Klaipėdos mafijos tėvas Sigitas Gaidjurgis – monstras ar aplinkybių auka?

Klaipėdos mafijos tėvas Sigitas Gaidjurgis – monstras ar aplinkybių auka?

Garsiausios ir žiauriausios Klaipėdos nusikalstamos grupuotės Gaidjurginių nariai jau daug metų atlieka jiems paskirtas bausmes. Vilniaus apygardos teismas nuosprendį uostamiesčio banditams paskelbė dar 2005-ųjų sausį.     

Prieš kiek mažiau nei dešimtmetį žiaurius šios gaujos darbelius gaubusią skraistę praskleidė kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ žurnalistai. Su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais dalijamės archyvine medžiaga.

Ilgas teismų procesas 

Nuo pirmųjų Gaidjurginių arešto (2000-siais – aut. past.) iki nuosprendžio paskelbimo praėjo penkeri metai. Lietuvos Apeliaciniam teismui taip pat prireikė daugiau kaip 5 metų, kad išnagrinėtų nuteistųjų skundus.

Teisėjams nebuvo kur skubėti, nes Gaidjurginių grupuotė buvo likviduota, banditai „susodinti“, o jei nuosprendyje ir būtų tekę pakeisti kokią detalę, esmė nuo to nebūtų pasikeitusi.

Šio straipsnio pavadinime klaustukas padėtas dėl to, kad patys skaitytojai galėtų nuspręsti, ar Sigitas Gaidjurgis tikrai buvo monstras, o gal blogo prokurorų darbo auka. Pats S. Gaidjurgis tuomet „Akistatos“ žurnalistui prisiekinėjo, kad jis tų žmonių, už kurių nužudymą nuteistas, nežudė.

Apeliacinis teismas – griežtesnis 

2010-siais Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos sprendimu S. Gaidjurgiui ir Mariui Marijošiui paliktos laisvės atėmimo bausmės iki gyvos galvos. Tokia pat bausmė paskirta Virginijui Baltušiui. Vilniaus apygardos teismas šiam panevėžiečiui buvo skyręs 18 metų laisvės atėmimo bausmę, tačiau Apeliacinis teismas ją sugriežtino ir skyrė kalėti iki gyvos galvos.

Tiesa, V. Baltušiui nuo to nei šilta, nei šalta – už nužudymus būnant Tulpinių gaujoje, jis jau ir taip du kartus nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Tad dabar Lukiškėse turėtų praleisti net tris gyvenimus.

Beje, V. Baltušis dabar yra daugiausia žmonių nužudęs kalinys. Kartu su Tulpiniais ir Gaidjurginiais jis dalyvavo nužudant 30 žmonių. Ant Tulpinio Audriaus Andrušaičio sąžinės – 24 gyvybės, o S. Gaidjurgio – 16 nužudytų žmonių. M. Marijošiaus sąskaitoje – 5 atimtos gyvybės.

Apeliacinis teismas pakeitė dalį veikų, kvalifikuotų pagal senąjį Baudžiamąjį kodeksą ir jas perkvalifikavo pagal naująjį Baudžiamąjį kodeksą. Kartu įvertinus ir apeliacinio skundo argumentus, pakeistos kai kurios bausmės ir kitiems nuteistiesiems.

Todėl Arminas G., kuriam anksčiau buvo skirta 8 metų laisvės atėmimo bausmė už nužudymo slėpimą, žmogaus sužalojimą ir neteisėtą laisvės atėmimą dviem asmenims, turėjo kalėti metais ilgiau. Savo apeliaciniame skunde Arminas G. prašė jį išteisinti, o prokuroras – skirti net 15 metų laisvės atėmimo.

Renatas Š. pirmosios instancijos teismo buvo nubaustas 6 metų ir 2 mėnesių, o Artūras D. – 7 metų ir 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmėmis. Pastarųjų bausmės Apeliacinis teismas nepakeitė. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad šių dviejų asmenų parodymai šioje byloje buvo ypač vertingi, nuoseklūs, todėl į tai buvo atsižvelgta – jiems skirtos kur kas švelnesnės bausmės nei kitiems.

Vadeiva viską neigia 

Apeliaciniame skunde S. Gaidjurgis teigė, esą jį apšmeižę nusikaltimus padariusieji bendrai, su teisėsauga sutikę bendradarbiauti asmenys. Anot Gaidjurginių vadeivos, jis nei vieno iš nužudytų asmenų nepažinojęs ir neturėjęs motyvo jų žudyti.

S. Gaidjurgis teigė, esą bylą išnagrinėjęs teismas buvęs šališkas, tuo buvusi pažeista teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Anot S. Gaidjurgio, jis nepadaręs nei vienos jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, niekada nebuvęs minimos gaujos narys ar organizatorius, todėl turįs būti išteisintas.

 M. Marijošius skundėsi, kad Vilniaus apygardos teismas savo 2006 metų sausio 16 dienos nuosprendžiu jam skyrė per griežtą ir neteisingą bausmę – esą jis buvęs pripažintas kaltu dėl nusikaltimų, kuriuos padarę kiti žmonės.

V. Baltušis taip pat prašė iš naujo peržiūrėti baudžiamąją bylą, nes manęs, kad esanti pažeista jo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, nekaltumo prezumpciją, taip pat teisė į gynybą. Esą byla buvusi suklastota, o nuosprendis priimtas šališko teismo.

Tačiau kolegija nenustatė duomenų, kurie patvirtintų S. Gaidjurgio, M. Marijošiaus ir V. Baltušio apeliacinių skundų teiginius dėl bylą nagrinėjusio teismo šališkumo ar nuteistųjų teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimo.

Žudė žmones, sprogdino pastatus

Gaidjurginių nusikalstamo susivienijimo bendrai teismo buvo nuteisti už 16 žmonių nužudymus, taip pat už gyvenamųjų ir kitų patalpų – „Meridiano“ laivo, Šiaulių ir Kauno policijos komisariatų, automobilių stovėjimo aikštelių sprogdinimus, neteisėtą ginklų ir sprogmenų laikymą ir panašius nusikaltimus.

Organizuodamas policijos įstaigų sprogdinimus, S. Gaidjurgis tikėjosi, jog jų nepavyks išaiškinti, todėl bus nuo pareigų nušalinti jam neįtikę policijos komisarai. Be to, šis gaujos vadeiva nepasitikėjo net artimiausiais savo parankiniais, todėl neretai pats vienas iškasdavo ir perlaidodavo anksčiau nužudytas aukas, kad kiti egzekucijų dalyviai nežinotų, kur kapavietės.

Bet kuriuo atveju, banditų gyvenimas nebuvo rožėmis klotas, jų miegas buvo labai neramus. Jie bijojo ne tik teisėsaugos darbuotojų, bet daug labiau saviškių, nes paleisti kulką savam į nugarą buvo įprasta. Savus žudė ir Kauno Daktarai, ir Panevėžio Tulpiniai.

Gyvas lavonas

Savų nesigailėjo ir S. Gaidjurgis. Tai buvo įrodyta teisme. Ir jis pats, kalbėdamas su „Akistata“ žurnalistu sakė, kad Lukiškėse ir kitose įkalinimo įstaigose sėdi vieni „atmarozkai“ su kuriais jis visai nenori bendrauti. Ir ne tik dabar, sėdėdamas vienutėje, bet ir anksčiau laisvėje su buvusiais kaliniais stengdavosi neturėti reikalų.

„Jie žiūri į akis, atkišę ranką maldauja pagalbos, o tik nusisuk – ir apkalbės arba gausi lazda per galvą“, – sakė S. Gaidjurgis.

Tai sakydamas jis, aišku, turėjo omenyje pirmiausia jį išdavusius Artūrą D. ir Renatą Š. Tačiau ir apie artimiausią bičiulį, su kuriuo kali Lukiškėse – M. Marijošių, S. Gaidjurgis kalba ne itin palankiai.

„Aš jį kviečiau sėdėti vienoje kameroje, dviese gal būtų smagiau,tačiau Apeliaciniame teisme ir jis mane apkalbėjo“, – sakė S. Gaidjurgis.

„Esu lavonas iš kurio viskas atimta, – sakė S. Gaidjurgis. – Geriau būtų nuteisę mirties bausme, nors iš tikrųjų esu visai nekaltas. Pasaulyje tokie baisūs kalėjimai kaip Lukiškės, yra nebent Afrikoje, Brazilijoje ar kur nors Indonezijoje. Pažiūrėkite, kokias sąlygas turi nuteistieji kitose Europos šalyse ir kokiose laiko mus“.

Nors S. Gaidjurgis sako, kad jis gyventi neturi dėl ko, „tik valgo ir gamina šūdą“, tačiau po kurio laiko, tai pamiršęs, jau vėl kalba apie savo bylą, apie tai, kad jis nekaltas ir kad jis vis tiek visiems pasakys tiesą.

Sigitas Gaidjurgis nuo pat pradžių tvirtino, kad yra korumpuotų teisėjų ir prokurorų suokalbio auka.


Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder