įvyko kitą – birželio 20 dieną, vidurdienį. Jos kulminacija – A. Stulginskio iškilminga priesaika, kurią ir vėl priėmė Žemaičių vyskupas P. Karevičius.

Po priesaikos  kalba Seimo nariams ir kviestiniams svečiams. Vakare – kuklus pokylis siaurame rate. Taigi nuo 1923-ųjų jau galime kalbėti apie rimtesnį prezidento institucijos tradicijų formavimasį Lietuvoje. Nes tada, kai inauguruojamas A. Stulginskis, Lietuva iš esmės jau yra pilnai de facto ir de jure pripažinta Europos valstybė. Su nustatytomis sienomis, Konstitucija ir veikiančiu parlamentu. De facto ji jau valdo ir Klaipėdos kraštą. 

Iš esmės ši tradicija pratęsiama ir 1926 m. birželį, kai susirenka socialistų-liaudininkų, socialdemokratų bei tautinių mažumų dominuojamas Trečiasis Seimas. Jis ir išrenka prezidentą Kazį Grinių. Jo inauguracija birželio 7 dieną Kaune  Seimo rūmuose buvo skambus įvykis.

Grinius visuomenėje turėjo autoritetą. Ir tas trumpas skambus pasižadėjimas, kurį Seimo rūmuose davė K.Grinius, ir pati prezidento povyza - labai įspūdinga: ryškių veido bruožų, aukštokas, lieknas, „su cilinderiu", baltais marškiniais, su lazdele. Dalyvauja nors ir nedidelis, bet visas Kauno diplomatinis korpusas. Laikinosios sostinės burmistras. Kariuomenės vadai. 

Ryškiausias momentas - K.Griniaus pasižadėjime nėra Dievo vardo. Tokia aukščiausio valstybės pareigūno laikysena tarsi ir demonstruoja, kad katalikiškoje, bet demokratinėje Lietuvoje net prezidentas gali būti laisvamanis ir kad Lietuva yra visokia. Nebūtinai katališkiška.

Tai išties europietiška, demokratiška ir modernu. K.Griniaus inauguracijoje prezidentas sveikino kariuomenę.

Vakare buvo priėmimas, kuriame - diplomatinis korpusas, kviestiniai svečiai su Kauno burmistru priešaky, kariuomenės vadovybė, ministerijų vadovai, kai kurių K.Griniui artimų politinių partijų lyderiai, sukviesti net iš provincijos. Jis buvo žinomas varpininkas, turėjo stiprią charizmą.

K.Griniaus inauguracija 1926-ųjų birželį yra bene įdomiausia ir labiausiai įsirėžianti, nes vėlesnės tarpukario inauguracijos jau turėjo tam tikrą drumstą atspalvį ar šešėlį. Kalbu apie 1926 gruodžio 17 dienos karinį-politinį perversmą.

Nors 1926 m. gruodžio 19 d., 1931 m. gruodžio 11 d. ir 1938 m. gruodžio 12 d. A. Smetonos inauguracijos organizaciniu, estetiniu aspektu buvo beveik tobulos – karieta, frakas, „cilinderis", priesaika Kauno arkivyskupui J.Skvireckui, Garbės sargybos rikiuotė, pučiamųjų orkestro griežiama Tautiška giesmė, radijo transliacijos, Trispalvėmis pasipuošęs Kaunas, banketas, tautos atstovų sveikinimai ir net artilerijos saliutai – tačiau politiškai jautrios ir pažeidžiamos. Opozicija nerimo.

Tautos suvienyti nesisekė. Nors valstybė modernėjo, tačiau neatsiliko ir priešai.


Antanas Smetona, Aleksandras Stulginksas ir Kazys Grinius.

- Ką pasakytumėte apie šiandienos Lietuvos prezidentų inauguracijų tradicijas? Pradėkime nuo pirmojo Atkurtos Lietuvos prezidento Algirdo Mykolo Brazausko inauguracijos.

- Turint omeny to meto vidaus politines-partines kovas, ji buvo pastebimai sutrikusi. Didelė dalis Lietuvos visuomenės netikėjo išrinktu prezidentu, buvo nusistačiusi prieš jį. Prisiminkime visus tuos konfūzus, kurie vyko inauguracijos išvakarėse, jos metu ir netgi vėliau.

