2019 m. kovo 23 d. 13:10 val., šeštadienis

Skaityk dabar

Kaip įrodyti, kad S.Nėris nepardavė Tėvynės

(13)

2019-03-13, 13:03

Danutė ŠEPETYTĖ, Respublika.lt

Kaip įrodyti, kad S.Nėris nepardavė Tėvynės nuotrauka, foto

Neprilygstamos poetės Salomėjos Nėries asmenybė mūsų dienomis vis atsiduria disputų ugnyje, skaldo žmones į priešiškai nusiteikusias ir, regis, nesutaikomas stovyklas.

Būtų šaunu, jei neseniai pasirodžiusi rašytojos, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorės Aldonos RUSECKAITĖS knyga „Padai pilni vinių“ pasitarnautų tiek vienai, tiek kitai pusei ir atliktų taikdario misiją šioje nežinia kokiu tikslu tebekurstomoje poetės atminimo naikinimo istorijoje.

- Kaip jus veikė (veikia) tai nuslopstantis, tai vėl stiprėjantis antagonizmas S.Nėries atžvilgiu, ar jis turėjo įtakos pasiryžimui imtis poetės temos?

- Taip, Salomėja Nėris sudėtingai ir gan skausmingai keliauja savo pomirtinį kelią, nes per visą mūsų Nepriklausomybės laikotarpį poetę nuolat mini, vieni bjauriai pravardžiuoja, kritikuoja, kiti liaupsina ją kaip labai talentingą poetę, kurios eilėraščių bene kiekvienas lietuvis moka atmintinai - jeigu ne deklamuoti, tai dainuoti.

Kas nemoka eilėraščio „Grįšiu“? Mane šis antagonizmas, žinoma, veikia blogai. Visada blogai veikia nepamatuotas žmonių pyktis, kategoriškumas, negebėjimas diskutuoti, gilintis į aplinkybes. Turėčiau prisipažinti, jog daug metų advokatavau Salomėjai, ją gindavau, užstodavau, gal ir ne visai pamatuotai.

Žinojau jos politines peripetijas, bet lyg paviršutiniškai, rodėsi, kad jai teko visą tą politiką priimti per prievartą. Ir kai po vieno renginio apie S.Nėrį prie manęs priėjęs pažįstamas žmogus paklausė - kodėl aš atimu iš šios poetės pažiūras, kodėl ją ginu, galbūt nežinau tiesos, nesu įsigilinusi, aš taip ir krūptelėjau.

Išties gal per mažai įsigilinusi, gal esu įlindusi į savo trafaretą? Ir tuomet nusprendžiau perskaityti iš naujo viską apie Nėrį, ypač nuo „Trečiojo fronto“ laikų, paskui nuo 1940 m. birželio 15 d. iki poetės mirties. Perkilnojau kai kuriuos archyvus, įdomių detalių radau Nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje, Centriniame valstybės archyve.

Viską taip tyrinėjant, gilinantis, užrašinėjant, rodėsi, kad deduosi galvon tik sau. Tačiau parašiusi tekstą, išsiunčiau jį paskaityti savo draugėms „kritikėms“, sulaukiau iš jų spaudimo, jog reikia išleisti knygą. Biografinį romaną apie S.Nėrį pavadinau „Padai pilni vinių“, kadangi poetė, jau sunkiai sirgdama, Raudonojo kryžiaus ligoninėje gavo šlepetes, kurių padai buvo pilni vinių...

- Kurioje pusėje buvot jūs, rašydama šią knygą?

- Nebuvau ir nesu nė vienoje pusėje. Dirbantis muziejuje žmogus negali blokštis į puses, jis turi saugoti, kaupti tai, ką vertina mokslininkai ir, žinoma, plačioji visuomenė...

Rašydama šią knygą aš buvau tiesos, objektyvumo pusėje, todėl ir pasirinkau du prieštaraujančius veikėjus - Smaką ir Geruosius balsus. Smakas nieko neslėpdamas iškelia poetės tamsiąsias puses, kurias žmonės ir vadina jos išdavyste. Gerieji balsai bando suvokti, įsigilinti, pateisinti. Tiesiog rėmiausi faktais, įvykiais, kūryba ir kaip įmanoma stengiausi atverti tiesą ir tik tiesą.

Tačiau, jeigu visai atvirai - esu Salomėjos didžiulio talento pusėje. Ji buvo labai sudėtingo charakterio moteris, menininkė, jautri - be galo, be krašto. O koks jos gyvenimo laikmetis!? Mano draugės, perskaičiusios knygą, sako - kokia laimė, kad gyvename dabartinėmis sąlygomis, kad nėra karo, Sibiro, politinio prievartavimo.

Nepaisant S.Nėries pažiūrų - ji tikrai buvo nukeliavusi į kairę, tikėjo bolševizmu, Stalinu, Sovietų Sąjungos globa (juk Europoje bolševizmo idėjos buvo gyvos ir gajos), vėliau didžiulius sunkumus jai sukėlė karas, baisus „voro“ Stalino pakalikų tinklas, į kurį papuolusi ji nebegalėjo išsilaisvinti.

O kokius eilėraščius rašė Penzoje, Ufoje, kiek begalinio skaudaus ilgesio Tėvynei... Ji keliais Lietuvon pareitų per lietų, gruodą, šaltį... Bet ar ją dar šaukia Nemunėlis? Ak, namai namučiai - galėčiau būti slenksčio akmeniu, galėčiau apsimesti elgeta - kad tik pamatyčiau mylimą kraštą ir brangius žmones...

Kaip įrodyti, kad ji Tėvynės nepardavė, niekada neišdavė, kaip įrodyti? Eilėraščiai išsigelbėjimas... Tačiau atvažiavus iš Ufos į Maskvą, kai vyrai rašytojai (K.Korsakas, A.Venclova, J.Paleckis, J.Šimkus ir kiti) paprašė jos eilėraščių spausdinti ir skaityti per radiją, Salomėjos kūryba netiko - buvo be kovos dvasios, persmelkta Lietuvos ilgesiu, liūdna.

Ir iš karto jai užsakė parašyti kitokių eilėraščių, pvz., skirti Maskvai, kelti į kovą Raudonosios armijos karius. Ir poetė turėjo paklusti.

Per karą Maskvoje ji buvo tik sraigtelis, vyrų sukinėjamas, sunkiai išsikovodavo laiką sau ir sūnui. Gaudavo oficialius raštus, kad per mažai dalyvauja visuomeninėje ir rašytojų veikloje. O jau ir liga buvo prasidėjusi, prastai jausdavosi.

- Galbūt pateikiate dar negirdėtų faktų?

- Nelygu, kiek kas žino ar pamena poetę. Be abejo, detalių naujų tikrai yra. Viskas išsibarstę po įvairias knygas, prisiminimus, archyvus, tad mano tikslas buvo surinkti kiek įmanoma daugiau visko į vieną vietą ir apžvelgti paskutiniuosius penkerius - tuos sunkiausius - S.Nėries gyvenimo metus.

Man rūpėjo šitie skaudūs prieštaringi metai, supratau, kad ir pati šiek tiek rizikuoju, veldamasi į politinius įvykius. Be to norėjau suprasti moters menininkės likimą per okupaciją, karą, jos sunkumus, vienišystę, jos stiprybę ir ašaras. Vyrai buvo greiti už akių pasišaipyti, išvadinti ir kaprizinga, ir ašaringa...

Tikriausiai net ir tas skaitytojas, kuris tarsi daug žino apie šią poetę, kažką naujo atras, tą jau pajutau iš skaitytojų reakcijos. Antra vertus, yra tokių žmonių, ypač vyresnio amžiaus, kurie yra įsikirtę įvairių legendų apie Nėrį, neišmuši, nors tai ir netiesa...

- Jei skaitėte rašytojo S.Šaltenio romaną „Demonų amžius“, kurio įvykių centre - toji pati S.Nėris, galite pasakyti, kuo jūsų knygos skiriasi?

- Manau, jog mūsų romanai niekuo nepanašūs. S.Šaltenis rašė laisvo turinio knygą, joje lyg Salomėja, lyg ne, kai kurie veikėjos Juditos veiksmai labai toli nuo Salomėjos gyvenimo. Esu klaususi Šaltenio, ar jis naudojosi archyvais, - atsakė „ne“. Mano knyga yra paremta tikrais faktais. Žinoma, verta perskaityti ir S.Šaltenio knygą - juk jis žodžio meistras.

- S.Šaltenis taip yra charakterizavęs S.Nėrį: „... gėrė puikų putojantį poetinio įkvėpimo vyną iš Dievo taurės, o kai negera fantasmagoriška kompanija, lyg iš F.Gojos „Caprichos“ graviūrų nužengusi, privertė ją išgerti iki dugno iš Demonų taurės, ji mirtinai apsinuodijo“. Ar ši mintis neprieštarauja jūsų išvadoms - kodėl poetė taip uoliai pasitarnavo sovietiniam režimui?


- Atsiprašau, nesiimsiu analizuoti Šaltenio metaforų, nors jose yra tiesos. Antra vertus, situacija gal net sudėtingesnė. Šiuo atveju Salomėja pati susirado tą kompaniją, ji buvo gan sudėtingo charakterio moteris. Kai ėjo į „Trečiąjį frontą“, buvo vieniša, nusivylusi meile, trokštanti gyvenime permainų, susirūpinusi darbo žmonių lygybe ir laime. Negalime šių faktų atmesti.

Europoje plačiai plito bolševizmo idėjos, siekė jos ir Lietuvą. Ar Nėris taip labai pasitarnavo sovietiniam režimui - abejočiau. Ji nieko nepadarė viena, asmeniškai.

Gal tik „Poema apie Staliną“ jos „indėlis“, o visa kita - kartu su kitais, juk priduoti Lietuvą „Stalino saulei“ važiavo 20 delegatų - tiek pat, kiek pasirašė 1918 m. Nepriklausomybės Aktą. Neteisinu. Poetė turi nuodėmių, bet Lietuvą ji mylėjo už viską labiau.

- Pastaraisiais metais jūsų kūrybą puošia biografiniai romanai apie garsius Lietuvos rašytojus - Maironį, Žemaitę, Mačernį. Vien tai leistų pasakyti, kad ieškote sunkesnio kelio. Bet greičiausiai ne šiai jūsų charakterio savybei turėtume dėkoti už šitas knygas?

- Jeigu kas būtų prieš gerą dešimtmetį pasakęs, jog rašysiu biografinį romaną apie Maironį, būčiau tik numojusi ranka ir garsiai nusijuokusi. Nors pasąmonėje kažkoks kirbėjimas vyko, - mat buvau gavusi keletą Maironio atvirlaiškių kopijų, kurias man atvežė iš JAV adresatės anūkas, ieškantis medžiagos apie močiutę.

Už to lyg ir užsikabinau, pačiai pasidarė įdomus šis epistolinis epizodas, apie kurį nebuvo žinoma, nors savo laiku visas Kaunas šnabždėjosi, jog poetas turėjo jauną bičiulę ir padėjo jai materialiai... Ir kai artėjo Maironio metai (2012), besvarstant, ką čia naudingo nuveikus, susipažinau su saugoma medžiaga Vilniaus archyvuose, apvažinėjau visas Maironio gyventas vietas.

Svarsčiau - gal parašyti lengvą romanėlį apie pagyvenusį poetą ir jauną jo mūzą, kuriai nepavyko kūrėjo įkvėpti... Tačiau, kai ranka palietė kompiuterio klavišus, supratau, kad jokio romanėlio šia tema nerašysiu. Turiu pripažinti, jog išties kūryba ateina ne tik iš žmogaus, bet ir iš Dievo...

Ilgas ir sunkus darbas buvo aprašyti dešimt paskutinių Maironio gyvenimo metų taip, kad šiandienos skaitytojui būtų įdomu. O tada Žemaitė, paskui Mačernis. Tokio pobūdžio knygoms rašyti neužtenka vien charakterio savybių. Čia manyje atbudusi muziejininkė, archyvų tyrinėtoja.

Kadangi visą gyvenimą dirbu Maironio lietuvių literatūros muziejuje, esu pratusi tyrinėti archyvus, memorialines vietas, tad rašydama šias knygas viską sujungiau į visumą - ir savo meninį žodį, ir šių rašytojų paliktus ženklus.

- Kokių minčių sukelia kai kurių viešųjų intelektualų pastangos perdėm ideologizuotai vertinti sovietmečio menininkų kūrybą, taip sumenkinant ir menines jos vertes?

- Esu pusiausvyros žmogus, muziejininko profesija privertė laikytis vidurio kelio. Gal iš šalies atrodo, kad tai prisitaikėlio kelias, bet darbe kitaip negalime. Juk nepuolėme naikinti įvairių ideologijų rašytojų rankraščių, deginti knygų ar mėtyti dokumentų. Muziejus saugo neiškupiūruotą istoriją. Tokia misija.

Man išties Atgimimo pradžioje buvo keista klausyti, kai inteligentai kartodavo, jog sovietinė karta - prarastoji karta, kad meno nebuvo, kad viskas yra nulis ir pradėkime gyvenimą ant griuvėsių.

Taip, buvo daug griuvėsių, bet buvo daug stiprių, gerų meno pavyzdžių, kurie tais sunkiais metais kėlė dvasią. Juk nebūna nulio, duobės, viskas teka dialektikos principu. Tarkime, literatūroje buvo daug Ezopo kalbos, daug ką rasdavome tarp eilučių - ypač poezijoje. Nurašyti to laikotarpio visą kūrybą - tai tarsi nurašyti savo tėvų gyvenimą.

Aš pati sovietiniu laiku neišleidau nė vienos knygos, cenzūros rankos nepatyriau, bet buvo daug gerų, stiprių meno dalykų.

- Ar galima palyginti andainykštį menininkų lojalumą, tariamą ar tikrą, valdžiai su šių dienų kultūrininkų tarnyste naujai ideologijai, pvz., griaunančiai krikščioniškas moralės nuostatas (sakysim, šeimų įvairovės, genderizmo propagandą ir pan.)?

- Lyginti sunku. Kai Lietuva buvo 1940 m. okupuota, kai kurie menininkai patikėjo laime ir gerove, kiti bijojo dėl savo gyvybės, dėl šeimos, treti indiferentiškai prisitaikė. Vis dėlto tuo metu veikė prievarta, laisvas žodis ir menas užgniaužtas, prižiūrimas, diktuojamas.

Dabar yra demokratija, laisvė, tą naują ideologiją sunku ir suvokti, kas ko siekia, kaip nori pasipuikuoti, išsiskirti. Juk dažnam menininkui būdingas povo sindromas... Bet tam, kas kuria rimtą meną, ideologija nesvarbi.

- Pritartumėte tiems, kurie ragina nuversti paminklą rašytojui Petrui Cvirkai, pervadinti gatves ir mokyklas, šiandien vadinamas S.Nėries vardu?

- Dėl paminklo kategoriškai atsakyti negaliu, be abejo, Petras Cvirka oficiozinė figūra, paminklo tikriausiai jam nereikia, bet dabar taip negailestingai tam paminklui nupjauti galvą irgi yra žiauru.

Manau, kad ilgai diskutuodami, ginčydamiesi, pykdamiesi piliečiai nieko gero nesugalvos, reikėtų įsikišti specialistams - skulptoriams, architektams, istorikams, literatūros kritikams ir nuspręsti profesionaliai. Man apmaudu, kad Nepriklausomybės pradžioje vertėme paminklus į griovius arba atidavėme į Grūto parką, kurio įkūrėjas pajuto tikrą aukso gyslą. Reikėjo kurti valstybinį tų skulptūrų parką, tinkamai eksponuoti, istoriškai pateikti - lankytojų, užsieniečių netrūktų, mokiniai pajustų istorijos pamokas.

Bet tuomet buvo užėjusi griovimo manija, bijojome, kad tie balvonai neatimtų mūsų laisvės... O dėl S.Nėries - dabar savivalda, galima atsisakyti gatvės ar mokyklos pavadinimo, niekas neuždraus. Tik noriu čia vieną faktelį paminėti. Štai 2018 m. Aukštadvaryje S.Nėries gatvė buvo pervadinta į Sofijos Smetonienės. Kodėl ne, gerai...

Bet per tą pervadinimo posėdį kažkas iš tarnautojų skaitė iš S.Nėries Raštų, iš straipsnio „Žodis Lietuvos klausimu“, parašyto Maskvoje 1943 m. citatas, kad poetė rašiusi, jog trėmimai į Sibirą buvo būtini, jog Seimo rinkimai 1940 m. šimtaprocentiniai ir t.t. O iš tikrųjų šį straipsnį į JAV spaudą parašė Justas Paleckis, pats prisipažino, tačiau pasirašyti po juo turėjo S.Nėris... Tokia ta dviguba teisybė.

- Ar tai nesužadina minties, kad lietuviai egzistuoti gali tik niaudamiesi ir kaltindami vienas kitą? O gal kažkam naudinga, kad mes taip manytume?

- Tai kad jau ne vien niaujamės ir koneveikiamės. Jau Seime ponas Skardžius ir šaudo į plakatus, pavadintus žmonių vardais, o jo bendraminčiai leipsta juoku.

Juk iš savo valdžios sluoksnių tiek patiriame jų tarpusavio spjaudynių, pykčio, visokių nesąmonių, kad kartais norisi išjungti visus informacinius kanalus, sėdėti prie upės, žiūrėti, kaip ramiai teliuskuoja vanduo ir nepamiršti S.Nėries žodžių: „Ir vienąkart, pavasari / Tu vėl atjosi drąsiai / O, mylimas pavasari, / Manęs jau neberasi“...

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Komentarai

E.

2019-03-14   20:26

IP: 78.57.248.175

Negali parduoti to, ko neturi. Nebent esi aferistas ar aferistų auka. Kaip bebūtų, S. Nėris - puiki poetė, nors jos prasto ir kerštingo mokytojos charakterio nemėgo jos mokiniai.

pastebejimas

2019-03-14   19:21

IP: 86.38.234.193

Sovietmeciu buvo nemazai suteikta auksciausiu pedagoginiu laipsniu-Profesorius,jie pasirodo tinkami ir LR laikais!?Kaip cia dabar gaunas?Musu geriausia poete sumaisom su sudu-atseit koloborante,o musu profesoriai visi balti ir pukuoti.!!??absurdas...

Dronė

2019-03-14   12:56

IP: 86.100.169.111

Tai nuostabi poetė, tačiau pasimetusi gyvenimo vingiuose

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Skaityk dabar

Papasakojo apie planuojamus Senojo turgaus pokyčius nuotrauka, foto

Klaipėdos Senasis turgus pasikeis neatpažįstamai. "Šiems pokyčiams prireiks 3 mln. eurų", -...

Smulkiesiems prekybininkams, apie kuriuos savo programose mėgsta kalbėti visi politikai, trūko kantrybė....

Buksuojanti gatvės rekonstrukcija varo į neviltį prekybininkus. Šie žadą atsaką valdžiai nuotrauka, foto

Perki butą už 300 tūkst. eurų, o NT mokesčio vis tiek...

Absurdas: perki prabangų būstą ir valstybei nieko nemoki nuotrauka, foto

Du artimi draugai, JAV prezidentai, mirė per 50-ąsias Nepriklausomybės metines... Prezidento sūnus...

6 garsiausi neįtikėtini sutapimai istorijoje nuotrauka, foto

Pusę karjeros atidavusi Klaipėdai nuotrauka, foto

Sportas, Kai Andra Gabalytė žengė pirmuosius žingsnius krepšinyje, didžioji dalis tiek jos...

Pašto likimas vis dar įstrigęs nežinioje nuotrauka, foto

Klaipėda, Beveik dvejus metus sprendžiama, ką daryti su nenaudojamu ir miesto širdyje esančiu...

Katalikų bažnyčiai skirta 1 mln. 238,9 tūkst. eurų nuotrauka, foto

Ūkis, Finansų ministras Vilius Šapoka šiemet Lietuvos katalikų bažnyčiai skyrė 1 mln....

Klaipėdoje prasidėjo didžiausia kino šventė šalyje nuotrauka, foto

Filmai, Žinomo rusų režisieriaus Kirilo Serebrenikovo romantine istorija „Vasara“ uostamiestyje prasidėjo „Kino pavasaris“....

Sportas, Paskelbta prieš 48 min.

Klaipėda, Paskelbta prieš 1 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...