Istorijoje yra buvę nemažai įvykių, apie kuriuos išgirdus nenoromis kyla klausimas: tai mistika ar tiesiog sutapimas?
Dviejų JAV tėvų-įkūrėjų mirtis
Tomas Džefersonas (Thomas Jefferson) ir Džonas Adamsas (John Adams) buvo vieni iš penkių pagrindinių JAV Nepriklausomybės deklaracijos kūrėjų. Nuo 1775 m. jie, nepaisant partinių skirtumų, buvo artimi draugai ir bendražygiai.
Prezidentaujant Dž.Adamsui, T.Džefersonas ėjo jo patarėjo ir viceprezidento pareigas. Kai T.Džefersonas pakeitė Dž.Adamsą Baltuosiuose rūmuose, jų santykiai pašlijo ir jie nebendravo iki 1812 m., kai vėl pradėjo dažnai susirašinėti.
Per jubiliejinę JAV nepriklausomybės sukaktį, 1826 m. liepos 4-ąją, 90-metis Džonas Adamsas mirties patale ištarė: „Tomas Džefersonas gyvens toliau“. Antrasis JAV prezidentas nežinojo, kad prieš kelias valandas jo senas draugas ir įpėdinis mirė, sulaukęs 83 metų. Įdomu, kad ne tik šie du prezidentai mirė liepos 4-ąją, jų iš viso 5.
A.Linkolno nužudymas ir jo sūnaus išgelbėjimas
Likus metams iki to, kai konfederacijos šalininkas Džonas Vilksas Butas (John Wilkes Booth) teatro ložėje nužudė prezidentą Abraomą Linkolną (Abraham Lincoh), jo brolis, Edvinas Butas (Edwin Booth), išgelbėjo vyresniojo prezidento sūnaus Roberto Todo Linkolno gyvybę.
Taip pat aktorius, bet aršus Nacionalinės sąjungos šalininkas, Edvinas su prezidento sūnumi susidūrė Naujojo Džersio geležinkelio stotyje. Robertas stovėjo, nugara atsirėmęs į stovintį traukinį, o kai šis netikėtai pajudėjo, vaikinas prarado pusiausvyrą ir nugriuvo ant bėgių.
Laimė, pro šalį ėjęs E.Butas sugriebė R.Linkolną už apykaklės ir ištempė į platformą, judančiam traukiniui nespėjus jo sužaloti. Robertas Linkolnas iškart pažino savo gelbėtoją, o štai E.Butas ne iškart suprato, ką išgelbėjo nuo neabejotinos mirties.
Trijų prezidentų nužudymo liudininkas
Tęsiant temą apie Robertą Linkolną reikia pasakyti, kad per gyvenimą jis tapo trijų prezidentų nužudymo liudininku. Praėjus mėnesiui po tragiškos tėvo, prezidento A.Linkolno mirties, Robertas su motina persikėlė į Čikagą, kur sukūrė šeimą ir sėkmingai darė advokato karjerą.
R.Linkolnas aktyviai dalyvavo šalies politiniame gyvenime ir prezidento Džeimso Garfyldo (James Abram Garfield) valdymo laikais 1881 m. užėmė karinio sekretoriaus postą.
Per Dž.Garfyldo ir R.Linkolno kelionę į Naująjį Džersį nepatenkintas administracijos darbuotojas šovė prezidentui į nugarą. 1901 m. prezidentas Viljamas Makinlis (William McKinley) pakvietė Robertą Linkolną į Visos Amerikos parodą Niujorke. Vos R.Linkolnui atvykus į parodą anarchistas Leonas Čolgošas (Leon Czolgosz) šovė į prezidentą ir jį mirtinai sužeidė. R.Linkolnui priskiriama frazė apie lemtingą buvimą šalia prezidentų.
JAV pilietinio karo pradžia ir pabaiga
Nacionalinės sąjungos ir Konfederacijos karas prasidėjo 1861 m. prekybininko didmenininko Vilmero Maklino (Wilmer McLean) kieme, o baigėsi generolo R.Li (R.Lee) armijos kapituliacija, kurios dokumentai buvo pasirašyti to paties prekybininko svetainėje.
1861 m. vasarą prekybininko šeima gyveno Manase, esančiame tarp Vašingtono (šiaurinių valstijų sostinė) ir Ričmondo (Konfederacijos sostinė), o jo name įsikūrė konfederatų armijos štabas. Pirmasis Šiaurės ir Pietų armijų mūšis įvyko praktiškai V.Maklino kieme, prie Bul Rano upelio. 1863 m.
V.Maklinas nugabeno šeimą į nedidelį namą Apomatokse, piečiau Manaso esantį miestuką. 1865 m. balandžio 9-ąją jo naujieji namai tapo generolo R.Li ir jo priešininko U.S.Granto susitikimo vieta; čia ir buvo pasirašyti konfederatų kapituliacijos dokumentai.
Halio kometa
Trumpojo periodo Halio kometa grįžta prie Žemės kas 75 metus. 1835 m. lapkričio 30-ąją jos pasirodymas sutapo su Samuelio Langhorno Klemenso (Samuel Langhorne Clemens) visam pasauliui žinomo kaip Markas Tvenas (Mark Twain), gimimu. 1909 m., kai jau buvo praėję 74 metai nuo šių įvykių, Markas Tvenas pareiškė, kad būtų neblogai palikti šį pasaulį su tuo pačiu dangaus kūnu, su kuriuo jame ir pasirodė. Jis mirė kitą dieną po to, kai Halio kometa vėl priartėjo prie Saulės - 1910 m. balandžio 21 d.
Mis „nepaskandinamoji“
Vajoleta Džesop (Violet Jessop) dirbo stiuardese kompanijos „WhiteStarLine“ laivuose ir ne tik tapo visų trijų milžiniškų „Olimpiko“ klasės lainerių žuvimo liudininke, bet ir visus juos pergyveno, iki karjeros pabaigos toliau dirbdama stiuardese.
1911 m. rugsėjį V.Džesop dirbo „Olimpike“, kuris susidūrė su nedideliu kreiseriu Pietų Anglijos vandenyse. Po avarijos laivo palydovė perėjo į „Titaniką“ - kaip tik 1912 m., kai jis išsiruošė į pirmąją ir paskutiniąją transatlantinę kelionę. Vajoleta buvo tarp išgelbėtųjų iš nuskendusio laivo.
Per Pirmąjį pasaulinį karą Vajoleta buvo Raudonojo kryžiaus medicinos sesuo ir dirbo „Britanike“, pertvarkytame į ligoninę. 1916 m. „Britanikas“ užplaukė ant vokiečių minos ir vos per valandą nuskendo. Žuvo apie 30 žmonių, o V.Džesop vėl išsigelbėjo ir toliau visą gyvenimą dirbo laivuose - jos darbo stažas išeinant į pensiją sudarė 42 metus.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą