Negalios gniaužtuose. Ko dar nepadarėme?

Nepritaikyta aplinka

Pasak jų ir Europos Sąjungos (ES) institucijų, didžiausios kliūtys - ne pati negalia, o nepritaikyta aplinka, paslaugų trūkumas ir ydingas aplinkinių požiūris.

Advokačių I. Paukštienės ir K. Pralgauskaitės, L. Tamošaitienės kontoros teisininkė/teismo mediatorė Ramunė JUŠKAITĖ

Europos teisės akademijos (ERA) organizuojamuose mokymuose "Negalia darbe ir už jos ribų" teigiama - kol vieša fizinė aplinka nėra pritaikyta neįgaliesiems, tol nebus tinkamos integracijos.

Tai vienintelis būdas norint padėti neįgaliesiems tapti lygiateise visuomenės dalimi.

Tam, kad neįgalūs žmonės galėtų būti savarankiški, jiems reikia lygių sąlygų judėti mieste, patekti į pastatus, visuomenines erdves.

Tačiau ne paslaptis, kad į aplinkos prieinamumo ir universalaus dizaino reikalavimus daugelis ES valstybių kol kas atsižvelgia tik formaliai.

Praktiniai pavyzdžiai rodo, kad net tos įstaigos, kurios įsikūrusios naujuose pastatuose, neprieinamos neįgaliesiems aplinkos kliūtis kartais šalina itin kurioziškai.

Įrengiamas atskiras įėjimas, kuris, beje, dažniausiai būna kur nors "galiniame kiemelyje", o jo durys - užrakintos. Kad kažkas atrakintų tą "neįgaliųjų įėjimą", neįgaliajam reikia įveikti bent keletą laiptelių ir paspausti skambutį.

Kaipgi tuos laiptelius įveikti?

Taip pat nuostabos nebekelia ir tai, kad pastatuose, kuriuose įrengti keltuvai ar kopikliai, reikia pakviesti darbuotoją, o tai padaryti galima tik užlipus laiptais.

Galbūt rečiau užsienio valstybėse, tačiau Lietuvoje vis dar pasitaiko atvejų, kad įstaigoje, įsirengusioje kopiklį, retas kuris darbuotojas juo moka naudotis.

Šalių, kuriose jau priimti įstatymai dėl aplinkos prieinamumo neįgaliesiems, teikiami duomenys rodo, kad įstatymų reikalavimai įgyvendinami nepakankamai, ne išimtis ir Lietuva.

Akivaizdu, kad daugumos negalią turinčių asmenų komunikacijos poreikis nepatenkinamas.

Kurtieji sunkiai randa galimybių pasinaudoti gestų kalbos vertėjų paslaugomis. 93 valstybėse atliktas tyrimas parodė, kad 31 iš jų tokios paslaugos iš viso neteikiamos, o 30 valstybių turi 20 arba mažiau kvalifikuotų gestų kalbos vertėjų.

Negalią turintys asmenys daug rečiau nei sveikieji naudojasi informacijos ir ryšių priemonėmis, kai kada jie net negali naudotis tokiomis pagrindinėmis priemonėmis ar paslaugomis kaip telefonas, televizija ar internetas.

Paslaugų trūkumas

Šiandien žmonės, turintys negalią, ypač jauni, nebenori slėptis, negali pakęsti, kai jų gailima, jie tiesiog nori gyventi, prisiimti atsakomybę už save, dalyvauti priimant jiems svarbius sprendimus.

Tačiau ir čia susiduriama su kitokiu valdžios institucijų požiūriu, kada daugelis negalią turinčių žmonių negali dalyvauti priimant tiesiogiai jų gyvenimui įtakos turinčius spendimus, pavyzdžiui, kai neįgalieji negali nei pasirinkti, nei kontroliuoti paslaugų namuose teikimo būdo.

Negalią turintys asmenys ypač pažeidžiami dėl nepakankamai teikiamų sveikatos priežiūros, reabilitacijos, paramos ar pagalbos paslaugų.

