Su scena ar kriminalistais nepasiginčysi. Mums lieka tik gyvenimiškoji scena, kur ir vyksta pačios įdomiausios komedijos.
Pirmas veiksmas. Valstybės kontrolė, būtent kontrolė, būtent valstybės nustatė, jog vykdant operhauzo scenos rekonstrukciją būta ir Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimų. Na, ir kas? Arlekinas atsakytų, jog visi, jei tik pripuola, įstatymus pažeidinėja.
Antras veiksmas. Už scenos įrangą mokėta brangiau nei buvo numatyta preliminarioje sutartyje. Na, ir kas? Pjero atsakytų, jog sutartis buvo negalutinė. Suprask - dar nelaminuota. O laminavus, pabrango.
Trečias veiksmas. Papildomai pirkta darbų už 13 mln. litų. Ačiū Dievui, dar ne eurų. Valstybės kontrolė nustatė, jog iš 40 mln. Lt apie 28 mln. Lt buvo išleisti neskaidriai. Na, ir kas? Arlekinas atsakytų, jog Lietuva - ne stiklinė. Skaidrumas ne visur privalomas. Jei prokuratūra skaidrumu nesuabejojo, tai ko mums jaudintis?
Štai imsiu ir susijaudinsiu. Dėl ikiteisminio tyrimo tempų.
Ketvirtas gyvenimiškos komedijos veiksmas. Ikiteisminis tyrimas dėl teatro scenos rekonstrukcijos pradėtas bei nutrauktas du kartus. Pirmąkart 2013 m., nes scenos rekonstrukciją atlikusi rangovė - Vokietijos bendrovė, - nepaisant tyrėjų užklausimų, neatsiuntė savo buhalterinių-finansinių dokumentų. O kodėl? Gal Angela Merkel neleido? Keisčiausia, kad bendrovė, neatsiuntusi dokumentų tuomet, atsiuntė juos po poros metų. Stebėtinas operatyvumas. Tikėkimės, jog NATO sąjungininkų iš Vokietijos batalionas juda greičiau. Arlekinas pasakytų, jog preciziškas vokietis taip ilgai atliktų darbų sąmatas rašė dėl ypatingos precizikos. Tikėkimės, jog per tą laiką nespėjo susirgti Alcheimerio liga ir kai kurių detalių supainioti. Pvz., ar tikrai Vilniuje sceną rekonstravome? O gal Damaske? Ir, galų gale, kiek tie lėtieji vokiečiai galėjo buvusį Nacionalinio operos ir baleto teatro vadovą Gintautą Kėvišą kankinti? Juk taip ilgai tęsėsi tos kaltybės-nekaltybės kančios. Pjero pasakytų, jog čia jau ne komedija, bet tragedija. O mes, mokesčių mokėtojai, tylime. Mūsų Pjero neklausia.
Tačiau kas būtų, jei koks nors jaunas valkatėlė lietuvis nudžiautų Berlyno centre rankinę ar riestainį. Ar mūsų kriminalistai apie tai iš vokiečių sužinotų tik po valkatėlės 60-mečio? Aišku, ne. Juk valkatėlė - ne rekonstruojama teatro scena. Susirašinėjimas užtruktų daugiausia savaitę. Aikčiotume - kaip gėda. Prieš vokiečius ir pasaulį. Valkatą - tiesiu taikymu į Pravieniškes. Vaje, pasakytų Arlekinas, kokia baisi jūsų komedija. Vargšai tąsomi dėl riestainio, bet ne dėl milijono litų? Ne, milijonai juk iš principo neištaškomi. Per didelės, fiziškai, psichiškai jau nepakeliamos sumos. Kultūrininkai neraumeningi. Nepajėgia tiek panešti.
***
Įspūdingos sumos
Nacionalinio operos ir baleto teatro rekonstrukcijai buvo skirti 80 mln. litų (23,17 mln. eurų), panaudota beveik pusė šios sumos. Valstybės kontrolė nustatė, kad iš tos sumos net 28 mln. litų (8,11 mln. eurų) išleisti neskaidriai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą