„Šeima - pagrindinė visuomenės ląstelė“

„Šeima - pagrindinė visuomenės ląstelė“

Vargu, ar rastume dar vieną reiškinį šeimos gyvenime, kuris būtų toks visapusiškas, atspindintis šeimos gyvenimo kontekstą ir tarpusavio ryšius, kaip Kūčių vakaras ir Kalėdų šventimas.

Šeima yra unikali socialinė institucija, nes čia pratęsiama gyvybė, individas tampa tam tikros socialinės grupės nariu ir socializuojasi už šios pirminės grupės ribų. Konstitucijoje parašyta, jog šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė. Visiems gerai žinomas posakis "Tvirtos visuomenės pagrindas - tvirta šeima".

Tvirta šeima suteikia savo nariams tai, ko valstybės rūpestis negali duoti. Šeimoje vaikai išmoksta būti žmonėmis, susiformuoja jų vertybinis pamatas, bendruomeniškumo įgūdžiai, pasitikėjimas savimi. Šeima yra pirminės socializacijos aplinka, nes tai pirmoji vieta, kurioje mokomasi būti tarp kitų, klausytis, dalytis, pakęsti, gerbti, padėti, sugyventi.

Visa tai grindžiama sąmoningu įsipareigojimu - dvasiniu subrendimu rūpintis šeima ir mylėti vaikus, aukoti save šeimai. Taip pat ir sutuoktiniai šeimoje išmoksta veiksmingai bendradarbiauti, papildyti vienas kitą. Pareigos šeimai įvykdymas glaudžiai susijęs su motinystės ir tėvystės idealų nuolatiniu ugdymu. Pareigos kyla iš žmogaus santykio su visuomene, šeima, artimaisiais ir pačiu savimi. Todėl pareiga demokratinėje visuomenėje yra ne visuomeninių dorovinių reikalavimų išraiška, o sąžinės paliepimas. Šeimą mylintis ir gerbiantis žmogus vykdo savo pareigą pastarajai ne iš prievartos, ne kad taip reikia, ne todėl, kad tokios visuomenės nuostatos, o skatinamas vidinio balso - sąžinės.

Meilė - pareiga, neatskiriama nuo atsakomybės. Dorovinę atsakomybę jaučiantis žmogus teigiamai žiūri į savo pareigas ir priedermes šeimai. Jis savanoriškai vykdo pareigą, nes supranta savo, kaip vyro, žmonos, motinos, vaiko, vaidmenį. Tęsdami žmogaus giminę, tėvai per vaikus patys atsikartoja, ir nuo šio atsikartojimo supratimo priklauso dorovinė atsakomybė už jų ateitį.

Šeima yra pirmutinė žmogiškųjų vertybių mokykla, kur mokomasi tinkamai naudotis laisve. Daug kas visą gyvenimą vienaip ar kitaip elgiasi dėl to, kad tokią elgseną perėmė ankstyvojoje vaikystėje tarsi osmoso būdu: "mane to išmokė", "man tai įdiegė."

Šalia nedidelio branduolio, kurį sudaro sutuoktiniai ir jų vaikai, yra platesnė šeima - jos nevalia ignoruoti. Juk vyro ir moters meilę santuokoje, taip pat tos pačios šeimos narių - tėvų ir vaikų, brolių ir seserų, giminių ir namiškių - tarpusavio meilę gaivina ir palaiko nenutrūkstanti vidinė dinamika, teikianti šeimai vis stipresnę ir intensyvesnę bendrystę, kuri yra santuokinės ir šeimos bendruomenės pagrindas ir siela. Ta aplinka taip pat aprėpia draugus bei šeimas, su kuriomis draugaujama, taip pat šeimų bendruomenes, kurios palaiko viena kitą išgyvendamos sunkumus, vykdydamos socialines pareigas ir puoselėdamos tikėjimą.

Galima sakyti, kad būtent šeimoje atsiskleidžia kiekvieno žmogaus pašaukimas, kuris ilgainiui tampa gyvenimo džiaugsmo šaltiniu. Pašaukimas gali būti ne tik darbas tradicine šio žodžio prasme. Jis gali būti visa, ką suprantame kaip gyvenimo prasmę ir kam visa širdimi atiduodame save. Pagal pašaukimą gyvenančiam žmogui tikrą džiaugsmą bei giliausią pasitenkinimą gyvenimu suteikia būtent tai, ką jis veikia, kuo rūpinasi ir kam skiria savo laiką.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder