Ožkelių pienas – ir maistas, ir vaistas

– Visą laiką gyvenusi ūkiškai mama senatvėje užsinorėjo ožkos – ir dėl pieno, ir dėl draugijos. O kai mama pasiligojo, aš sugrįžau į kaimą ir pasilikau – slaugiau ją ir prižiūrėjau ūkį. Mama labai vertino ožkos pieną, laikė jį pačiais geriausiais vaistais. Sulaukusi 92-jų išėjo Anapilin, taip ir nevartojusi jokių vaistų.

Sūnus neapleido kaimo ir, kaip pats sako, gyvena tarp Marijampolės priemiestyje esančių savo šeimos namų ir Daukšiuose esančios tėvų sodybos. Ožkų būrelis kasmet didėjo. Dabar jų trylika: šešios melžiamos, ožiai ir jaunikliai.

– Vis stengiuosi sumažinti tą būrį, daugiau plėstis juo labiau nenoriu. Kai atsiveda mažiukų, nenoriu jų auginti, noriu kuo greičiau parduoti, nes skersti man gaila, – prisipažįsta Vaclovas. – Aš su jomis bendrauju, šnekuosi. Jeigu meilę atiduosi, ir tave mylės, o jeigu su lazda eisi – neprisileis artyn.

Pievoje vyriausias ožkas vyras pririša, o jauni ožiukai ganosi šalia mamų. Atėjus melžimo laikui, šeimininko pakalbintos ožkelės prieina ir ramiai stovi (nors kol pripranta, sako, tenka ir pasivaikyti, ir prisirišti), o mažyliai atsiklaupę šalia stebi.

Ožkos nereiklios pašarui, ėda viską iš eilės, netgi arkliarūgštes, bet visgi joms labiau patinka nupjauta žolė, ypač – džiovintos dilgėlės. Nuskabo jos ir klevo lapus, pušies ar eglės spyglius. Gauna ir runkelių, kvietinių miltų, avižų, žiemą – būtinai ir šieno.

Tris kartus per dieną melžiamos ožkos duoda po 2–3 litrus skanaus pieno. Jį valgo pats, pasidalija su kaimynais. Kas antrą trečią dieną apie 20 litrų pieno veža į miestą jo užsisakiusiems marijampoliečiams ar priemiesčio gyventojams.

– Ožkos pienas prilygsta motinos pienui, žmonės jį vartoja dėl jo gerųjų savybių. Sakoma, kad jis grąžina prarastas jėgas, gydo daugelį ligų. Jame esantys natūralūs antibiotikai naikina organizme puvimo bakterijas, kurios yra pagrindinė senėjimo priežastis. Tinka ir alergiškiems žmonėms, ir sergantiems plaučių, virškinimo sistemos ligomis, teigiamai veikia nervų sistemą, pagerina, sustiprina imunitetą, nes jame daug vitaminų ir mineralinių medžiagų. Piene taip pat gausu žmogui gyvybiškai būtinų mikroelementų: fosforo, kalio, magnio, kalcio, jodo, molibdeno, natrio, mangano, vario, fluoro. Ožkelių pienas palaiko sveiką skydliaukę ir širdies kraujagyslių sistemą, stiprina kaulus, dantis, nagus ir plaukus, gerina atmintį ir didina darbingumą, o kadangi yra sterilus, netgi pilamas ant žaizdų. Šis pienas virškinamas lengviau negu karvių, todėl tinka ne tik suaugusiems, bet ir kūdikiams, – ožkų pieno gerąsias savybes vardija V. Paludnevičius.

Vaclovas atviras – turėtas sveikatos problemas jam taip pat padėjo išspręsti jo augintinių pienas.

Marijampolėje jis turi nuolatinių ožkos pieną vertinančių klientų.

– Yra manančių, kad ožkos pienas būtinai turi turėti specifinį kvapą, – pastebi jis. – Alpinių ožkelių, kurias aš auginu, pienas kvepia pienu, pirmą kartą paragavę netgi suabejoja, ar ne karvės pieną atvežiau. Jokio specifinio skonio neturi ir jaunų ožiukų mėsa.

Vaclovas rekomenduoja susirauginti ožkos pieną, jam pačiam toks net skanesnis. O kad greičiau surūgtų, indą su pienu – jokiu būdu neuždengtą – įstatyti į šiltą, 18–20 laipsnių vandenį.