51 valstybėje atlikto Pasaulinio sveikatos tyrimo duomenys parodė, kad negalią turintys asmenys dukart dažniau nurodo, kad sveikatos paslaugas teikiančių asmenų įgūdžiai yra nepakankami neįgaliųjų poreikiams tenkinti, kad jie keturiskart dažniau susiduria su blogu elgesiu, yra triskart didesnė tikimybė, kad jiems nebus suteiktos reikalingos sveikatos priežiūros paslaugos.

Taip pat 80 proc. socialinių darbuotojų neturi reikiamos kvalifikacijos arba nėra įgiję atitinkamo išsilavinimo.

Be kita ko, daugelio asmenines paramos paslaugas teikiančių darbuotojų darbas yra nepakankamai mokamas, kas daro įtaką šių darbuotojų motyvacijai dirbti.

Ydingas aplinkinių požiūris

Nors darbas yra viena iš esminių asmens tapatumo dalių, tačiau neįgalūs asmenys susiduria su sunkumais užimtumo srityje, neretai jie vis dar yra suvokiami kaip nesugebantys būti lygiateisiais socialinių santykių subjektais.

Negalios tyrinėtojai teigia, kad neįgalūs vyrai ir moterys, kurie, kaip ir visi žmonės, įvairiose viešose ir privačiose sferose prisiima skirtingus vaidmenis, pirmiausiai sulyginami su jų negalia, taigi ir suvokiami tik kaip neįgalūs.

Patys neįgalieji neneigia, kad toks požiūris galbūt atsiranda jau specialiojo švietimo sistemai formuojant išsilavinimo prasme socialiai "neįgalius" jaunuolius, kada išsaugomas įsitikinimas, kad neįgalieji yra kažkuria prasme nevisaverčiai. Tai suteikia teisę teisėtai diskriminuoti juos visose gyvenimo srityje, ypač užimtumo srityje.

Lyginant Lietuvos ir Europos Sąjungos užimtumo ir socialinę politikas, teigiama, kad jų strategijos užimtumo politikos klausimais yra suderintos, tačiau yra ir skirtumų, galinčių sutrukdyti sėkmingai įgyvendinti Lietuvos užimtumo politiką. Svarbiausia kryptys - lygių galimybių darbo rinkoje didinimas.

Lietuvoje nepakankamai skiriama dėmesio neįgalumo suvokimo skirtumams, prisitaikymui prie besikeičiančių rinkos sąlygų ir technologijų, socialinių partnerių vaidmens didinimui, profesinių gebėjimų įrodymo pripažinimui ES, mokymuivisą gyvenimą.

Ko dar nepadarėme?

Nors daugelis valstybių jau pradėjo įgyvendinti įvairius veiksmus, skirtus neįgaliųjų gyvenimui pagerinti, vis dėlto dar daug reikia nuveikti.

Europos teisės akademija (ERA), nedvejodama vardina priemonių sąrašą neįgaliųjų situacijai pagerinti: užtikrinti bendrojo pobūdžio sistemų ir paslaugų prieinamumą, investuoti į specialiai neįgaliesiems skirtas programas ir paslaugas, socialiai įtraukti neįgalumą turinčius asmenis, gerinti žmogiškųjų išteklių gebėjimus, užtikrinti pakankamą finansavimą ir pagerinti paslaugų prieinamumą kartu didinant visuomenės supratimą.

Ir iš tiesų, juk reikėtų visai nedaug - tik atsisakyti itin formalaus požiūrio į aplinkos prieinamumo ir universalaus dizaino reikalavimus, konsultuotis su neįgaliais asmenimis ir juos aktyviai įtraukti į procesą, gerinti visuomenės supratimą apie neįgalumą, kovoti su neigiamomis nuostatomis ir tinkamai atstovauti neįgaliesiems. Galiausiai sutikus neįgalųjį nenudelbti akių žemėn ir mintyse tarti gailesčio frazę, o bent kartą pabandyti įsivaizduoti savo gyvenimą negalios gniaužtuose.