2019 m. birželio 20 d. 08:29 val., ketvirtadienis

Skaityk dabar

Didelis formatas didžiai istorijai

2019-06-12, 07:35

Kalbėjosi Danutė ŠEPETYTĖ, Respublika.lt

Didelis formatas didžiai istorijai nuotrauka, foto

Giedrius Kazimierėnas. „Mindaugo karūnavimas. Lietuvos krikštas“ (fragmentas). Irmanto Sidarevičiaus,

© Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

Itin retai, o gal tik kartą kitą tegali pajusti tokį istorijos tankį dailės parodoje - Lietuvos nacionalinio muziejaus menėje ja alsuote alsuoja tapytojo, VDA profesoriaus Giedriaus KAZIMIERĖNO drobės, kuriose vaizduojamos išskirtinės istorijos asmenybės - Lietuvos valdovai Mindaugas, Gediminas, Žygimantas Augustas, Algirdas ir nepaprastos tų laikų moterys - Barbora Radvilaitė, Bona Sforca...

Jei pridurtume dar vieną išskirtinio formato paveikslą „Žalgirio mūšis. Rūstybės diena“, įkurdintą Medininkų pilies menėje, galėtume dailininko potėpius skaityti kaip vadovėlį ir mokytis iš jo Lietuvos istorijos.

- Istorinė tapyba tarpdisciplininiam menininkui turėtų atrodyti kaip košmaras (tai ne performansas ir ne instaliacija) - tam reikia ne tik talento, tapymo technikos, meistrystės, bet ir neprasto istorijos išmanymo. Ar šių dienų studentams tai daro įspūdį?


- Būdavo, į mano dirbtuvę atvesdavo ekskursijų, būdavo, susėda mokiniai kvadratiniu lizdiniu būdu, palikdami vieną metrą man ir katinui, kuris visada ateina šalia manęs, aš pasakoju apie tuos ir kitus dalykus ir jie klausosi išsižioję, jiems įdomu; aš su savo studentais kalbu, jie irgi klauso susidomėję, - ką įdėsi, tas ir bus.

Nes kas iš to, kad matematikoje mes genijai, galintys susprogdinti žemę dešimtis kartų, tačiau dvasioje, humanitariniuose moksluose - žemiau „plintuso“.

Viskas labai paprasta - pirmiausia turime įdėti. Įdėti reikia net tapant paveikslą. Štai panelė prie molberto - graži, mobilusis telefonas rankoje ir aš kritikuoju jos laikyseną, sakau, reikėtų stovėti kaip špagą laikant saujoje, atsitraukiant ir vėl puolant, nes į paveikslą ji turi įdėti visa, ką tik gali, kaip smuikininkas, kuris piano pianissimo natą ima net susiriesdamas...

Paveikslas kaip banko sąskaita: jeigu idėjai dvasinių dividendų už 100 eurų, tai jų ir bus už šimtą eurų, jeigu už 10 tūkst., tai bus už 10 tūkst., jei už 50 centų, tai bus už 50 centų.

Žiūrovas daugiau negaus, negu įkrauta. Žinoma, yra ir kita pusė - žiūrovas turi būti pajėgus paimti kas įkrauta. Pikasas sakė: žiūrovas turi įdėti tiek pat energijos, kiek ir jis, tapydamas tą paveikslą...

- Mėgstate sakyti, kad istorinių paveikslų šiandien niekam nereikia, tačiau ne visi juk bepriklauso jums, tiesa?

- Apskritai man pasisekė: duonai užsidirbu dėstydamas Dailės akademijoje (pradžioje dirbau tik dėl algos, bet ilgainiui pradėjo patikt ir aš dabar dirbu su didžiausiu apetitu), taigi turiu galimybę tapyti, ką tik noriu. Aš galiu tapyti paveikslus, kurie nepatinka nei menotyrininkams, nei valstybei, - baisiai retai kam taip pasiseka.

Nors nepriklausoma Lietuvos valstybė nenupirko nė vieno mano paveikslo, bet aš pardaviau beveik visus. Viskas vyksta kažkaip netyčia: vieną paveikslą įsigijo verslininkas Zbignevas Gulbinovičius, labai kultūringas žmogus. Paskui ir kitą, trečią, - šiandien jis turi keturis ar penkis istorinius paveikslus.

- Tiesiog jūsų drobėse esama ir Lenkijos istorijos...

- Yra ir Vokietijos, ir Prūsijos, ir XXI amžiaus... Kiekvienas laikotarpis turi savo požiūrį į pasaulį ir į istoriją. Pranciškaus Smuglevičiaus ar Jano Mateikos žvilgsnio į istoriją joks dailininkas nepakartos. Tai nepakartojama. Tad aš, XXI amžiaus sūnus, bandantis suformuoti savo santykį su istorija, žinau, kad po šimto metų į tuos mano bandymus kitomis akimis žiūrės.

Tapydamas darbus jutau, kad pirmą kartą, tarkim, po 600 metų įmanoma pasakyti tiesą apie savo istorijos etapą. Anksčiau būtų neįmanoma nutapyti tokį Žalgirį, kokį padariau aš. Kodėl aš taip griozdiškai jį pavadinau - „Žalgiris. Rūstybės diena“?

Todėl, kad Rūstybės diena asocijuojasi su Paskutinio teismo diena (Dievas baudžia: nusikaltę eina į pragarą, o padoriai gyvenę eina į dangų). Todėl, kad 250 metų Romos popiežiai inicijavo mūsų valstybės genocidą, kryžiaus žygius, kurių kai kuriais metais buvo netgi po kelis, išleido daugybę bulių, kviečiančių Europos riterius eiti prieš pagonis, kurie neva neturi teisės gyventi žemėje, kurią sukūrė Dievas, nes netiki Kristumi.

Todėl juos ir reikėjo naikinti, todėl geriausias krikštas pagonims buvo „kalavijas ir ugnis“. Tai štai noriu klausti, kada lietuvių dailininkas galėjo traktuoti Žalgirį, kaip kryžiaus žygių pabaigą ir Lietuvos politikų triumfą, o ne šiaip didelį mūšį, kurį laimėjo vos ne lenkai?

Žalgirio kautynėse susigrūmė Vakarų valstybių civilizacija ir Rytų, Centrinės Europos civilizacija ir pasiekta pergalė praktiškai užkirto kelią Vakarų Europos civilizacijai su kryžiaus vėliava plėstis į Rytus. Lietuva apgynė savo teisę egzistuoti - tokia kryžiaus žygių baigties tikroji prasmė.


- Kodėl jūs manote, kad vakar toji tiesa negalėjo būti išsakyta?

- Nejuokaukit. Nei Lenkijos, nei carinės Rusijos laikais nebuvo nė plyšelio, nė mažiausio plyšelio tiesos akimirkai, išskyrus trumpą trumpą smetoniškos Lietuvos laikotarpį, bet tada bažnyčia man būtų išrašiusi rykščių už popiežiaus traktavimą - giltinės pavidalu pavaizdavau jį, jojantį ant žirgo.

Dar ir šiandien lenkų turistai, kai atvažiuoja į Medininkus, kur kabo Žalgirio paveikslas, sako: „jak to možno, jak to možno“. „Tak to možno“, nes tokia gyvenimo tiesa. Lietuvos krikštą istorikai sieja su Jogailos valdymu, bet neužmirškime, kad pagal viduramžiais galiojusią teisę, apkrikštijus karalių, apkrikštyta buvo laikoma ir visa jo karalystė.

Tai jeigu apsimetam, kad Lietuva nebuvo krikštyta prie Mindaugo, vadinasi, nuslepiam tą baisų 250 metų genocidą. Aš nesu nusiteikęs prieš bažnyčią, ir nesu joks ateistas, bet turiu sakyti teisybę: Lietuva vėliausiai krikštijosi todėl, kad ji buvo galingiausia senosios civilizacijos Europoje atstovė.

Mes buvome galingiausi, galėję atlaikyti Romos imperijos spaudimą, o kažkoks dailininkas Strasbūro katedros freskoje, vaizduojančioje ėjimą krikšto link, karalienes užkėlė ant žirgų, o lietuvaitę paliko pėsčią eisenos gale.

Aš, keršydamas tam dailininkui, oponuodamas tai pozicijai, savo „Žalgiryje“ nutapiau pėsčiuojančias karalienes, bet ne link kryžiaus, o popiežiaus, tos giltinės pavymui, nes kone visos Europos valstybės dalyvavo kryžiaus žygiuose prieš Lietuvos valstybę.

- Norėtųsi išgirsti ir kitokią istoriją - kaip jums, švenčioniškiam berniūkščiui, šovė mintis tapti dailininku?

- Tai buvo naivu, bet vis dėlto man labai pasisekė, kad aš šeštoje klasėje nutariau būti dailininku. Lankiau muzikos mokyklą, pradžioje grojau pianinu, paskui perėjau į akordeono klasę, bet sekėsi sunkiai ir aš labai greitai išsiaiškinau (nors grojau daug, ir dainų šventėse), kad muzikantu tikrai nebūsiu, bet, žinoma, pamilau muziką visam gyvenimui.

Tuo labai džiaugiuosi ir manau, kad būtinai vaikus reikia leisti į muzikos mokyklą, kad ir kuo jie paskui norėtų tapti - buhalteriais, bankininkais ar lakūnais.

- Vis dėlto kas nors turėjo jus įkvėpti dailei?

- Net ir kukliausioje kaimo bibliotekoje rasis dvi trys knygelės apie meną, jei nori - susiieškosi. Švenčionyse buvo keletas knygų, viena labai gera - Bernardo Berensono traktatas apie Renesansą.

Kartą kunigas mane, dar nedidelį, pasikvietė į kleboniją, nes mano tėvai giedojo bažnyčios chore, ir paklausė, ar aš žinau, kas yra Renesansas.

Žinau tokį dailininką, atsakiau, o sužinojęs, kas yra Renesansas, jaučiau tokią gėdą, kad visą Berensoną ne tik perskaičiau, bet ir susikonspektavau...

Turėjau nuostabų auklėtoją, kuris dėstė rusų kalbą - jis ne tik išugdė pagarbą rusų literatūrai, bet jo dėka kai kuriuos klasikos, netgi prozos, fragmentus galėčiau pacituoti iš galvos ir šiandien.

Jis buvo istorikas, pedagogas-talentas. Jei užšnekindavom kokia tema, jis pastumdavo klasės žurnalą į šalį ir imdavo pasakoti istorijas; klausydavome išsižioję.

Jis pasakojo apie „peredvižnikus“, apie rusų meną ir galbūt per juos aš pats ėjau į rimtesnes studijas.

Žinoma, kai be didesnio pasirengimo įstojau į Dailės institutą, man buvo baisiai sunku tarp pirmos laidos čiurlioniukų - Stasio Kuzmos, Nijolės Vilutytės, Rimo Bičiūno; jie buvo dešimčia galvų aukštesni už mus, kaimo vaikus. Turėjau vytis juos kone nuo nulio, bet po metų, per pirmą praktiką jau bandžiau tapyti Van Gogo stiliumi.

Žinoma, tai buvo naivu, bet vis šioks toks žingsnelis priekin. Mano auklėtojas man patarinėjo nesekti Pikaso pėdomis, nes „i obezjana chvostom možet tak risovatj“ („ir beždžionė su uodega gali taip paišyti“), bet aš su juo nesutikau.

Kitas įsimintinas jo sakinys buvo toks: „Pomni, detočka, glavnoje - istoričeskaja živopis“ (atmink, vaike, svarbiausia - istorinė tapyba“), ir šita fraze jis kaip burtininkas man išpranašavo istorinių paveikslų ciklą.

Man imponavo ir tebeimponuoja amžinosios temos - meilė, išdavystė, klasta, pasiaukojimas. Jos aktualios visais laikais, tik skiriasi siužetai, sprendimai ir atomazgos, - kiekvienai kartai lemta ieškoti amžinų vertybių. Vieniems labiau pasiseka, kitiems mažiau arba nepasiseka išvis, - klaidos kartojosi, kartojasi ir tikriausiai kartosis...

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Skaityk dabar

Ar piliečiai žino, kur išsibarsto mūsų mokesčiai? nuotrauka, foto

Lietuva jau antrus metus turi nedeficitinį valstybės biudžetą, siekiantį daugiau nei 11...

Policijos ir prokuratūros pareigūnai, tiriantys beveik prieš 5 metus įvykdytą buvusio „Vilniaus...

Igorio Tiomkino nužudymo tyrėjams – skaudus smūgis nuotrauka, foto

Ar žinote, kad prieš šimtą metų automobilis Lietuvoje oficialiai buvo vadinamas mechanine jėga varomu...

Prieš šimtą metų: taisyklės „šoferiams“ ir kova su kuinu nuotrauka, foto

Vis dažniau girdint, kad dėl valdančiosios daugumos koalicijos derybų Ministrų kabineto kėdę...

Rokas Masiulis: baisiausia, jei  ateitų „bebrai“ nuotrauka, foto

Raudona vėliava poilsiautojams - nė motais nuotrauka, foto

Klaipėda, Klaipėdos paplūdimiuose budintys gelbėtojai kraupsta - į pajūrį atvykę poilsiautojai dėl pramogos...

„Bunasta“ mato perspektyvą Klaipėdoje: „Uostas yra labai svarbus pasienis“ nuotrauka, foto

Klaipėda, Lietuvos transporto sektorius 2019 metus pradėjo augimu. Per pirmus tris šių metų...

Žalieji surengs pusvalandžio trukmės pilietinę akciją nuotrauka, foto

Klaipėda, Asociacijos „Klaipėdos žalieji“ pirmininkė Liudvika Kuzminčiūtė kreipėsi į naujienų portalo VE.lt redakciją,...

FNTT pričiupo Palangos viešbutį ir poilsio vilą nuotrauka, foto

Skaityk dabar, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Klaipėdos apygardos valdyba kartu su Klaipėdos apygardos prokuratūra...

Klaipėda, Paskelbta prieš 28 min.

Skaityk dabar, Paskelbta prieš 1 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...