– Visą laiką gyvenusi ūkiškai mama senatvėje užsinorėjo ožkos – ir dėl pieno, ir dėl draugijos. O kai mama pasiligojo, aš sugrįžau į kaimą ir pasilikau – slaugiau ją ir prižiūrėjau ūkį. Mama labai vertino ožkos pieną, laikė jį pačiais geriausiais vaistais. Sulaukusi 92-jų išėjo Anapilin, taip ir nevartojusi jokių vaistų.

Sūnus neapleido kaimo ir, kaip pats sako, gyvena tarp Marijampolės priemiestyje esančių savo šeimos namų ir Daukšiuose esančios tėvų sodybos. Ožkų būrelis kasmet didėjo. Dabar jų trylika: šešios melžiamos, ožiai ir jaunikliai.

– Vis stengiuosi sumažinti tą būrį, daugiau plėstis juo labiau nenoriu. Kai atsiveda mažiukų, nenoriu jų auginti, noriu kuo greičiau parduoti, nes skersti man gaila, – prisipažįsta Vaclovas. – Aš su jomis bendrauju, šnekuosi. Jeigu meilę atiduosi, ir tave mylės, o jeigu su lazda eisi – neprisileis artyn.

Pievoje vyriausias ožkas vyras pririša, o jauni ožiukai ganosi šalia mamų. Atėjus melžimo laikui, šeimininko pakalbintos ožkelės prieina ir ramiai stovi (nors kol pripranta, sako, tenka ir pasivaikyti, ir prisirišti), o mažyliai atsiklaupę šalia stebi.

Ožkos nereiklios pašarui, ėda viską iš eilės, netgi arkliarūgštes, bet visgi joms labiau patinka nupjauta žolė, ypač – džiovintos dilgėlės. Nuskabo jos ir klevo lapus, pušies ar eglės spyglius. Gauna ir runkelių, kvietinių miltų, avižų, žiemą – būtinai ir šieno.

Tris kartus per dieną melžiamos ožkos duoda po 2–3 litrus skanaus pieno. Jį valgo pats, pasidalija su kaimynais. Kas antrą trečią dieną apie 20 litrų pieno veža į miestą jo užsisakiusiems marijampoliečiams ar priemiesčio gyventojams.

– Ožkos pienas prilygsta motinos pienui, žmonės jį vartoja dėl jo gerųjų savybių. Sakoma, kad jis grąžina prarastas jėgas, gydo daugelį ligų. Jame esantys natūralūs antibiotikai naikina organizme puvimo bakterijas, kurios yra pagrindinė senėjimo priežastis. Tinka ir alergiškiems žmonėms, ir sergantiems plaučių, virškinimo sistemos ligomis, teigiamai veikia nervų sistemą, pagerina, sustiprina imunitetą, nes jame daug vitaminų ir mineralinių medžiagų. Piene taip pat gausu žmogui gyvybiškai būtinų mikroelementų: fosforo, kalio, magnio, kalcio, jodo, molibdeno, natrio, mangano, vario, fluoro. Ožkelių pienas palaiko sveiką skydliaukę ir širdies kraujagyslių sistemą, stiprina kaulus, dantis, nagus ir plaukus, gerina atmintį ir didina darbingumą, o kadangi yra sterilus, netgi pilamas ant žaizdų. Šis pienas virškinamas lengviau negu karvių, todėl tinka ne tik suaugusiems, bet ir kūdikiams, – ožkų pieno gerąsias savybes vardija V. Paludnevičius.

Vaclovas atviras – turėtas sveikatos problemas jam taip pat padėjo išspręsti jo augintinių pienas.

Marijampolėje jis turi nuolatinių ožkos pieną vertinančių klientų.

– Yra manančių, kad ožkos pienas būtinai turi turėti specifinį kvapą, – pastebi jis. – Alpinių ožkelių, kurias aš auginu, pienas kvepia pienu, pirmą kartą paragavę netgi suabejoja, ar ne karvės pieną atvežiau. Jokio specifinio skonio neturi ir jaunų ožiukų mėsa.

Vaclovas rekomenduoja susirauginti ožkos pieną, jam pačiam toks net skanesnis. O kad greičiau surūgtų, indą su pienu – jokiu būdu neuždengtą – įstatyti į šiltą, 18–20 laipsnių vandenį.