Per visą šimtą metų daugiau tokio prezidento Lietuva neturėjo“.
Iš pirmosios A. Smetonos kadencijos galėtų pasimokyti ir šių dienų politikai
Dažnai pastebima, kad du A. Smetonos valdymo laikotarpiai visiškai skyrėsi, tačiau istoriko nuomone, A. Smetonos valdymo laikotarpiai buvo skirtingi ne dėl jo pasikeitusių politinių pažiūrų:
„Manyčiau, kad keitėsi pasaulis, bendrai politinis klimatas Europoje, tarptautinė situacija, tarptautiniai santykiai, galų gale – pati Lietuvos valstybė.“
Kaip sako A. Kasparavičius, pirmasis A. Smetonos valdymo etapas 1919–1920 m. buvo jo sėkmės valanda. Tai lėmė daugybė priežasčių, tačiau pirmiausia išskirtinis buvo pats A. Smetonos tapimas prezidentu.
Pašnekovas atkreipia dėmesį – visos tuometės politinės jėgos, pritariančios, kad Lietuvai būtinas prezidento institutas, vieningai sutarė – nėra kito kandidato, tik A. Smetona.
„Tai rodo politinio elito pasitikėjimą ir paties A. Smetonos politinę brandą. Per tą pirmąjį laikotarpį išskirčiau keletą momentų. Pirmasis dalykas yra tas, kad jis labai organiškai sugebėjo įvesti prezidento institutą į bendrą to meto Lietuvos politinę sistemą“, – pastebi A. Kasparavičius.
Istorikas primena – XX a. pradžioje daugelis valstybių prezidento instituto apskritai neturėjo, todėl pasisemti pavyzdžių, ką turėtų veikti prezidentas, kokios jo kompetencijos reikalingos, kaip turi atrodyti jo darbotvarkė, paprasčiausiai nebuvo iš kur.
„Prezidento tuo metu neturėjo nei Latvija, nei Lenkija, nei Estija. Jie prezidentus turės vėliau. A. Smetona čia yra labai aiškus pirmeivis. Jis formuoja tam tikrą prezidentinės laikysenos, politinės laikysenos tradiciją, tam tikrus standartus ir, sakyčiau, tai daro gana sėkmingai“, – LRT.lt sako A. Kasparavičius.
Jis argumentuoja – atsiradus prezidento institutui Lietuvoje labai suaktyvėjo nepriklausomybės kovos. Prezidentas skyrė kariuomenės vadą, kuris jam tiesiogiai pavaldus. Kaip rodo dokumentai, teigia A. Kasparavičius, kariuomenės vadas Silverstras Žukauskas nesutarė su politinėmis partijomis, tačiau būtent A. Smetona veikė kaip tarpininkas ir padėjo S. Žukauskui išlikti poste bei suteikė jam laisvę veikti.
„To rezultatas puikus – jau 1919 m. rugpjūtį Lietuva išvaduota iš Raudonosios armijos, kuri faktiškai išvyta. Antras labai svarbus momentas – jau prie Smetonos pradedami kloti demokratinės valstybės pamatai.
1919 m. rudenį priimamas Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymas, kurį redaguoja, taiso ir galų gale pasirašo prezidentas. 1920 m. įvyksta ir paties Steigiamojo Seimo rinkimai.
Pabrėšiu, primygtinai pabrėšiu, kad per visą tarpukario Lietuvos 20-metį, o gal ir apskritai per visą demokratinės Lietuvos laikotarpį, tai yra vieninteliai parlamento rinkimai, kai politinė opozicija nekaltino valdžios rinkimuose naudojant administracinius resursus“, – akcentuoja A. Kasparavičius.
Istorikas priduria, kad tuo laikotarpiu taip pat, kiek įmanoma, apibrėžtos valstybės sienos, kurta vietos savivalda, administracija, pradėta formuoti nacionalinė švietimo sistema, pirmiausia – pradžios mokyklos. Kaune įkurta aukštoji mokykla, aukštieji karininkų kursai.
„Dar turbūt labai svarbus dalykas, kad baigęs pirmąją kadenciją A. Smetona labai oriai užleido postą Steigiamojo Seimo rinkimus laimėjusiai daugumui. Nėra jokių problemų, kad būtų, pavyzdžiui, išeikvotas biudžetas, kad prezidentas avansu į priekį būtų paskyręs kokius nors pareigūnus.
Labai tvarkingai, garbingai, oriai jis paliko postą be jokių socialinių garantijų. Absoliučiai be jokių socialinių garantijų Smetonų šeima paliko prezidentūrą, pasisamdė Kaune vežiką ir išsinuomojo butą. [...] Kadenciją baigęs prezidentas netgi neturėjo nuosavo būsto. Naujoji valdžia jam jo neparūpino ir jis dėl to neturėjo jokių pretenzijų“, – LRT.lt sako A. Kasparavičius.
Jis apibendrina – nepaisant to, kad A. Smetona buvo ne tik pirmasis Lietuvos prezidentas, bet ir pirmasis prezidentas mūsų regione, jis buvo puikiai pasiruošęs užimti šias pareigas.
„Jis iš esmės suvokė, kokios yra prezidento funkcijos. Žmogus buvo apsiskaitęs, mokėjo puikiai vakarietiškas kalbas, skaitė filosofinę ir politinę literatūrą. Jis į šį postą atėjo iš tiesų pasiruošęs, nežiūrint to, kad tuo metu Europoje pavyzdžių praktiškai nėra. Lietuva – viena iš pirmųjų Europos valstybių XX a. pr., įsivedusi prezidento institutą ir, pabrėšiu, tai padariusi labai sėkmingai“.
A. Smetoną antrą kartą išrinko tikėdamiesi „kišeninio prezidento“
Kaip pabrėžia A. Kasparavičius, antrą kartą A. Smetona prezidentu tampa, esant visai kitokioms aplinkybėms.
Taip pat pasikeičia ir jo valdymo stilius, metodika. Jeigu 1919 m. A. Smetona prezidento postą užėmė turėdamas visų politinių jėgų palaikymą, 1926 m. prezidentu A. Smetona išrinktas tik po perversmo.
Be to, jo kandidatūrą palaikė tik dešiniosios politinės jėgos. Opozicija balsavimą ignoravo ir jame iš viso nedalyvavo, tačiau jų balsų ir neprireikė.
„Buvo akivaizdu, kad tokio visuotinio sutarimo dėl A. Smetonos tapsmo prezidentu, dėl jo politinės programos ir asmenybės, nėra. Tai buvo suprantama, nes iš esmės A. Smetonos antras tapimas prezidentu buvo padiktuotas ne visuotinio sutarimo, o dviejų dalykų: sukilusios karininkijos ir krikščionių demokratų politinio intereso“, – nurodo istorikas.
Jo aiškinimu, kilus perversmui karininkai praktiškai pasiūlė valdžią dešiniosioms politinėms jėgoms, tačiau krikščionys-demokratai nesiryžo kelti savo žmogaus į prezidento postą, nes tai būtų reiškę, kad jie pažeidžia pačių 1922 m. priimtą Konstituciją, o tai krašte galėjo sukelti suirutę, nes didesnė visuomenės dalis šia partija nebuvo patenkinta.
„Todėl jie labai pragmatiškai savo postą užleido tuomet savo sąjungininkui A. Smetonai. [...] Ką tas prezidentas padarys, jeigu jo politinė partija silpna visame krašte ir jis neturi paramos? Jis vis tiek bus krikščionių-demokratų rankose. A. Smetona buvo išrinktas valdančiosios krikščionių-demokratų daugumos, tikintis, kad jis bus kišeninis prezidentas, kurį, esant reikalui, bus labai lengva priversti vykdyti jų politinę valią arba jį pašalinti“, – sako A. Kasparavičius.
Tačiau, atkreipia dėmesį istorikas, prieš krikščionius-demokratus susiformavo A. Smetonos ir profesoriaus Augustino Voldemaro, tuomet vadovavusio ministrų kabinetui, tandemas – jų sutarimu 1927 m. balandį buvo paleistas trečiasis Seimas ir nepaskirti nauji Seimo rinkimai.
„Tai jau iš esmės reiškė autoritarinio režimo valdymo pradžią Lietuvoje su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Įsitvirtinęs prezidento poste, paleidęs Seimą ir naujo Seimo nesušaukęs A. Smetona labai aiškiai pasuko šalį nuo parlamentinės demokratijos prie autoritarinio arba, jeigu norite, autoritetinio režimo, kai autoritarinė vyriausybė, pasikliaudama vien tik politiniu elitu, pasikliaudama savo, kaip vadino, pragmatikų vyriausybe, profesionalų vyriausybe valdo šalį, formuoja vidaus ir užsienio politiką“, – sako A. Kasparavičius.
Šis valdymas, anot istoriko, turėjo ir pliusų, ir minusų. Vertinant teigiamas puses, pirmiausia A. Kasparavičius išskiria tai, kad tarptautinėje arenoje vėl buvo iškeltas Vilniaus, kurį tuo metu buvo aneksavusi Lenkija, klausimas.
1928 m. A. Smetona ir A. Voldemaras priėmė Konstituciją, kurioje buvo nurodoma, kad Lietuvos Respublikos sostinė – Vilnius.
„Tai iš esmės keitė situaciją, nes ir pasauliui, ir kraštui buvo pasiųsta žinia, kad lietuvių kova dėl Vilniaus, dėl sostinės yra ne kažkokios atskiros politinės partijos, ne atskiros Lietuvos vyriausybės, bet konstitucinė problema, t. y. nacionalinis visos tautos ir valstybės interesas.
Tiesą sakant, ir Vakarų valstybės, ir pasaulio valstybės, JAV, į tai atkreipė dėmesį“, – tvirtina A. Kasparavičius.
Be to, kaip dar vieną teigiamą aspektą jis įvardija ir tai, kad Lietuvoje buvo įvestas visuotinis privalomas pradinis švietimas. Neraštingų žmonių per dešimtmetį vien dėl šio sprendimo sumažėjo nuo 30–40 proc. iki mažiau nei 5 proc.
Vis dėlto A. Kasparavičius įžvelgia ir A. Smetonos įvesto režimo trūkumų. Kaip bene ryškiausią jis išskiria tai, kad visuomenė priprato būti vykdytojais.
„Kitaip tariant, autoritarinis režimas stabdė pilietinės visuomenės formavimąsi Lietuvoje ir formavo tokią vykdytojų visuomenę. [...] tai labai negatyviai atsiliepė 1940 m. birželį, kai prasidėjo sovietinė okupacija ir vyriausybė prieš prezidento valią nusprendė kapituliuoti. Visuomenė liko gana apatiška ir labai lengvai susitaikė su okupacija.“
Į Vakarus ne pabėgo, o pasitraukė protestuodamas prieš okupaciją
Apibendrindamas A. Smetonos antrąjį valdymą, A. Kasparavičius teigia – nepaisant to, kad režimas buvo autoritarinis, Lietuvą valdyti jam pavyko sėkmingai. Paprastas efektyvumo įrodymas, sako istorikas, – prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Lietuva iš politinio žemėlapio išnyko gerokai vėliau nei daugelis Vakarų valstybių.
„Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui 1939 m. rugsėjo mėnesį Lietuva dar gerą pusmetį išliko Lietuvos politiniame žemėlapyje.
Iš Europos politinio žemėlapio A. Smetonos autoritarinė Lietuva išnyko po Austrijos, po Čekoslovakijos, po Belgijos, po Olandijos, po Liuksemburgo, po Danijos, po Norvegijos – po daugybės Centrinės ir Vakarų Europos sunaikinimo. A. Smetona ilgai tempė Lietuvos valstybę“, – sako A. Kasparavičius.
Jis pabrėžia, kad praktiškai Lietuvos valstybingumas žlugo vieną dieną su Prancūzijos valstybingumu – vieną dieną į Paryžių įžengė vokiečiai, kitą dieną – į Kauną įvažiavo sovietų tankai. Istorikas primena – tuo metu Prancūzija buvo laikoma Europos politiniu ramsčiu.
Be to, sako A. Kasparavičius, A. Smetona sugebėjo įgyvendinti užsibrėžtą tikslą – Lietuva dalį pietryčių teritorijos su sostine atgavo.
Vis dėlto kitų siekių įvykdyti nepavyko. Istoriniai šaltiniai rodo – kai Lietuvą 1940 m. birželį pasiekė Rusijos ultimatumas, prezidentas buvo nusiteikęs prieš nurodymų vykdymą. Kaip LRT.lt sako A. Kasparavičius, A. Smetona siūlė vyriausybei su prezidentu trauktis į politinę emigraciją Vokietijoje, o per Vokietiją toliau ieškoti prieglobsčio Vakarų Europos valstybėse. Taip pat jis siūlė kariuomenei, kiek tuo metu tai buvo įmanoma, traukiantis priešintis ir pasiduoti Vokietijoje.
„Smetona laikėsi idėjos, kad prasideda sovietinė okupacija ir tą faktą reikėtų fiksuoti labai aiškiais vyriausybės, visuomenės ir kariuomenės veiksmais. Bet (tam tikras paradoksas) paties A. Smetonos paskirtoji vyriausybė, jo paties parinkti ministrai, nubalsavo kitaip“, – teigia A. Kasparavičius.
Jo aiškinimu, nepaisant to, kad Lietuva tuo metu buvo autoritarinė, Konstitucija numatė, kad prezidentui skelbiant įstatymą, įsaką ar dekretą, jį turėjo pasirašyti ministras pirmininkas arba jo įgaliotas ministras. Todėl, net ir būdamas autoritarinio režimo lyderiu, A. Smetona neturėjo galios priversti kariuomenę priešintis ar išleisti dekretą su raginimu priešintis visuomenę.
„Kai A. Smetona užima poziciją, kad reikia priešintis ir trauktis, o vyriausybė nubalsuoja kitaip, sakyčiau, čia įvyksta esminė takoskyra tarp A. Smetonos ir jo paties suformuotos autoritarinės vyriausybės.
Mano supratimu, Smetona stovėjo dviem galvomis aukščiau už savo suformuotą vyriausybę. Kadangi jų interesai ir požiūriai labai aiškiai į artėjančią sovietinę okupaciją išsiskiria, A. Smetona labai aiškiai pareiškia – tai jūsų valia, jūsų sprendimas ir kas teisus, parodys istorija. Jis nusprendė trauktis į Vakarus.
„Tai bus ir mano protestas, ir apsaugos mano šeimą nuo sovietinių represijų.“ Dar pridėjo – aš pats savo parašais tikrai nelegitimizuosiu Lietuvos okupacijos ir sovietizacijos“, – pasakoja A. Kasparavičius.
Jo teigimu, A. Smetonos pasitraukimas iš Lietuvos buvo ne tik bandymas apsaugoti save ir savo šeimą nuo represijų, bet ir siekis išreikšti politinį protestą. Taip šį žingsnį suprato ir tuo metu laisvomis dar likusios Europos šalys bei JAV.
A. Kasparavičiaus teigimu, jo atlikti tyrimai leidžia teigti, kad gandą, jog A. Smetona ne pasitraukė protestuodamas, o paprasčiausia pabėgo, pirmieji paskleidė krikščionys-demokratai, o tiksliau – Smetonos oponentas, vienas iš krikščioniškosios demokratijos lyderių, Vasario 16-osios signataras, daktaras, diplomatas Kazimieras Bizauskas. Būtent jis tokią informaciją perdavė sovietų pasiuntiniui Kaune.
„Esmė buvo politinė kova. Praktiškai visa A. Smetonos antiautoritarinė kairioji demokratinė ir dešinioji opozicija sovietų ultimatumą Lietuvai traktavo ne kaip ultimatumą Lietuvos valstybei, o kaip ultimatumą A. Smetonos autoritariniam režimui. [...] Sovietų ultimatumą ir sovietinės kariuomenės įžengimą jie traktavo kaip A. Smetonos režimo nuvertimą, naiviai tikėdamiesi, kad su A. Smetonos, kaip jie sakė, pabėgimu atsiranda valdžios vakuumas, kurį bus galima jiems patiems užimti, o sovietai tik padės“, – sako A. Kasparavičius.
Vėliau, pamatę, kad vis dėlto viltys žlunga, opozicijos atstovai Lietuvą iš sovietų išvaduoti bandė su nacių pagalba:
„Tai buvo dar viena klaida. Žodžiu, vietoje vienos klaidos 1940 m. birželį, mano supratimu, jie padarė dar vieną politinę klaidą – 1941 m. birželį, Hitlerio, nacių, Trečiojo Reicho kariuomenės invaziją prieš sovietus jie taip pat naiviai traktavo kaip Lietuvos sąjungininkus. Kuo tai baigėsi, visi mes puikiai žinome.“
A. Kasparavičius: arčiausiai A. Smetonos stovi nebent V. Adamkus
Vertindamas, kuo A. Smetona išsiskyrė iš kitų Lietuvos prezidentų, A. Kasparavičius teigia, kad 1919–1920 m. A. Smetona politine prasme buvo klasikinis dešinysis liberalas, kuris labai atsargiai žiūrėjo į tam tikras reformas, itin neigiamai vertino bolševizmą, radikalią žemės reformą.
„Jis yra už tokį labai nuosaikų palaipsninį visuomenės vystymąsi, valstybingumo kūrimą ir pan. Vėlyvasis Smetona, kuris valdo Lietuvą 1926 m. gruodį–1940 m. birželį jau yra, sakyčiau, labiau toks politikas pragmatikas su tokios, sakyčiau, nuoseklios, neįkyrios diktatūros bruožais“, – LRT.lt sako A. Kasparavičius.
Jis argumentuoja – A. Smetona nemėgo bet kokios agresijos, todėl net autoritarinio režimo metais spaudoje buvo kritikuojamas tiek jis pats, tiek režimas. Vis dėlto, pasirinkdamas ministrus jis vadovavosi tik savo nuožiūra, todėl galiausiai Lietuvoje buvo sukurta politinė piramidė – nuo vieno žmogaus labai daug kas priklausė.
Kalbant apie A. Smetonos asmenybę, teigia A. Kasparavičius, jis pasižymėjo išskirtiniais bruožais. Kaip apibūdina istorikas – prezidentas buvo tipiškas rytų aukštaitis, švelnaus charakterio bruožų lietuvis, bet ir vakarietiškos kultūros žmogus.
„Gana švelnaus charakterio, tradicinis lietuvis, bet iki kaulų smegenų vakarietis, iki kaulų smegenų vakarietiškos kultūros žmogus. Smetonai buvo svetimas bet koks buitinis nacionalizmas.
Jam buvo svetima bet kokia buitinė lietuviška kultūra. Nepamatysite prezidento A. Smetonos nei 1919–1920, nei 1926–1940 m. jokiame oficialiame renginyje apsirengusio kažkokiais tautiniais rūbais, su tautine juosta ar su kažkokiomis klumpėmis ar su tautine skrybėle. Jis visą laiką rengėsi kaip Vakarų Europos vadovai“, – pabrėžia A. Kasparavičius.
Paprastai A. Smetona dėvėjo kostiumus, frakus, baltus marškinius. Tai pabrėžė labai ryškią vakarietišką orientaciją, sako A. Kasparavičius: „Štai, kuo pasižymėjo prezidentas A. Smetona. Tai buvo prezidentas intelektualas. Per visą šimtą metų daugiau tokio prezidento Lietuva neturėjo.
Tam tikra prasme, mano supratimu, prie prezidento Smetonos intelektualine prasme arčiausiai turbūt stovi prezidentas Valdas Adamkus, bet visi kiti prezidentai, kuriuos Lietuva turėjo per pastarąjį šimtą metų intelektualine prasme buvo žymiai menkesnės figūros nei A. Smetona.“
Mūsų prezidentai – LRT.lt projektas, kuriame prisiminsime visus Lietuvos prezidentus.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą