Nevaisingumas tapo pasipelnymo šaltiniu

Vakar Seimo Sveikatos reikalų komitetas baigė svarstyti ir teiks Seimui Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektą, kuris su pertraukomis svarstomas jau kone 10 metų. Tačiau gana konservatyvus įstatymo projektas priimtinas toli gražu ne visiems.

Skaičiuojama, kad kas šešta pora Lietuvoje negali susilaukti vaikų, t.y. nevaisingų porų šalyje gali būti apie 50 000.

Pagalbinio apvaisinimo procedūrų kompensavimui iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo numatyta skirti 868 860 eurų - tokios sumos turėtų užtekti 350-370 porų kompensuoti medikamentus ir pačią procedūrą. Tačiau lėšos negali būti skiriamos, kol nepriimtas Pagalbinio apvaisinimo įstatymas. O įvairūs Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektai svarstomi nuo 2003 m., ir visi nesėkmingai, mat visad atsiranda prieštaraujančiųjų vienoms ar kitoms nuostatoms.

Vėl susizgribta, kad toks įstatymas reikalingas, kai pernai Europos Komisija Lietuvai pateikė oficialų pranešimą dėl pradėtos Europos Sąjungos teisės pažeidimo procedūros, nes Lietuva vis dar nėra perkėlusi į nacionalinę teisę su lytinėmis ląstelėmis susijusių Europos Sąjungos direktyvų nuostatų. Pagalbinio apvaisinimo įstatymo svarstymas Seime buvo atnaujintas ir paprašyta Vyriausybės išvados. Vyriausybė iš esmės jam pritarė, tačiau Sveikatos apsaugos ministerijos išvadoje buvo siūloma tobulinti įstatymo projektą atsisakant draudimo taikyti dirbtinio apvaisinimo procedūras nesusituokusioms moterims, neriboti sukuriamų embrionų skaičiaus ir leisti juos šaldyti.

Grupė šalies intelektualų lapkričio pradžioje kreipėsi į aukščiausius šalies vadovus bei Seimo narius ragindami svarstant Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektą saugoti ir ginti pamatines žmogaus vertybes ribojant sukuriamų embrionų skaičių ir draudžiant lytinių ląstelių „donorystę“.

Praėjusią savaitę Sveikatos reikalų komiteto posėdžiuose dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekto buvo padaryta pertrauka, nes grupė Seimo narių įregistravo Civilinio kodekso pataisą. Seimui buvo siūloma Civiliniame kodekse įtvirtinti nuostatą, kad pagalbinis apvaisinimas, kaip ir bet kurios kitos ligos gydymas, būtų reglamentuojamas ne įstatymu, o Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Argumentas: nevaisingumas yra liga, o pagalbinis apvaisinimas - jos gydymo būdas.

Vis dėlto toks siūlymas Seime nebuvo svarstomas. Nuspręsta, kad jis prieštarauja Konstitucijai, nes ten yra pasakyta, kad gyvybę saugo įstatymas, o Pagalbinio apvaisinimo įstatymo tikslas - naujos gyvybės sukūrimas, tad tai turi būti reglamentuojama atskiru įstatymu.

Andrius NARBEKOVAS, kunigas, gydytojas:

Kai tik Seimą pasiekė Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektas, šiek tiek panašesnis į padorų, tai būtinai atsiranda, kas jo priėmimą stabdo. Šį kartą bandymas sustabdyti buvo itin drastiškas, teikiant pataisą Civiliniam kodeksui, kad dirbtinį apvaisinimą reglamentuotų tik sveikatos ministras savo įsakymu. Natūralu - kai nepavyksta „išplėšti“ to, ko kai kas nori, geriau būti be įstatymo.

Bažnyčia niekada nepritars gyvybės pradėjimui mėgintuvėlyje, tačiau turime tokią situaciją, kai neįmanoma tikėtis moraline prasme nepriekaištingo įstatymo. Todėl svarbu bent didžiausias blogybes eliminuoti, pavyzdžiui, perteklinių embrionų kūrimą ir šaldymą. Tačiau nuostatos priešininkai nori turėti užšaldytų embrionų, nes po to daug ką gali su jais nuveikti. Pasaulinė praktika rodo, kad vien iš jų laikymo gaunamas pelnas, be to, jie net parduodami, ypač ten, kur įteisinta embrionų „donorystė“. Jei vyksta prekyba žmonėmis, kas gali paneigti faktą, kad nebus prekybos embrionais, nes embrionus išvežti daug lengviau.

Šiuo metu vaikų negalinčios susilaukti šeimos yra įspraustos į kampą - privačios klinikos diktuoja sąlygas ir ne viską pacientams iki galo pasako. Pavyzdžiui, apie tai, kad šaldyti kiaušialąstes pacientams naudingiau nei embrionus, nes susidarius įvairioms aplinkybėms žmonėms kyla sunkumų, nes nebežino, ką daryti su užšaldytais embrionais. Juk embrionas - unikalus gyvas žmogus pradinėje vystymosi stadijoje, negimęs konkrečių tėvų vaikas, tad kaip jį sunaikinti? O kai yra užšaldytos kiaušialąstės, tokių klausimų nekyla.

Kainos privačiose klinikose diktuojamos „iš lubų“, o žmonės, atsidūrę bėdoje, moka. Verslo logika tokia, kad klinikos ne tik nori susigrąžinti investuotas lėšas, bet dar ir užsidirbti.

Daugelyje šalių nevaisingos poros pirmiausia išsamiai ištiriamos, randamos priežastys, kodėl pora nevaisinga, ir tas priežastis pakoregavus žmonės patys susilaukia vaikų. Neseniai tokį vaiką krikštijau. Lietuvoje, deja, tokia pagalba neplėtojama, susidaro įspūdis, kad nesismulkinama - labai greit „sodinama“ ant hormonų ir mėgintuvėlių. Tai liudija faktai, kad žmonės, nesulaukę vaikų pas dirbtinio apvaisinimo specialistus, vėliau sėkmingai patys gimdo vaikus.

Kai bus priimtas Pagalbinio apvaisinimo įstatymas ir skiriamas finansavimas, nevaisingumo gydymu užsiims ne tik privačios, bet ir universitetinės klinikos - privatininkams atsiras konkurencija, pagaliau lengviau bus panaudojami pažangesni metodai, labiau saugantys kuriamą gyvybę. Deja, šiandien tenka apgailestauti, kad taikant dirbtinį apvaisinimą daug daugiau embrionų žūsta nei išvysta pasaulį.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“