Karas baigėsi vakar (2)

Dėl to jų nuosavybė neretai atrodo dar prasčiau už paminklosaugininkų "sergėjamus" pastatus. Senamiestis, kaip ir visas miestas, yra kaip vientisas organizmas: čia pastatai, skverai, aikštės, gatvės papildo vienas kitą. 

Todėl verslininkas investuojantis savo pinigus visada žiūrės, kaip ta vientisa sistema veiks, ar duos jam kokią naudą. Niekas nepirks žemės ar pastato prie šiukšlyno ar sąvartyno, apleistų ir jau daug metų griūvančių namų. 

Į kontorą, atidarytą tarp griuvenų, niekas neužsuks, gyventojai ten butų nepirks.

Štai Daržų gatvę su Senuoju turgumi jungia istorinė Skerdėjų gatvė. Pats pavadinimas sufleruoja, kad tai buvo vieta, kur gyveno senieji klaipėdiečiai kadaise skerdę gyvulius ir aprūpindavę miestiečius mėsa.

Dabar gatvė lyg ir yra, tačiau kartu jos nėra.

Priežastis paprasta - toje gatvėje... niekas negyvena, nėra jokių gyvybės požymių, paprastai rodančių, kad miesto neištiko nei maras, nei karas, nei kokia kita nelaimė. Vien apleisti, griūvantys pastatai užkaltais arba užmūrytais langais, aptrupėję sienos ir pamatų liekanos, kur natūraliai susiformavusiose ar po archeologinių tyrimų likusiose balose pavasarį kurkia varlės, veisiasi uodai net dabar, žiemos pradžioje, turškiasi antys. 

Mirusi gatvė! Ją turėtų aplankyti kiekvienas klaipėdietis, istorijos mokytojai vesti ten vaikus, kad pamatytų kaip atrodo miestai po apokalipsės.

Istorikai teigia, kad po karo Klaipėdoje buvo likę septyni gyventojai. Tada visas miestas atrodė panašiai. Tačiau karas baigėsi prieš 75 metus. 

Skerdėjų gatvė po jo gyvavo, ten veikė "Šatrijos" siuvimo fabriko filialas, priešais jį - valgykla, "Atlanto" futbolo klubas, vėliau ant kampo buvo įsikūręs SEB bankas, butuose gyveno šeimos. 

Dabar tuščia, nyku ir baugu! Puikiausia vieta filmuoti siaubo filmus arba serialus apie karą ir pokario banditizmą. Nedvejodamas galiu pasakyti, kad tai būtų puikiausia vieta Helovinui švęsti.

Ir gatvės pavadinimas ir jos, atsiprašant, estetika visiškai atitinka tos siaubo šventės dvasią.

Išgarsėtume! Pradėtų į Klaipėda iš visų kampų plūsti visokie prietrankos ir alternatyvaus gyvenimo mėgėjai. Nereikėtų jokių dekoracijų, viskas natūralu, autentiška ir jokios apgavystės. 

Gaila, kad mieste neatsiranda verslaus vyruko galinčio įsukti ten kinematografijos biznį arba organizuoti europinio lygio "durnysčių." Ir ne tik Skerdėjų gatvė. Nepatingėkite užlipti ant restauruojamo Jono kalnelio ir pažvelgti žemyn į senamiestį.

Gal ir ne taip nyku kaip Skerdėjų gatvėje, bet atsivėręs vaizdas tikrai didesnių estetinių jausmų nesukelia.

Kodėl taip yra? Tai, ką dabar dar galima pavadinti pastatais ar jų pamatais, stovi prestižinėse miesto vietose, istorinėje jo dalyje, o ne kur nors priemiestyje tarp garažų ir sandėlių. 

Turi ir šeimininkus, kurie jau daug metų moka baudas už netvarką, bet nepasikrutina tų griuvenų sutvarkyti ir, kaip dabar sako, įveiklinti.

Atsakymo, matyt, geriausia ieškoti Aukštosios ir Tomo gatvių sankryžoje (priešais Kultūrų komunikacijos centrą). 

Čia prieš kelis metus bandyta statyti pastatą, bet atkasus dar sovietmečiu nugriautų dviejų namų pamatus ir aptikus kažkokį tai reikšmingą archeologinį daiktą darbai buvo pristabdyti, o vėliau ir visai sustojo.

 Dabar ta vieta, kur anksčiau žaliavo visiškai padori pievelė, pavirto į baisų šabakštyną aptvertąnuo vėjo nuolat griūvančiaskardine tvora, per kurią jau lipa krūmai ir šviečiasi beržų viršūnėlės.

Ir tai pačioje miesto širdyje, 50 metrų nuo Teatro aikštės! Matyt nereikia plačiai aiškinti, nes suprantančiam ir taip aišku, kad sustabdžius darbus subyra visi savininko planai: kreditinės sutartys su bankais, rangovais, projektuotojais, investitoriais, potencialiais pirkėjais... 

Bankrotas! Tokių atvejų mieste ne vienas ir ne du. Verslininkai verčiasi per galvas, lenda į skolas, eina į didžiausius kompromisus, neša kyšius, "lipa per įstatymus", kad ką nors pakeistų, deja, viskas lyg į sieną. 

Valdininkai baksnoja į bendruosius, detaliuosius, specialiuosius planus, raudonąsias linijas, servitutus, vertingąsias savybes, saugomas zonas...

Įdomiausia, kad visi tie planai, servitutai ir zonos tikriausiai sugalvotos tam, kad senamiestis klestėtų, taptų patrauklesnis, kad jame kas nors vyktų, kad išnyktų pastatai - vaiduokliai, mirusios gatvės, o ne tam, kad viskas griūtų, nyktų ir atrodytų taip, lyg karas būtų pasibaigęs vakar!

Neseniai internete aptikau rašinį apie Sicilijos salos valdžios sprendimą tuštėjančiuose provincijos miesteliuose apleistus ir nebenaudojamus pastatus visiems norintiems ir turintiems pinigų parduoti... už vieną eurą! 

Tūkstančiai vyresnio amžiaus žmonių iš visos Europos susidomėjo tokia galimybe, daugybė jų, ypač iš Vokietijos didmiesčių, jau įsigijo namus su nuostabiais vaizdais į kalnų slėnius ir vynuogynus, suremontavo fasadus, sudėjo langus, pakeitė grindis ir dabar mėgaujasi gyvenimu.

Vietiniai juos vadina, "vieno euro piliečiais", tačiau ir vieni ir kiti tokiu sugyvenimu patenkinti. 

Miesteliai atsigauna, siaurose ir egzotiškose jų gatvelėse gausėja turistų, atsidaro svečių namai, užeigos, barai, gyvybę rodo primiršti senieji verslai. 

Pamažu ateina ir stambesnis kapitalas, atsiranda vis daugiau norinčių nusipirkti ir brangesnį, dešimt ir daugiau tūkstančių eurų kainuojantį turtą.

Savivaldybė iš viso to gauna nemažas pajamas, gyventojai turi darbo.

Pagalvoju ar tai įmanoma pas mus? Pasvajoti galima, bet man atrodo, kad tik pasvajoti ir ne daugiau. 

Juk tuojau pat lyg į paskutinį ir lemiamą mūšį pakils "revoliucionieriai" šaukdami, kad kažkas nori pasipelnyti ar net, o siaube, pralobti, kad tai eilinė valdžiažmogių afera ir oligarchų sąmokslas... 

Valdininkai staigiai surašys (tiksliau jau yra surašę) tokias tų griuvenų sutvarkymo sąlygas ir tvarką, kad net labiausiai senamiesčio renesanso trokštantis ir galintis tai padaryti, sakys - eikite jūs smulkiais žingsneliais, žinote kur!

Ir tikrai, juk, neduok Dieve, kas nors praturtės, gaus pelną, pradės gyventi geriau ir gražiau..., na jau ne - geriau tegul sugriūva! 

Taip bus visiems ramiau miegoti.

Laukite tęsinio...