2020 m. gruodžio 5 d. 13:18 val., šeštadienis

Skaityk dabar

Mirties alsavimas į žvejų nugaras. Nuo burtų iki legendų

(1)

Mirties alsavimas į žvejų nugaras. Nuo burtų iki legendų nuotrauka, foto

ATMINTIS. Nidos etnografinėse kapinaitėse yra palaidota ne viena žvejų karta.

© Deniso NIKITENKOS nuotr.

Reklama

Vėlinės yra minimos kaip visų mirusiųjų pagerbimo diena, ir dažniausiai dėmesys koncentruojamas į kapinių lankymo, jų puošybos, tvarkymo kultūrą. Tačiau mūsų regione yra vienas ypatingas, tūkstantmečius gyvuojantis amatas, kurio atstovai kaip niekas kitas ir senovėje, ir dabar mato žybsintį Giltinės dalgį. Tai - pamario ir pajūrio žvejai.

Kasdienė akistata su mirtimi, tragiškos žuvusių marėse ar jūroje žvejų istorijos verčia krūpčioti. Kai šeima per naktį netenka savo maitintojų. Todėl nenuostabu, kad mūsų regiono žvejai pasitelkė ypatingus ritualus ir prietarus, norėdami apgauti likimą ir likti gyvi.

Pavyzdžiui, Kuršių nerijos žvejų dukros ankstų Velykų rytą, prieš patekant saulei, eidavusios prie jūros vandens pasisemti. Ir juo, grįžusios namo, numazgodavo savo tėvo, brolių kojas. O pajūryje, Šventojoje, gimus vaikui net žiūrėdavę į jo viršugalvį, ar ten nesą plaukų verpeto... Jei jis yra - sūnus pasmerktas.

"Vakarų ekspresui" dabartiniai Kuršmarių ir Baltijos jūros žvejai pripažino, jog senųjų tradicijų nebesilaikantys, besivadovaujantys blaiviu protu, tačiau vieningai tikino, kad žvejo ir mirties akistata - kone kasdienybė. Kalbinti žmonės tikino ne kartą patys skendę, o vienas jų išdavė, jog niekada neišeina į jūrą be ypatingo žmonos palaiminimo.

Kraupi lemtis

Žvejo amatas šiandieną tiek Kuršmarių, tiek mūsų akvatorijos Baltijos jūroje jau nebėra pagrindinis vietinių gyventojų pragyvenimo šaltinis. Daug kas verčiasi turizmu, teikia apgyvendinimo paslaugas, tačiau šių kraštų autochtonai buvo pirmiausia žvejai. Tai ypač pasakytina apie Kuršių marių pakrančių gyventojus.

Net ir suklestėjus XIX a. pab. - XX a. pirmojoje pusėje kurortinei epochai, kuršių Užmaryje žvejiška kasdienybė nebuvo tik epizodinis pragyvenimo šaltinis. Dėl sezoniškumo. Išvyksta poilsiautojai, tad tenka vėl išeiti į mares. Kol sovietmečiu nebuvo sunaikintos, sukūrentos ar kitaip panaudotos plokščiadugnės burvaltės (dabar bendriniu pavadinimu vadinamos kurėnais), žvejai naudojo jas. Išplaukdavo beveik savaitei. Grįždavo šeštadienį vakare, idant sekmadienį galėtų nueiti į mišias, o po jų vėl išplaukdavo.

Reklama

PAVOJAI. Senovėje plokščiadugnėmis kuršvaltėmis žvejoję vyrai rizikuodavo kasdien. Ir skęsdavo. Iš tos mirties baimės gimė unikalūs ritualai.

Regis, senos tradicijos, seni senų burvalčių reikalai. Tačiau užtenka pavartyti tarpukario spaudą ir suvoki, jog žvejų ir mirties akistata buvusi kone kasdienybe.

"Rastas tinkle žvejo Sturmaičio lavonas. Vietos žvejys Labrencas rado savo tinkle, vadinamojoje vartėje, ties Karvaičių kaimu prieš 6 savaites nuskendusio žvejo Sturmaičio lavoną. Jis plaukiojo vandens paviršiuje ir buvo už ledingio užkliuvęs. Vietos žvejai, parvežę lavoną į krantą, nugabeno velionį į jo namus", - 1936 m. balandžio mėnesį rašoma laikraštyje "Vakarai".

Tame pačiame laikraštyje jau spalį lyg ir romantiško pavadinimo "Vasarotojų rojus Neringos vidury" straipsnyje rėžiama dar viena kraupi realybė.

"Bendrai imant, žvejų amatas yra nepavydėtinas, nes kartais turint laimės, tenka geras grobis, bet kartais netikėta audra sunaikina per vieną naktį visą žvejų turtą ir pareikalauja net brangiausio žmogaus turto - gyvybės. Nemažas skaičius juodkrantiškių rado mirtį Kuršių marių bangose. Paminint tik paskutiniųjų metų aukas: Laucininko šeimos, Sturmaičio ir Englino, jau galima vaizduotis, kokios duoklės pareikalauja Neptūnas", - rašoma spaudoje.

Reklama

1907 m. ypač žvejams buvę nelaimingi. Tuometis kunigas Juodkrantėje per Sekmines, sakydamas pamokslą, priminęs susirinkusiems, kad tų metų pavasario audrose nuo Liepojos iki Dancigo žuvę apie 700 žvejų. Ypač skaudi nelaimė įvyko 1934 m., kuomet ant užšalusių marių žvejoję ir į krantą ėję kuršininkai dėl neapdairumo pateko į plono, apgaulingai apsnigto ledo ruožą ir įlūžo. Po ledu palindo bei nuskendo žvejai Froese ir jo žentas, 40 metų Balčius.

"Jis paliko raudančią našlę ir šešetą kūdikių, kurių vyriausias turi tik 6 metus. Piktasis jūrų dievas šįkart savo nelaimę pasiuntė į vieną žvejų šeimą ir iš jos atėmė abu vyriausius maitintojus", - rašoma prieškario spaudoje.

Apsilankę senosiose Nidos kapinaitėse ir dabar rasime kryžių su iškalbingomis epitafijomis vokiečių kalba.

"Kai mes su marių bangomis kovojome, kur žmogaus pagalba buvo beprasmiška, kur nieko daugiau nebuvo matyti kaip mirtis, šaukėmės mes Dievo mūsų bėdoje. Dieve, išgelbėk mūsų sielas, pasiimk mus pas save!" Ant kito kryžiaus parašyta: "Čia ilsisi 1930 m. lapkričio 13 d. audros bangose negyvi rasti mano mylimas vyras, mūsų gerasis tėvas, mūsų mieli sūnūs ir broliai Joh. Sakuth ir Martin Sakuth."

Magiški ritualai

Statistikos apie nuskendusius žvejus galima rasti daug, tačiau ši aplinkybė leidžia pamėginti suvokti ir vieną itin specifinį žūklautojų bruožą: prietaringumą, savotiškas magijos paieškas. Tiek bandant prisivilioti laimikį, tiek bandant apsaugoti save (ir savo šeimą). Tai galima paaiškinti vienu paprastu dalyku: mirties baimė, akistata su lemtimi ir žmogaus bejėgiškumas prieš stichijas.

Yra išlikęs labai gražus pasakojimas apie Kuršių nerijoje buvusį ritualą pavasarį.

Reklama

Velykų rytą žvejo dukros basos, nešinos kibirais skubėdavusios prie jūros. Paplūdimyje jos turėdavusios atsidurti būtinai prieš patekant saulei. Baltijos bangose nusiplovusios kojas laukdavo, kol virš aukštų kopų, rytuose, pasirodys rausvas diskas. Tekant saulei kibirai pripildomi jūros vandens ir skubama namo.

"Neatsigrįždamos bėgam į namus. Kai atsigrįžtam, tuomet vanduo nebetinka. O tie žvejų vaikai, išdykėliai, lyg nelabieji, visaip kliudo, nori, kad atsigrįžtumėm. Už tai mes einam takeliais mišku. Kitos eina didžiuoju keliu, bet tik suaugesnės. Aš tėveliui ir broliukams kasdieną tuo taku nešu pajūrin valgį. Tuo taku ir Velykų rytą einu. Kiti jau nebepripažįsta šio papročio, laiko už burtus. Bet aš ir tėvelis, kol gyvensime, visuomet prisilaikysime žvejų papročių", - tarpukario spaudoje cituojama žvejo dukra.

EPITAFIJA. „Kai mes su marių bangomis kovojome, kur žmogaus pagalba buvo beprasmiška, kur nieko daugiau nebuvo matyti kaip mirtis, šaukėmės mes Dievo mūsų bėdoje.” Nidos kapinaitės.

Grįžus namo jūros vandeniu būdavo numazgojamos žvejų kojos, padėkojama Dievui už tai, kad išlaikė gyvus, ir einama į bažnyčią. Tokiu ritualu žvejų dukros tarsi mėgindavusios apsaugoti savo šeimos narius nuo pražūties jūroje ar marėse.

Be kita ko, Kuršių nerijos žvejai kopininkai esą manydavę, jog kipšai ir kiti nelabieji mėgsta slapstytis vėjo sūkuriuose. Jeigu toks viesulas užklumpa mariose, žvejams kildavo pavojus būti ištrauktiems iš valties. Kad to neatsitiktų, kurėno pirmgalyje skubiai padėdavo peilį arba kirvį, ašmenimis atsuktus į vėją, ir melsdavosi. Tikėta, kad toks ritualas privers piktąją dvasią praslysti šonu.

Reklama

Net ir tradicinėse plokščiadugnių Kuršmarių burvalčių vėtrungėse buvę tam tikrų užkoduotų kreipinių į aukščiausias jėgas, idant jos nepražudytų žvejų. Vėtrungėse randame kryžių, naudojami vėjo simboliai (stilizuotos plunksnos) ir kt. Per vėtrungę tarsi meldžiamasi, kad tik būtum apsaugotas.

Verpetas pakaušyje

Esama labai savotiškų jei ne ritualų, tai prietarų jau žemyninėje dalyje. Tarpukariu užrašytas išties įdomus ir unikalus pasakojimas, žurnalisto išgirstas iš seno Šventosios žvejo lūpų. Vyro, netekusio visų savo penkių sūnų Baltijos bangose...

"Vėjas staiga išpūtė bures, už sniegą baltesnes. Bangų siūbuojama valtis greit atsitolino nuo kranto. Po jos - antra ir trečia. Tai žvejai išplaukė į jūrą. Ant kranto liko bestovįs vienišas senelis. Jo plaukai balti, akys - gilios, veidas - rūsčiai tamsus, per daugel, oi, daugel metų jūros audrų giliom raukšlėms išvagotas, apie nesuskaitomas daugybes pavojų ir pergyventų nuotykių liudijantis..." - žilagalvio šventojiškio portretą piešė žurnalistas.

Jis senolio paklausė, apie ką kalba jūra, taip rūsčiai smarkaudama. Žvejys kukliai atsakė: "Jūra kalba... Ji kalba: aš esu žvejų maitintoja, motina ir žvejų kapai."

Ant senolio namų sienos kabojo "penki žaliūkų paveikslai". Tai buvę penkių žvejo sūnų portretai: visus juos vienu metu pasiglemžė jūra ir šie "drauge stojo jūrų gelmėse prieš rūsčiojo Neptūno paskutinįjį teismą". Istorija - tragiška, tačiau įdomiausia joje yra tai, kaip senasis Šventosios žvejys paaiškino savo vaikų mirties priežastį.

"Kai pajūryje auga jaunas žvejukas, tėvai dažnai žiūri į jo plaukus: jei pakaušyje plaukai susivėlę į verpetą, jis skirtas Neptūno karalystei", - liūdnai tarstelėjo senolis.

Reklama

Jis paaiškino, jog visi penki jo sūnūs buvo "pasigimę į savo bočių su verpetais", nes ir protėvis prieš daug metų pasinėrė į bangas ties Birutės kalnu. O senasis žvejys, netekęs atžalų, - be verpeto, todėl esą ir sulaukė gilios senatvės, nors užaugo ir visą savo amžių praleido prie audringos jūros.

Anės tragedija

Apie puskilometrį į pietus nuo Olando Kepurės, prieškopyje, stovi simbolinis krikštas (antkapinis medinis paminklas), kuris skirtas jūroje žuvusiems žvejams ir gedinčioms jų žmonoms pagerbti. Ten galima prisiminti mažai kam girdėtą legendą apie Karklininkų Anę. Ši istorija, užrašyta žymaus Vakarų Lietuvos kraštotyrininko Bernardo Aleknavičiaus, taip pat atskleidžia žvejų flirto su mirtimi grimasas.

"Ne taip jau seniai, tik prieš šimtą metų Karklininkų kaimo pakraštyje prie krūmo (miško) stovėjo vienišas namukas. Ir kažkada čia gyveno moteris, Anės vardą turėjusi.

DABARTIS. Mažoji Preilos įlanka ir žvejų laivelis. Šiuolaikiniai žūklautojai jau nebetiki prietarais, tačiau pabrėžia nuolatinę mirties baimę.

Stipri ir ori tai buvo moteris. Pati viena metų metus vertėsi, kaimynų pagalbos neprašė. Kartais ją matydavo keliuku namo traukiančią, bet dažniausiai ant Melnamežės (Olando Kepurės) kalno stovinčią, ilgą žvilgsnį į jūros tolius įsmeigusią. Ir vis juodai apsirėdžiusią su keistu ryšuliu ant nugaros", - rašoma pasakojime.

Reklama

Anės labai nemėgusios Karklininkų žvejų moterys, todėl ji retai kur rodydavosi. Ir tik iš jos lūšnelės rūkstantis dūmas bylojo apie moters egzistavimą. Tiesa, kartais užsukdavo pas Anę vienas kitas įkaušęs žvejys, kuris čia nakvynę gaudavo, o ryte išeidavo išsiblaivęs, nuotaikingas, žvalus.

"Bet ne, Anė jų neviliojo, o jei kuris užsukdavo, tai to nevarė. Už tai ir niršo kaimo moterys, kad ji retkarčiais jų vyrus užjausdavusi. Net ragana vadindavo. Būta ir liūdnesnių nutikimų, kai Karklininkų žvejų moterys Anei langus išdaužydavo, pačią apkuldavo. Bet Anė niekam nesiguodė, nesiskundė, neieškojo teisybės ir, net kai akyse ašaros pasibaigė, vis dar iš jūros grįžtančių maitintojėlių laukė. Žiūrėjo nuo kopos į raibuliuojančius Baltijos jūros tolius, tikėdama stebuklo. Ir net laikas neužgydė jos vilties ir skausmo žaizdų... Todėl romiai leido savo jau nebejauno gyvenimo dienas, tik dar išdidesnė, dar aukščiau galvą keldama", - dėstoma B. Aleknavičiaus užrašytoje istorijoje.

Vieną pavasarį keletą dienų nesimatė dūmelio Anės lūšnelės kamine. O po savaitės kaime pasklido žinia, kad Anės jau nebėra. Ar savo mirtimi ji mirė, ar kas aštresniu daiktu stipriau sudavė, - neaišku.

Istorijos esminė žinutė yra ir vėl paprasta: jūros bangų pyktis daug našlių ir našlaičių vargus vargti paliko. Tik esą tokių, kaip Karklininkų Anė - nepalūžusių - reta. Jos vietoj galėjo būti Marta, Evė, Trūdė ar kita kuri nors iš jūros bangų negrįžusio žvejo moteris...

Prietarų nebeliko

Gali atrodyti, kad XXI amžiaus žvejai dėl modernesnių laivų, asmeninės saugos priemonių naudojimo ir pakitusio žvejybos pobūdžio (pavyzdžiui, nebežūklaujama tempiamaisiais tinklais marėse ir nebūname jose, kurėne kone savaitę) yra saugesni. Anaiptol.

Pasak Juodkrantės žvejo Ričardo Kauneckio, Kuršių nerijoje jau nebelikę kažkokių ypatingų ritualų ar tradicijų, siekiant apsisaugoti nuo žūties žūklaujant.

"Na, nebent tai, jog mano žmona kasdien pasako tuos pačius žodžius. Gal kaip maldą: "Saugok save, galvok apie save. Geros žūklės!" Bet tikrai galiu patvirtini, jog mūsų profesija, amatas yra toks, kur akistata su mirtimi yra išties dažna. Tie senoviniai papročiai?.. Na, tėvukas vis pasako, kada eiti į žvejybą: ar po pilnaties, ar prieš pilnatį. Bet čia susiję su laimikiu, ne su apsauga", - "Vakarų ekspresui" pasakojo R. Kauneckis.

Jo tėtis, 83 metų amžiaus ir šešias dešimtis metų Kuršmarėse žūklaujantis Alfonsas Kauneckis tik nusijuokė paklaustas, ar esama kažkokių prietarų.

"Pirmyn, ir viskas. Reikia ryžtingai viską daryti, dirbti savo darbą, ir viskas bus normaliai. Tų senųjų prietarų, papročių nebėra likę. Žinote, aš dabar net juokauju, jog ant kranto yra daugiau pavojų nei marėse..." - mintimis dalijosi jis.

Tačiau jo sūnus pasakojo ir liūdnas patirtis, kurios tarsi veidrodis atspindi tą žvejų dalią, kuri ne visuomet nuskamba plačiai.

"Vienas kolega pernai nuskendo mariose, kai jam buvę vandens vos iki pažastų. Žvejui buvo 59 metai. Vasario mėnuo, trys laipsniai šilumos. Jis išplaukė su valtele. Ši nuo bangavimo apsivertė. Jis plaukė šaltame vandenyje iki namų ir prie pat jų nuskendo. Paradoksas, jog savaitę prieš tai žvejys apie tai kalbėjo. Tarsi numatė savo lemtį. Bet... Jūs klausiate apie tuos dalykus, o mes, žvejai, apie tai vengiame kalbėti. Net "prie butelio" nekalbame apie mūsų kolegų tragiškas lemtis", - atvirai pasakojo R. Kauneckis.

Girulių žvejys Vytautas Sekreckis tikino ir pats net keletą kartų skendęs ir ėjimą į jūrą vadina nuolatine akistata su nežinomybe.

"Viskas, ką tu gali padaryti: žiūrėti į savo elgesį protingai. Užsidėti liemenę, būti blaiviam, saugoti save maksimaliai. Nėra tų ritualų... Bet tas psichologinis šleifas apie žuvusius žvejus visada slegia. Dėl to stengiesi saugotis. Žinote, gali atrodyti keista, bet daugiau žvejų nuskęsta esant ramiai jūrai nei audringai. Jie atsipalaiduoja. Mano, jog nieko nebus, viskas gerai. O kai jūra šėlsta, tuomet susikoncentruoji, susikaupi. Yra ne kartą tekę plaukti į jūrą naktį, kai šiaušiasi bangos, kyla audra. Privalai. Nes sulaukęs ryto neberasi savo tinklų... Jie bus sudraskyti, nunešti. Todėl plauki per audrą", - "Vakarų ekspresui" sakė V. Sekreckis.

Jis tikino, kad prieš išplaukdamas žūklauti visada klausia savęs, ar verta tiek aukotis.

"Pats esu skendęs du kartus. Vieną - per audrą ir žiemą, kai oro temperatūra buvo minus 20. Nubloškė bangos į jūrą, buvau nešamas, bet apie 100 metrų iki kranto reikėjo plaukti pačiam. Dėvėjau gelbėjimosi liemenę, bet vis viena fiziškai turėjau pasiekti krantą. Esu plaukęs šilto vandens baseine 300 metrų. Na, nėra lengva. O čia, šaltoje jūroje, įveikiau tuos 100 metrų ir, pamenu, vos kojomis pasiekiau krantą - apalpau. Iki šiol neįsivaizduoju, kaip aš sugebėjau išsekęs tą atstumą įveikti audringoje jūroje", - prisiminimais dalijosi žvejys.

Žvejyba Kuršmarėse, Baltijos jūroje yra mūsų Vakarų Lietuvos regiono neatsiejama ir ypač vertinga paveldo dalis. Mūsų kultūros vienas iš perliukų. Tad Vėlinių proga uždekime žvakutę ir tiems, kuriuos pasiglemžė bangos.

Žymos: vėlinės

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Komentarai

Spoil

2020-10-30   19:09

IP: 84.46.235.136

Gaila, bet realybe progresas ir besaikiskumas tiek issekino aplinkinus vandenys, kad ne kazikas juose liko. Viltis durniu motina, bet as tikiuosi, kad su vaikais galesim pagauti zuvies. Aciu ES ir musu valdziai, uz padarytus darbus ir visiem kas prisidejo prie uzbaigimo sitos beprotybes.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Skaityk dabar

Namuose dirbantiems gyventojams – pareigūnų „dovanėlė“: vienai moteriai suraitė net 12 baudų nuotrauka, foto

Klaipėdoje, Ievos Simonaitytės gatvėje, prie daugiabučių verda tikra drama – gyventojai artėjant...

Tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojais Lietuvoje daugiausia dirba piliečiai iš trečiųjų...

Tarptautinius krovinius gabenančių vairuotojų vergovė (2) nuotrauka, foto

„Kažkur skaičiau, kad laikas, praleistas žvejojant, neįsiskaito į gyvenimo trukmę“, – prasitaria...

Nemuno pakrantes nugulė žvejai: naktinei vėgėlių žvejybai įsirengia net krosnimi kūrenamas palapines, kuriose – lovos nuotrauka, foto

Seimo nutarimu nuo 1998 m. lapkričio 30-oji yra paskelbta Mažosios Lietuvos prisijungimo...

Lapkričio 30-oji ir Mažoji Lietuva nuotrauka, foto

Kalėdinė „dovana“ vairuotojams – nauji greičio matuokliai nuotrauka, foto

Automobiliai, Vairuotojų laukia staigmena – jau netrukus skirtingose Lietuvos vietose pradės veikti beveik...

Trumpam sugrįžusią šilumą blaškys žvarbūs vėjai nuotrauka, foto

Lietuva, Artimiausiomis dienomis žymesnių permainų nenumatoma, laikysis apniukę orai, šilumą blaškys smarkaus vėjo...

Šiauliuose Kalėdų eglė įžiebta paslapčia nuotrauka, foto

Lietuva, Šiauliuose pradėjo tvyroti kalėdinė atmosfera – praeivių akis jau džiugina ir švenčių...

COVID-19: Ligoninėse gydomas 1981 žmogus, 147 iš jų – reanimacijoje nuotrauka, foto

COVID-19, Ligoninėse gydomas 1981 COVID-19 pacientas, 147 iš jų – reanimacijoje, šeštadienį pranešė...

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...