Na, kad ir užrakintas Arkikatedros pagrindines duris ir bjaurią situaciją, kai tautos išrinktam prezidentui, į šventovę teko įeiti pro šoninį įėjimą. Ir tik a.a. šviesios atmintis Arkikatedros klebono Kazimiero Vasiliausko dėka.

Ar kitus panašius dalykus, pavyzdžiui, kada dalies Parlamento prezidentas yra ignoruojamas, blokuojamas. Tik šįkart tai daro ne kairieji, o jau apsiskelbę dešinieji.

Nes iš esmės dalis dešiniųjų, tokių ultraradikalų, žiūrėjo į tą procesą labai siaurai. Ne pilietiškai ir ne patriotiškai, o tik partietiškai.

Dabar, į viską žiūrėdamas iš laiko perspektyvos, sakyčiau, kad, atsižvelgiant į tai, jog tai buvo pirmoji prezidento inauguracija posovietinėje Lietuvoje, kad informacijos laukas apie prezidentus buvo labai siauras, nebuvo jokių etiketo specialistų tuometėje Lietuvoje, praktiškai de facto dar gyvenome sovietinėje Lietuvoje (mano galva, paskelbus Nepriklausomybę, iki pat 1998-1999 šalyje niekas labai nepasikeitė, gyveno tie patys tarybiniai žmonės), tad 1993 m.vasario 25 d. vykusi A. Brazausko inauguracija buvo pakankamai išraiškinga ir įdomi.

Buvo bandoma tarsi ieškoti katalikybės, krikščionybės, laicizmo ir pagonybės kažkokios sintezės. Ceremonijos, kuri apjungtų pagoniškąją kunigaikščių Lietuvą, katalikišką Jogailos-Vytauto, demokratinę ir autoritarinę tarpukario su Sąjūdžio  ir Kovo 11-osios įsčiomis tapusia LTSR. Į inauguraciją žengė vos prieš tris metus kompartijos pažymėjimą padėjęs funkcionierius.

Žmogus geru europietišku kostiumu, tvirtai lietuvišku veidu ir iš esmės ūkininko pažiūromis.  Lydimas lyg vaidilučių, lyg žyniais-prezidento patarėjais persirengusių jau likviduotos kompartijos skyrių sekretorių.

Be to, visi tie ugnies ritualai ant Gedimino kalno ir pan. Ir visas šis politinis-kultūrinis sinkretizmas pakankamai suprantamas. Bent jau žmonėms, kurie žino XV–XVI amžių kultūrinius katalikybės sinkretizmus su pagonybe Lietuvoje ar yra matę maurų(islamo)kultūrinį poveikį Portugalijos ar Ispanijos bažnytiniam menui, pirmiausia dailei ir architektūtai.

Manau, ir A.M. Brazauskas, ir šalia jo stovėjusi komanda, kurią didžiąja dalimi sudarė buvę sovietiniai kompartijos veikėjai, nelabai įsivaizdavo, kokia turi būti ta prezidento inauguracija. Juk atgimstančioje Lietuvos valstybėje, kuri dar ieškojo savęs ir savo vietos pasaulyje, manau, ir prezidentas dar turėjo susirasti vietą posovietinės Lietuvos sistemoje.

Tai ir atsispindėjo A.Brazausko inauguracijoje: neapibrėžtumas, blaškymasis nuo katalikybės iki pagonybės. Politinės kultūros požiūriu tai buvo tarsi Prezidento politinės praeities mąskuotė.

O istoriškai – tipiškas savo laiko produktas. Manau, visa tai lėmė, kad Algirdas Mykolas Brazauskas būdamas protingas ir garbingas žmogus, atsisakė antros prezidento kadencijos. Tiesa, ar Lietuva dėl to daugiau laimėjo ar pralošė, matyt, sužinosime tik dar po penkiasdešimties metų. Kai laikas pagaliau įveiks jausmus ir paliks tik faktus.

- Antrojo Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus inauguracija buvo visiškai kitokia, ar ne?

- Ir tai suprantama. Jis atvyko ir Jungtinių Amerikos Valstijų, kur pragyveno didžiąją dalį savo gyvenimo. Puikiai išmanė valdininko etiketą, nes ilgus metus buvo aukštas JAV pareigūnas.

Iš JAV V. Adamkus atsivežė ne tik laisvo žmogaus manieras ir neblogą anglų kalbą, bet ir prezidento instituto tam tikrą veiklos modelį. Supratimą, koks turi būti prezidentas, kas yra ir kaip turi iš principo veikti prezidentūra. Žinia, atsivežė ir tam tikrą inauguracijos vaizdinį.

O gal net ir amerikietišką patirtį. Todėl turime ryškiai susiformavusį, iškilų, sustyguotą 1998 m. vasario 26 dienos inauguracijos scenarijų. Jis gana grakščiai susišaukia su vėlyvąja tarpukario Lietuva, bet iš dalies skiriasi ir nuo JAV, ir ypač nuo Europos prezidentų inauguracijų tradicijų.

Aš nežinau kitos prezidento institutą turinčios Europos valstybės, iš dalies išskyrus Lenkiją, kur inauguracijos centrinėje ceremonijoje – prezidentui duodant priesaiką ar pasižadėjimą, dalyvautų ir  dvasinės valdžios autoritetas. Šiuo atveju katalikų bažnyčios ar kitos kokios bažnyčios aukščiausias pareigūnas su tiksline invokacija(lot. invocatio - kreipimasis - red. past.), tai yra invokaciniu pasisakymu.

Tai būdinga tik  Lietuvai ir Lenkijai. Nes visose kitose pasaulietinėse  prezidentinėse valstybėse, pradedant Prancūzija ar Portugalija ir baigiant Čekija, Slovakija, Latvija ar Estija dvasininkai aktyviai nedalyvauja prezidento inauguracijos ceremonijoje. O jei ir pakviečiami tai tik kaip svečiai. Bet ir tai ne visuomet.

Klasikinėje pasaulietinėje Respublikoje, kokia yra Prancūzija, jie netgi nekviečiami. Tuo tarpu Lietuvoje dvasiniai lyderiai inauguracinėje procedūroje dalyvauja ne kaip svečiai, bet kaip tos inauguracinės procedūros dalyviai. Nes prieš prezidento priesaikos ceremoniją Lietuvos Respublikos Seime arkivyskupas sako invokaciją.

Tarsi siunčia Dievo palaimą išrinktajam prezidentui, tarsi dvasiškai sujungia Dievą, tautą ir prezidentą. Lietuvos atveju,ta invokacija - tarsi ir priesaikos įvadinė dalis, po jos eina prezidento priesaika Konstitucinio teismo pirmininkui.

Tokiu būdu bažnyčia, kuri pagal 1992 m. Konstituciją yra atskirta nuo valstybės ir ką dar 2000 m. patvirtino Konstitucinis Teismas, tarsi ir įsijungia į pasaulietinės valstybės aukščiausio pasaulietinio pareigūno legalizavimą. Manau, tai kertasi su bažnyčios ir valstybės atskirtumo principu.

- Invokacijos prieš prezidento priesaiką Seime tradicija atėjo iš tarpukario Lietuvos? Kartu su V.Adamkaus inauguracija?

- Taip, ši tradicija iš dalies ateina iš tarpukario Lietuvos. Ji labiau būdinga krikščioniškosios demokratijos valdymo periodui Lietuvoje ir ypač po 1926 m. gruodžio 17-osios perversmo, kai prezidentu tris kart paeiliui renkamas A.Smetona ir vyksta trys jo inauguracijos - prezidentas priesaiką duoda Kauno arkivyskupui metropolitui.

Tai yra inauguracijos ceremonijos esmė ir kulminacija tarpukaryje. Na, o visa kita - visi priėmimai, delegacijų sveikinimai, pokylis vakare, gali būti, gali ir nebūti. Ir tai visiškai suprantama, nes pagal visas tarpukario konstitucijas valstybė Lietuvoje nebuvo atskirta nuo bažnyčios.

Tuo tarpu Kovo 11-osios Lietuvoje visai kita juridinė situacija. Tačiau, matyt, mūsų istorinė atmintis ir mūsų kultūrinis kodas čia dominuoja prieš mūsų teisinę savimonę ir pilietinę laikyseną.

Prezidentas nuo 1926 metų duodavo priesaiką katalikų bažnyčios aukščiausiam hierarchui Lietuvoje, padėjęs ranką ant Šventojo Rašto, ant Biblijos. Tai toks lietuviškos tarpukario inauguracijos ikoninis dalykas. Prie to priprato tarpukario visuomenė, ir mums tai turbūt įsigėrė, nes paveldėjome tą tradiciją, kurią taip logiškai, natūraliai, nedirbtinai ir savotiškai efektyviai mums sugrąžino V. Adamkus savo pirmosios inauguracijos metu.

Tai natūralu. Jis gimė ir iki paauglystės gyveno smetoninėje Lietuvoje. Jo tėtis buvo aukšto rango karininkas, o krikštatėvis prof. Augustinas Voldemaras. Dvasininkų dalyvavimas duodant priesaiką Seime ir šiuolaikinėje Lietuvoje yra vienas iš ašinių lietuviškos inauguracijos momentų.

- Ką dar V. Adamkus įnešė į inauguracijos ceremoniją? Ką įtraukė kiti prezidentai? 

- Kalbant apie V. Adamkų, jis iš tos amerikietiškos tradicijos, gerąja prasme, įtraukė prabangų, blizgų prezidento pokylį užsienio šalių diplomatams, kviestiniams svečiams. Tai iš esmės pradėjo V.Adamkus, o vėliau gražiai perėmė jį pakeitęs Rolandas Paksas, kuris, beje, dar įnešė tam tikrų dalykų.

Natūraliai atsirado prezidento vaikai, šeima, tėvai. Išskyrus keletą smulkių detalių, R.Pakso inauguracijoje taip pat viskas buvo savo vietoje ir tvarkoje. Beje, būtent su V. Adamkumi į šiuolaikinę lietuvių politinę kultūra tvirtai ir grakščiai buvo įvesta ir pirmosios ponios sąvoka. Ponia Laima Paksienė šią tradiciją perėmė iš p.Almos Adamkienės.

Lyginant tarpukario ir šių dienų Lietuvos tradicijas, reikia paminėti, kad sąvokos „pirmoji ponia" tarpukario metais ir Lietuvoje, ir Europoje praktiškai nebuvo - buvo tik pareigūnas vyras. Jis prisiekia ir apie jį sukasi visa prezidentinė orbita. Pirmosios ponios tradicija susiformuoja JAV, ir jau vėliau, po antrojo pasaulinio karo, nedrąsiai įžengia į Europą, pirmiausia Prancūzijoje.

Nedrąsiai kalbėjome apie pirmąją ponią ir A.M. Brazausko laikais dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių. O V. Adamkus iš karto, jau su inauguracijos dieną, įveda ir sustiprina pirmosios ponios vaidmenį. Ji tarsi grožio skydas ir stiliaus ikona stovi šalia prezidento.

Jį morališkai paremia ir estetiškai pakelia. Ir tokiu būdu, per inauguracijos ceremoniją ponia Alma 1998 m. estetine prasme tarsi ir pakylėjo, sulygino Lietuvą su likusiu pasauliu, kur prezidentas ir pirmoji ponia buvo tarsi toks ir išbaigtas prezidentūros vaizdinys. Jie pasidaliję funkcijomis. Ponia Alma, vėliau ją pakeitusi ponia Laima labai sėkmingai tvarkėsi su savo pareigomis tiek vizualiai, tiek de facto.

- Prezidentė Dalia Grybauskaitė inauguracijos dieną atsisakė pokylio. Kuo dar išsiskyrė jos „įžengimo į sostą" diena?

- Ji atsisakė ir kitų pokylių prezidentūroje, pavyzdžiui, vasario 16-ąją, liepos 6-ąją, kurie vyko V.Adamkaus laikais. Grįžome prie tokios pilkokos  sovietinės estetikos - tam tikro pabrėžtinio, dekoratyvaus asketizmo. Formaliai lyg ir taupydami, bet tikrosios priežastys vis dėlto labiau buvo gal kitos. Žmogaus įgimtas charakteris. Auklėjimo ypatumai. Išsilavinimo ir buvusios tarnybos specifika. 

- D.Grybauskaitė, duodama priesaiką Seime, taip pat prisiekė Dievo vardu?

- Aš specialiai atidžiai klausiau - ji nelaužė šios tradicijos. Ir šiuo atveju mes turime tam tikrą, nemanau, kad labai teigiamą dalyką. Kai mes lyg ir privaloma tvarka padarome katalikų bažnyčią prezidento inauguracijos esmine dalimi. Kitas dalykas, kai prezidentai, lyg ir privaloma tvarka per katalikiškas šventes sėdi pirmose
Arkikatedros eilėse.

Man tai kelia tam tikro netikrumo, dirbtinumo įspūdį. Nors formaliai Lietuva pasaulietinė valstybė ir akivaizdu, kad dalis mūsų antrosios Respublikos prezidentų su Bažnyčia ir katalikų tikėjimu tikrai nedaug ką turėjo bendro, tai čia išeina lyg toks parodomasis kiekvieno žingsnio siejimas su Bažnyčia ir dvasingumu.

Britai tam reikalui turi nelogą patarlę, kuri kviečia saugotis žmogaus, kuris pernelyg akivaizdžiai demonstruoja savo tariamą dvasingumą ar garbingumą. Manau, tai yra posovietinės erdvės ir Rytų kultūros poveikis mums. Panašiai dalykai vyksta ir šiuolaikinėje Rusijoje.

Ne visi Rusijos vadovai, premjerai ar prezidentai turi nuoširdų santykį su stačiatikybe, bet jie uoliai dalyvauja bažnytinėse apeigose, bandydami parodyti, kad jie su tauta, su dvasininkija.

Vakarų civilizacijoje be Rytų Europos, kuri vystėsi ilgiau ir nuosekliau, pradedant nuo Elbės Vokietijoje ir žiūrinti toliau į Vakarus – į Prancūziją, Italiją, Ispaniją ir kitas šalis, mes tokių precedentų neturime. Matome pakankamai aiškias politines ideologijas ir pakankamai politiškai skaidrius valstybės pareigūnus, kurie nebando apsimesti tikintys, jei tokie nėra.

Jiems nereikia dalyvauti bažnytinėse ceremonijose, jei iki tol to nepraktikavo. Ten daugiau tikrumo ir nuoširdumo. Daugiau „daiktų savyje" ir „amžinosios taikos" kantiškąja prasme. Neatsitiktinai ir visa šiandieninė milžiniška europiečių emigracijos banga teka iš Rytų Europos į Vakarus, o ne atvirkščiai. 

- Tradicija nuleisti vėliavą ir perduoti išeinančiam prezidentui, taip pat nuo V. Adamkaus prasidėjo? Ar ji buvo ir tarpukario Lietuvoje?

- Ne, kiek žinau, tarpukaryje prezidento vėliavos perdavimo tradicijos nebuvo. Tai viena. Kitas dalykas, tarpukario metais prezidento vėliava atsiranda tik A.Smetonos antrosios kadencijos prezidentavimo laikais, jau po 1926 m. gruodžio 17-osios, kai jis triskart paeiliui yra renkamas prezidentu.

O vėliau, mūsų Lietuvoje, vėliava buvo sukurta prezidentui A.Brazauskui. Ritualas, kai nuleidžiama prezidento vėliava ir ateinantis prezidentas ją perduoda išeinančiam, tikrai yra mūsų modernios antrosios Respublikos tradicija. Ją tęsia visi prezidentai.

Įdomybės apie Lietuvos prezidentų inauguracijas

A.M.Brazausko ugnies apeigos

Pirmojo atkurtos Lietuvos prezidento Algirdo Mykolo Brazausko inauguracija vyko 1993 m. vasario 25-ąją. Ceremonijos idėja - priminti Lietuvos istoriją nuo seniausių iki mūsų laikų. Viskas prasidėjo ant Gedimino kalno, kur buvo atliktos senovinės ugnies apeigos. Vėliau prezidento vėliava, kurią sukūrė Arvydas Každailis, nunešta į Vilniaus arkikatedrą pašventinti. Šventinis priėmimas surengtas Vyriausybės svečių namuose Žvėryne.

V.Adamkaus pokyliai

Prieš pirmosios kadencijos inauguraciją 1998 m. vasario 26 d. išrinktasis prezidentas aktyviai diskutavo planuojant šventę. Šventės scenarijuje jautėsi amerikoniškas stilius ir padaryta tai, ko nebuvo prieš jį ir po jo - po inauguracijos surengti keturi pokyliai. Jie vyko prezidentūroje, Rotušėje.

Pokylyje Chodkevičių rūmuose dalyvavo bilietus įsigiję žmonės (susirinko per 100). Sporto rūmuose linksminosi V.Adamkaus rinkimų kampanijos savanoriai iš visos Lietuvos. Prezidentas apsilankė visuose pokyliuose. Po V.Adamkaus inauguracijos iki šiol yra likusios tradicijos - šv.Mišios Arkikatedroje, vėliavos nuleidimas ir perdavimas išeinančiam prezidentui.

Antroji V.Adamkaus inauguracija buvo gerokai kuklesnė - atsisakyta prabangaus pokylio, fejerverkų. Be tradicinių dalykų, įvesta naujovė - prezidentas pagerbė valstybės įkūrėją karalių Mindaugą, prie jo paminklo padėdamas gėlių. Nors prezidentas suklydo sakydamas priesaiką (vietoj „saugoti žemių vientisumą“, pasakė: „saugoti žmonių vientisumą“) ji pripažinta galiojančia.

Rolando Pakso naikintuvai

Į inauguracijos ceremoniją naujų akcentų įnešė Rolandas Paksas, prezidentu tapęs 2003 m. vasario 26 d. (2004 04 06 pašalintas iš prezidento pareigų dėl Konstitucijos pažeidimo). Šventiniame koncerte Vilniaus centre operos solistai Irena Milkevičiūtė ir Vytautas Juozapaitis atliko specialią inauguracijos dainą.

Į dangų virš Vilniaus kilo naikintuvai. Dėl to kilo konfliktas su tuomečiu sostinės meru Artūru Zuoku, nenorėjusiu duoti leidimo skrydžiams. R.Pakso inauguracija buvo ilgai aptarinėjama ir dėl to, kad daug dėmesio buvo skirta aiškiaregei Lenai Lolišvili. Ji per šv. Mišias Arkikatedroje sėdėjo už Paksų šeimos, dalyvavo ir iškilmingame priėmime.

Dvi Dalios Grybauskaitės inauguracijos

Dar iki pirmosios inauguracijos Dalia Grybauskaitė pareiškė atsisakanti bet kokio pompastiškumo ir iškart atsisakė pobūvių. Ir 2009, ir 2014 metais norėjo, kad inauguracija būtų šventė visiems Lietuvos žmonėms.

Dėl to nebuvo rengiamas joks priėmimas, o organizuotas šventinis koncertas visai Lietuvai S.Daukanto aikštėje. Kai D.Grybauskaitė prisiekė pirmąjį kartą, ji priėmė kariuomenės paradą, per antrąją inauguraciją kariuomenės paradas nebuvo numatytas.

Gitanas Nausėda pagerbs J.Basanavičių

Pagrindinė Prezidento rūmų perdavimo ceremonija vyks S.Daukanto aikštėje, kurioje Gitanas Nausėda sakys kalbą. Nepriklausomybės aikštėje vyks ir ginkluotųjų pajėgų prezidento pasveikinimas, jame dalyvaus ir šimtmetį mininčios Lietuvos šaulių pajėgos.

G.Nausėdos prezidentinės inauguracijos išskirtinumas, pasak organizatorių, bus G.Nausėdos bei pirmosios šalies ponios Dianos Nausėdienės apsilankymas prie J.Basanavičiaus paminklo.

Išskirtinumų bus ir tradicinėje vėliavų ceremonijoje, vyksiančioje Katedros aikštėje, nes kviečiamos ir užsienio lietuvių delegacijos.

Oficialią dalį vainikuos šventinis koncertas. Nebus pasekta Valdo Adamkaus pavyzdžiu organizuoti keturis inauguracinius pokylius. Vyks vienas renginys - jame didžioji dalis kviestinių svečių bus nacionalinių premijų laureatai bei valstybinius apdovanojimus gavę žmonės, nes „iškilmingame prėmime pagrindinis akcentas bus skiriamas ne puotai, o pokalbiams ir dėmesiui parodyti“.

Aukščiausio lygio užsienio vadovų nuspręsta į inauguraciją nekviesti, nes „prezidentas nori daugiau laiko praleisti ir dėmesio skirti paprastiems žmonėms, tautai“.

Reklama

Nuotraukų galerija

 

© Irena BABKAUSKIENĖ

Irena BABKAUSKIENĖ

 

Irena BABKAUSKIENĖ

 

Irena BABKAUSKIENĖ

 

Irena BABKAUSKIENĖ

 

Irena BABKAUSKIENĖ

 

Irena BABKAUSKIENĖ

 

Irena BABKAUSKIENĖ

 

Irena BABKAUSKIENĖ

 

Irena BABKAUSKIENĖ

 

Irena BABKAUSKIENĖ

 

Irena BABKAUSKIENĖ

 

Irena BABKAUSKIENĖ

 

Irena BABKAUSKIENĖ

 

Irena BABKAUSKIENĖ

 

Irena BABKAUSKIENĖ

 

Irena BABKAUSKIENĖ

 

Irena BABKAUSKIENĖ

 

Irena BABKAUSKIENĖ

 

Irena BABKAUSKIENĖ

 

Irena BABKAUSKIENĖ

 

Irena BABKAUSKIENĖ

 

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Reklama

Komentarai

Klaipėdiete,

2019-07-12   11:45

IP: 195.206.105.195

ne mūsų, o tavo.

Klaipėdietė

2019-07-12   08:01

IP: 83.171.17.74

Brangi mūsų prezidente, Dalia Grybauskaite, iš visos širdies linkiu, kad dar sugrįžtumėte. Sveikatos, stiprybės.

Reta

2019-07-07   15:08

IP: 78.62.159.120

bet labai gilus žvilgsnis...

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Skaityk dabar

Didesni pinigai pagerina darbą? nuotrauka, foto

Kaip turėtų būti: iš pradžių geras darbo rezultatas,o tada - geras atlyginimas,...

Antakalnio kapinėse nesunkiai rasime ilgamečio Lietuvos tarybų socialistinės Respublikos pirmojo sekretoriaus Antano...

Sovietinės Lietuvos vadovas - užmiršta praeities šmėkla nuotrauka, foto

1. Sakykite, ar yra galimybė iš anksto atsisakyti testamento, jei dar nėra...

Į skaitytojų klausimus atsako teisininkė Ramunė Juškaitė nuotrauka, foto

„Jei jau reikia važiuoti į Rietavą, vengiu sekmadienių. Nes mašinų srautas yra...

Rietavo turguje pirkėjai randa visko nuotrauka, foto

1006 km lenktynes laimėjo klaidų nedariusi komanda nuotrauka, foto

Sportas, Jubiliejinėse „Aurum 1006 km lenktynėse“ triumfavusi „Circle K milesPLUS Racing Team“ komanda...

Merginų rankinio rinktinė kausis dėl trečios vietos nuotrauka, foto

Sportas, Lietuvos merginų iki 19 metų rankinio rinktinei nepavyko žengti į Europos čempionato...

Vienas paspaudimas gali nužudyti žmogų nuotrauka, foto

Žmonės, "Galiu bet ką subjauroti vienu piršto krustelėjimu!" - kalbėdamas su draugu giriasi...

Į Klaipėdą atplaukė dujovežis su „Total“ dujomis nuotrauka, foto

SGD, Ankstų šeštadienio rytą į Klaipėdos suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalą atplaukė didelis dujovežis...

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...