2021 m. sausio 19 d. 03:52 val., antradienis

ve  >  Žinios  >  Vakarai  >  Vakarai

Vakarai

Regina Šaltenytė: „Mano žuvys plaukia į priešingas puses“

(1)

Regina Šaltenytė: „Mano žuvys plaukia į priešingas puses“ nuotrauka, foto

© Egidijaus JANKAUSKO ir Klaipėdos dramos teatro nuotr.

Reklama

„Aktorės kelias buvo ir yra tas, kuriuo einu. Visa kita – šalia“, - sako Regina Šaltenytė.

Vyriausybė skyrė kultūros ir meno premiją aktorei Reginai Reklaitienei. Spektaklių afišose esate Šaltenytė. Kokia jūsų pavardė ir su kuria pavarde save tapatinate?

Gavus premiją, vienas iš sveikintojų pajuokavo, kad pasikeisčiau pavardę dokumentuose, nes nėra tokios aktorės Reklaitienės. Pasakiau, kad to nesureikšminu. Į teatrą atėjau dirbti būdama Šaltenytė, taip ir liko. Didesnė dalis moterų aktorių žinomos savo mergautine pavarde arba geriausiu atveju – dviem pavardėmis. Kai tekėjau, dviejų pavardžių nebuvo galima pasirinkti. Tapau Reklaitiene, o kaip aktorė likau Šaltenytė. Su šia pavarde save ir tapatinu, nes ji dažniau vartojama.

Ar nebuvo kokių kuriozinių situacijų dėl dviejų pavardžių?

Buvo, ir ne kartą. Pamenu, skridome į tarptautinį festivalį su Pilies teatro spektakliu „Šilkas“ ir režisierius A.Vizgirda likus vos keletui dienų iki skrydžio susizgribo, kad nupirko bilietus Šaltenytės pavarde. Nors prieš tai ne kartą jau buvo pirkęs. Ir ką, teko pirkti bilietus iš naujo.

Regina, esate gimusi po Žuvų ženklu. Ar jūsų žuvys per gyvenimą plaukia į priešingas puses kaip zodiake, ar į tą pačią?

Reklama

Ne, ne, kaip zodiake – į priešingas. Todėl man būdingas susidvejinimas. Kartais būnu lyriška, sentimentali, romantiška, o kitą kartą – griežta, užsidariusi, gal net rūsti. Mano studentai kartą paatviravo, kad jie laukdami manęs svarstydavo, kas ateis į paskaitą: Šaltenytė ar Reklaitienė? Jų manymu, jei Šaltenytė – tai gerai, o jei Reklaitienė – ne pyragai. Jie tas „žuveles“ savaip įvardijo. Nors viskas priklausydavo nuo jų pasiruošimo.

Man patinka mano vandens ženklas, nes vanduo sugeba priimti formą to indo, į kurį jį supili. Nemanau, kad tai – stuburo neturėjimas, tai – gebėjimas būti lanksčiam, prisitaikyti prie aplinkybių, jausti situaciją, įsiklausyti į kitą žmogų. Man atrodo, kad gyvenime nesu kategoriška, konfliktiška. Galiu daug ir ilgai kentėti, mėginti suprasti, pateisinti kitą, bet jeigu jau peržengiama riba, mane įvaro į kampą – tada prabunda kalnų ožka, mano gimimo metų ženklas. O darbe galiu būti ir kategoriška, ir griežta, ir principinga. Pirmiausia tiek sau, tiek kitam. Tikriausiai nesu lengvas partneris.

Ne kartą esate sakiusi, kad nemėgstate viešumos, gyvenime esate santūri, kukli. Kaip atsidūrėte teatre? Ar tai buvo jūsų pasirinkimas ir valia, o gal kieno nors kito padiktuota programa?

Ir mano, ir ne mano. Visada atsiranda, kas duoda impulsą. Augau Vilniuje, šeimoje buvau auklėjama gan griežtai. Buvau vyriausia, todėl ir darbų, ir atsakomybės pakako. Pas mus nebuvo priimtina už atliktus darbus, už gerus pažymius girti, tai buvo savaime suprantami dalykai. Dažniau netgi papeikdavo, kad tik neišlepčiau. Toks buvo auklėjimas. Jis išugdė reiklumą sau, paklusnumą, bet tuo pačiu užsisklendimą savyje. Kadangi nuo paauglystės augino tik mama, ji tiesiog bijojo, kad nenueičiau „blogais keliais”, todėl vakarais niekur neišleisdavo – devintą vakaro jau turėdavau būti lovoje. Labai laukdavau vasarų, kai galėdavau trims mėnesiams išvažiuoti į kaimą. Dėdienė Onutė (Aniotė aukštaitiškai) buvo labai linksmo, žaismingo būdo, visi darbai, kuriuos reikėdavo nudirbti, o jų kaime buvo apstu, pasidarydavo tarsi savaime. Pajuokavimai, pakvailiojimai, pasimaivymai, padainavimai pynėsi su daržų ravėjimais, šieno vežimu, uogų rinkimu, gyvulių šėrimu, debesų „ganymu“ danguje parkritus į žolę… Nors buvau miesto vaikas ir daugelio kaimiškų darbų nemokėjau – niekas iš manęs nesišaipė, atvirkščiai, netgi pagirdavo. Vasaros pabaigoje visi tie darbai tirpdavo rankose ir ražienos kojų nebebadydavo. Aš ten pasijusdavau kaip žuvis vandeny. Laisvė, polėkis ir džiaugsmas…

Paskui panašų jausmą patyriau, kai į mūsų mokyklą atėjusi dirbti lietuvių kalbos mokytoja Violeta Tapinienė pakvietė mane į dramos būrelį. Būdama ketvirtokė gavau gėlės Roželės vaidmenį. Ir vėl tas pats džiaugsmo pojūtis. Vėliau ši mokytoja tapo mūsų klasės auklėtoja ir nuo tada mūsų keliai nebeišsiskyrė iki pat mano įstojimo į konservatoriją (dabar – Muzikos ir teatro akademija). Jos būrelyje mes ne vaidinome, bet žaidėme teatrą. Tai suteikdavo labai daug laisvės, džiaugsmo. Būdama apdovanota gausybe talentų, ji ir mumyse ūgdė kūrybiškumą, individualumą. Auklėtoja man tapo sielos mokytoja, mano profesijos krikštamote. Mūsų ryšys buvo labai stiprus. Jos padrąsinta buvau palydėta į aktorių paruošimo kursus tuometinėje konservatorijoje, o vėliau ir į egzaminus. Matyt, jos ranka buvo lengva, nes aktorės duoną valgau iki šiol.

Reklama

Mūsų aktorinio kurso vadovė prof. Irena Vaišytė buvo labai griežta ir reikli. Ji visada akcentuodavo, kad svarbiausia aktoriui yra vidinis, o ne išorinis grožis. Vaidmeny jis turi atsiskleisti visu savo gražumu. O gyvenime turi būti kuklus, santūrus, neišsišokantis. Ir aš tuo tikėjau. Svarbu buvo geros knygos, poezija, teatras…

Kasdieniame gyvenime esu tokia, kokia esu. Nematau reikalo kažkuo specialiai išsiskirti. Tam yra kitos progos, be to, aš turiu teatrą, kur yra tiek galimybių būti visokia.

Jeigu nebūtumėte aktorė, būtumėte...

Kai mokykloje paklausdavo, sakydavau, kad noriu būti teisininke. Gal dėl to, kad šios profesijos kažkuo panašios. Aktoriai taip pat narplioja įvykius, situacijas, ieško poelgių motyvacijų. Būna savo vaidmenų ir teisėjai, ir prokurorai.

Tėvai neprieštaravo, kad pasirinkote aktorystę?

Ne, jie gyveno savo gyvenimą. Kaip ir kiekvieni tėvai, mama džiaugėsi, kad jos dukra įstojo į aukštąją mokyklą, bus artistė. Profesija, aišku, nelabai „rimta”, bet ką darysi, jei užsispyrė. Pirmame kurse niekaip negalėjo patikėti, kad taip vėlai paskaitos baigiasi. Vieną kartą net neišleido manęs į egzamino peržiūrą, nepatikėjo, kad ji devintą valandą gali prasidėti. Teko pabėgti pro langą, o po peržiūros prašyti dėstytojos, kad paskambintų mamai, jog priimtų „nedorėlę“ dukrą į namus.

Reklama

Užsiminėte apie savo mokytojas. Kokie dar žmonės ar įvykiai padarė lemiamą įtaką jūsų gyvenime?

Antras žmogus po auklėtojos buvo mano specialybės dėstytoja prof. I. Vaišytė. Ji buvo viena stipriausių Lietuvoje aktorių paruošimo pedagogų. Ji mokė profesijos, amato, tų profesinių pagrindų, be kurių teatre būtum tik mėgėjas. Dirbdama su įvairiais režisieriais bandau įsiklausyti ir perprasti jų sumanymus, pajausti jų braižą, stilių. Forma manęs neįtikina, kol nerandu motyvacijos, gyvasties, vidaus. Žmogaus širdis, protas, emocijos yra jo esmė. Jie diktuoja poelgius ir suteikia energijos. Kaip to pasiekti, yra kiekvieno aktoriaus asmeninis reikalas, čia jau jo profesinė virtuvė.

Labai džiaugiuosi, kad likimas suvedė dar su vienu nuostabiu žmogumi ir talentinga režisiere Aurelija Ragauskaite. Ji buvo pirma režisierė, su kuria susitikau po konservatorijos baigimo Šiaulių dramos teatre. Bet tikras mūsų susitikimas kaip režisierės ir aktorės įvyko jau Klaipėdos teatre. Jos režisuotas spektaklis pagal B. Brechto pjesę „Gerasis žmogus iš Sezuano“ buvo „kietas riešutėlis“ ne tik man, bet ir režisierei, kuri pirmą kartą susidūrė su brechtiška vaidybos sistema. Su A. Ragauskaite labai daug dirbome dviese, individualiai. Kadangi režisierė gyveno priešais mūsų butą, po bendros repeticijos teatre, paguldžiusi vaikus, keliaudavau į naktines repeticijas pas ją. Sėdėdavome iki išnaktų, laikas ištirpdavo bekalbant, beieškant, besiginčijant, begeriant skanią arbatą ir per pertraukėles klausantis jos memuarų.

Galėčiau sakyti, kad esu labai turtinga, nes likimas padovanojo man daug susitikimų su talentingais ir labai įvairiais režisieriais: Povilu Gaidžiu, Gyčiu Padegimu, Alvydu Vizgirda, Rolandu Atkočiūnu, Dalia Tamulevičiūte, Jonu Vaitkumi, Oskaru Koršunovu, Eimuntu Nekrošiumi ir daugybe kitų.

Jums teko laimė vaidinti viename paskutinių šviesaus atminimo režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklių pagal Sauliaus Šaltenio pjesę „Kalės vaikai“. Kokį įspaudą jums paliko darbas su E. Nekrošiumi?

Reklama

Ilgesys ir praradimo jausmas lydi iki šiol, jis labai stiprus. Aš Eimuntą Nekrošių pažinojau dar jaunystėje. Studijų metais ėjome žiūrėti jo diplominio spektaklio, jo pirmų darbų po studijų baigimo Maskvoje. Visi jo gražiausi spektakliai Jaunimo teatre buvo peržiūrėti po keletą kartų. Mes beveik visi buvome neabejingi jo talentui.

Kai E. Nekrošius atvažiavo į mūsų teatrą, susitikome su juo tarsi seni bičiuliai. Girdėjau kalbant, kad jis gana sunkiai bendrauja, atrodo rūstus, užsisklendęs. Tačiau Klaipėdoje buvo labai jaukus, nors ir santūriai, bet labai šiltai bendraudavo. Jam čia labai patiko.

Jaučiausi tarsi devintame danguje, gavusi vaidmenį jo spektaklyje. Atsakomybė irgi labai slėgė. E. Nekrošius į repeticijas visada ateidavo labai pasiruošęs, net abejonių nekildavo, kad gali būti kitaip. Dažniau pats abejodavo, bet tada siūlydavo kitą variantą. Nė vieno žingsnio, nė vieno judesio jo spektaklyje aktorius nežengia nežinodamas dėl ko ir kodėl.

Dirbdami su E. Nekrošiumi mes pajutome naują bendravimo kokybę ir tarpusavyje, ir su sale. Vaidindami „Kalės vaikus“ visi jutome, kad pasakome daugiau nei vien siužetas, kurį vaidiname scenoje. E. Nekrošius nefantazavo to, ko nėra gyvenime. Jo sudėtingumas – paprastume, tik reikia mokėti ir norėti klausyti. Jis kalbėjo į amžinybę.

Gal E. Nekrošius sugebėjo išvesti mus, aktorius, į kažkokį kitą išmatavimą? Mes visi tai pajutome. Sykiu – ir didžiulę vienybę, atsakomybę už šį darbą, už JĮ.

Kai pradėjome važinėti ir rodyti spektaklį užsienyje, žmonės kalbėjo, kad net vietomis nustoja skaityti vertimą, nes iš scenos eina tokia energija, kuri tarsi užburia, įtraukia, ir tampa viskas aišku be žodžių.

Reklama

Šiuolaikiniame teatre beveik nebeliko paslapties. Dažniausiai viskas labai atvira, paprasta, banalu, nuspėjama. E. Nekrošius savo spektakliuose išsaugo paslaptį, teatro magiją. Kaip? Tai jau JO paslaptis, kurią JIS nusinešė su savimi.

Ar nepametate savęs kurdama vaidmenis? Kaip sugrįžtate į save?

Gyvenimas sugrąžina – nori to ar nenori. Kol repetuoji, esi vaidmens kūrimo procese. Beveik visur, kur eini, ką beveiki, mintys apie darbą nepalieka. O kur dar bemiegės naktys. Visko ir nesuminėsi, o ir nereikia. Tik tiek, kad uždarius teatro duris darbas, deja, nepasibaigia.

Teatre esate dramatinio, lyrinio plano aktorė. Kaip apibūdintumėte savo gyvenimą? Kokio žanro jame daugiausia?

Gyvenime yra visko. Ir per vieną dieną gali išgyventi daug žanrų – nuo komedijos iki tragedijos. Tik lėkščių nedaužau, rankų nelaužau, balso nekeliu tiek, kad kaimynai girdėtų. Stengiuosi kultūringai išspręsti problemas, o jei nepavyksta – einu pasivaikščioti.

Reklama

Jeigu turėtume galios atsukti laiką atgal, ką nors pakeistumėte?

Dievas žino. Jeigu taip buvo, vadinasi, reikėjo, kad taip būtų. Net tie įvykiai, kurie atrodė labai dramatiški, kurie suteikė skausmo, gal tai buvo gyvenimo pamokos, kurias turėjau išmokti.

O jeigu atsisakyčiau tų pamokų? Ypač tų, kai kitus skaudinau? Kai tave skaudina, tai žinai, kad Dievas neduos daugiau, nei gali pakelti. Bet kai pats skaudini, tai lieka akmuo ant „dūšios“. Bet be šių pamokų aš nebūčiau tokia, kokia esu, ir nesidžiaugčiau tuo, ką dabar turiu.

Kuo dabar džiaugiatės?

Džiaugiuosi viskuo. Džiaugiuosi šeima, vaikais, anūkais, kurių turiu keturis. Džiaugiuosi darbu, kad dar esu teatre, dar esu reikalinga. Džiaugiuosi, kad esame kartu su vyru, kad dar sveiki, kad abu dirbame, kad turime apie ką pakalbėti ir apie ką patylėti, kad turime gerų, ištikimų draugų.

O kiek žmogui reikia? Ypatingų pretenzijų gyvenimui niekada neturėjau. Didžiausias alkis buvo darbo alkis.

Kai klausiau, kokie esminiai gyvenimo įvykiai ar žmonės, kita moteris tikriausiai pirmiausia būtų paminėjusi santuoką, vaikus...

Iš tiesų... O aš paminėjau teatrą… Vadinasi, tada paklausėte anos žuvelės, o dabar – kitos (juokiasi).

Apie save kaip apie mamą, moterį, žmoną, aš mažiausiai kalbu. Tai privatu ir pasilieku sau. Pirmiausia buvau aktorė, o po to tapau žmona, mama. Toks buvo pasirinkimas. Žinoma, stengiausi vaikams būti gera mama. Po spektaklio skubėdavau į namus, kad dar suspėčiau prieš miegą jiems pasaką paskaityti, lopšinę padainuoti. Ir pyragus kepdavau, ir megztinius megzdavau. Atsimenu, kai vaikus auginau, ant vežimėlio pasidėdavau pjesę ir kol vežiodavau – mokydavausi tekstą... Aktoriaus profesija turi savo žavesio, bet turi ir kainą.

Ar jaučiatės laiminga šiandien?

Nežinau... O kas yra laimė, ar yra apibrėžimas? Tai labai individualu. Laimės būsena – tai tokia trumpa akimirka. Štai šiemet už savo darbus buvau apdovanota ir Klaipėdos kultūros magistro žiedu. Tai buvo taip netikėta. Žinoma, apsidžiaugiau, tą akimirką pasijutau laiminga. Nors dirbi ne dėl apdovanojimų, o todėl, kad patinka, visada malonu, kai įvertina, supranti, kad dirbi netuščiai.

Dabar man svarbiausia, kad visi artimieji būtų sveiki, kad ir pačiai sveikatos užtektų dirbti ir gyventi, kad vaikams ir anūkams sektųsi, kad darna ir supratimas lydėtų visus. Kai niekas neslegia, kaip gera sėdėti ant kopos, žiūrėti į jūrą, jausti jos galybę, grožį, ir tai yra tiek daug… Juk viskas taip laikina. Dvasinė ramybė man yra laimė.

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Komentarai

Gerbėja Nijolė

2020-11-15   14:21

IP: 185.11.26.161

Gerb. Regina, sėkmės, geros kloties ne tik teatro scenoje, bet ir gyvenimo kelyje. Svarbiausia sveikatos jums ir jūsų šeimai!

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Vakarai

Daugiau pokalbių su įdomiais ir išskirtiniais žmonėmis - žurnale "Vakarai".

„Jaunystėje ištraukėme laimingą bilietą“ nuotrauka, foto

Daugiau nei dešimtmetį už Atlanto, saulėtajame Majamyje, gyvenantis vienas garsiausių ir tituluočiausių...

Darius Kasparaitis: „Mylima šeima – geriau nei milijonai“ nuotrauka, foto

Talentingi menininkai rūpinasi, kad Klaipėdoje esantys pastatai nebūtų pilki ir nuobodūs. Įspūdingi...

Žiema gali būti spalvota: Klaipėdą puošiantys grafičiai nuotrauka, foto

Į gatvę išmetamų ar į prieglaudas atiduodamų gyvūnų skaičius Lietuvoje vis dar...

Simona Šakinytė: „Šuo yra dovana“ nuotrauka, foto

Laukia leidimo statyboms nuotrauka, foto

Ūkis, Trečiadienį buvo pakartotinai pristatyti Turgaus aikštės techninio projekto sprendiniai. Pasak Klaipėdos savivaldybės...

Sena­sis tur­gus - kaip laga­mi­nas be ran­ke­nos? (1) nuotrauka, foto

Klaipėda, Tik­riau­siai nėra mies­tie­čio, kuris neži­no­tų, kur yra Klai­pė­do­je sena­sis tur­gus, kuo ten...

Klaipėdos ligoninėje mirė legendinis girininkas: COVID-19 smogė žaibiškai – ėmė mėlynuoti ir dusti nuotrauka, foto

In Memoriam, Penktadienį Klaipėdos ligoninėje mirė buvęs ilgametis Smiltynės girininkas 65-erių metų Algimantas...

Klaipėdietis apie pasirodymą Dakaro ralyje: "Fantastika" nuotrauka, foto

Sportas, "Super! Fantastika!" - tokie buvo pirmieji keturratininko žodžiai vos nusiėmus šalmą po...

Ūkis, Paskelbta prieš 3 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...