Narimantas Samalavičius: "Kai matau prasmę, nėra sunku"

Narimantas Samalavičius: "Kai matau prasmę, nėra sunku"

Chirurgas, profesorius, dėstytojas, vertėjas, dviejų dukrų tėtis, laisvalaikiu mėgstantis keliones motociklu. Daugiau nei dvejus metus Klaipėdos universitetinėje ligoninėje dirbantis ir Chirurgijos departamentui vadovaujantis prof. habil. dr. Narimantas Evaldas Samalavičius - spalvinga ir viena ryškiausių šiandienos medicinos asmenybių Lietuvoje.

Augęs humanitarų šeimoje, o vėliau pasekęs mediko profesiją pasirinkusio brolio pavyzdžiu, N. E. Samalavičius sugeba suderinti labai skirtingus dalykus - studijų metais iš anglų vertė literatūros kūrinius, kurie buvo spausdinami įvairiuose kultūros leidiniuose.

Prieš keletą metų buvo išleista, kaip pats N. E. Samalavičius sako, savo malonumui į lietuvių kalbą išversta Oskaro Vaildo pjesė "Ledi Vindermir vėduoklė". Šis vertimas buvo pripažintas vienu iš penkių geriausių 2013 metų vertimų Lietuvoje.

Tačiau didžiausią dalį savo laiko N. E. Samalavičius atiduoda medicinai - chirurgu jis dirba jau 30 metų. Tėčio darbas patinka ir septynmetei dukrai, kuri sako, kad užaugusi bus "pilvo daktare".

Kodėl pasirinkote mediciną ir chirurgo darbą? Kokios aplinkybės turėjo tam įtakos?

Apsispręsti dėl medicinos pasirinkimo man labiausiai padėjo vienas iš mano dviejų brolių - Robertas, kuris studijas Vilniaus universiteto Medicinos fakultete pradėjo trejais metais anksčiau. Šiuo metu jis dirba Santaros klinikų Anesteziologijos skyriaus vedėju. Tad dar būdamas vidurinės mokyklos mokiniu mačiau, kaip ir ką jis studijuoja, lankiausi prozektoriume. Pamažu supratau, kad noriu tapti gydytoju. Kad būsiu chirurgu, nusprendžiau ne iš karto. Studijuojant labai patraukli man atrodė neurologija, tačiau nuo ketvirto kurso darbas kardiochirurgijos studentų būrelyje atvėrė chirurgijos puslapį, ir baigdamas studijas jau buvau dėl chirurgijos apsisprendęs.

Pasirinkote kolorektalinės chirurgijos šaką. Kokias dažniausiai operacijas tenka atlikti, kokias pastebite dominuojančias ligas, kaip keičiasi ligų paplitimas?

Koloproktologija, arba kolorektine (kolorektaline), chirurgija domėtis pradėjau tik baigęs chirurgijos rezidentūrą tuometinėje Vilniaus universitetinėje Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, ir pamažu ši sritis tapo man pagrindine. Dažniausios operacijos yra dėl storosios (gaubtinės ir tiesiosios) žarnos vėžio ir ikivėžinių susirgimų. Kasmet storosios žarnos ligų atvejų Lietuvoje daugėja 4-6 procentais, ir neabejotinai nuo mano chirurginės karjeros pradžios iki dabar ši chirurgijos rūšis gerokai išsiplėtė. Mažosios proktologijos (hemorojus, išangės įplėšos, išangės fistulės ir kt.) epidemiologija liko tokia pati, tačiau atsirado daug naujų progresyvių chirurginio gydymo būdų.

KARJERA. Nuo karjeros pradžios chirurgui teko atlikti ne vieną koloproktologinę operaciją, kuri iki tol Lietuvoje atliekama nebuvo.

Šiuolaikinė chirurgija greitai keičiasi, tampa vis labiau palankesnė pacientams, atliekamos vis sudėtingesnės ir, atrodo, anksčiau neįmanomos buvusios operacijos.

Kokias savo atliktas operacijas prisimenate kaip išskirtines, įdomiausias, sudėtingiausias? Koks atvejis asmeniškai buvo iššūkis?

Koloproktologija, kaip pilvo chirurgijos subspecialybė, Lietuvoje yra gana nauja. Tik po nepriklausomybės atkūrimo 1991 metais buvo įkurta Lietuvos koloproktologų draugiją. Jos įkūrimą inicijavo ištisas būrys šios chirurgijos rūšies entuziastų su prof. Vytautu Zyku priešakyje. Tik tada ši sritis ėmė sparčiau vystytis. Tad nuo mano karjeros pradžios teko atlikti ne vieną koloproktologinę operaciją, kuri iki tol Lietuvoje atliekama nebuvo.

Dirbdamas Raudonojo Kryžiaus ligoninėje Vilniuje pradėjau domėtis viena iš paveldimų storosios žarnos ligų - šeimine polipoze. Vienas iš profilaktinio chirurginio gydymo metodų buvo vadinamoji rekonstrukcinė proktokolektomija, kurios esmė - visiškas storosios ir tiesiosios žarnos pašalinimas, siekiant išsaugoti žmogaus natūralią tuštinimosi funkciją panaudojant plonąją žarną. Tuomet tik kelios tokios operacijos buvo atliktos Kaune prof. V. Zyko, jos buvo labai retos, tad teko vykti mokytis į Kopenhagos universiteto Hvidovre ligoninę, dalyvauti tose operacijose, o grįžus atlikti jas Viniuje. Ilgos, didelės apimtes, sunkios ir kruopščios šios operacijos nuo pat pirmosios buvo sėkmingos. Tai tikrai buvo didelis iššūkis.

Esate ne vienos chirurgus vienijančios organizacijos, taip pat ir tarptautinės, narys ir vadovas, skaitote paskaitas, rengiate konferencijas, parodomąsias operacijas. Taigi, jūsų darbas vertinamas ir tarptautiniu mastu. Kaip pavyksta suderinti tiesioginį chirurgo darbą su darbais įvairiose organizacijose?

Nuo 2002 metų iki šiol esu Lietuvos koloproktologų draugijos prezidentas, o nuo šių metų rudens dvejus metus vadovausiu vienintelei tarptautinei visus koloproktologija besidominčius pasaulio chirurgus vienijančiai organizacijai - International Society of University Colon and Rectal Surgeons. Šis pasiekimas tarptautine prasme man yra, be abejo, didžiausias, ir kol kas iš Lietuvos medikų tik žymiam kardiochirurgui prof. Vytautui Sirvydžiui pavyko būti taip įvertintam - jis prieš kiek daugiau nei 10 metų buvo išrinktas Pasaulio širdies ir krūtinės chirurgų draugijos vadovu.

Nuo 1994 metų surengiau 40 tarptautinių konferencijų Lietuvoje ir 6 užsienyje, užsienio konferencijose teko skaityti apie 200 pranešimų ir per 40 kviestinių paskaitų, būti vizituojančiu profesoriumi įvairiose šalyse, organizuoti praktinius chirurginius mokymus Šri Lankoje, Irane, Bangladeše ir kitur...

Visa tai suderinti galima tik aukojant dalį savo laisvalaikio.

Bet kai veikloje matau prasmę, atrodo, kad ir nėra labai sunku, nors, žinoma, šalia kasdieninio chirurginio krūvio užimtumas yra didžiulis.

Tarp Vilniaus ir Klaipėdos

Anksčiau dirbote Vilniuje, prieš keletą metų atvykote dirbti į Klaipėdos universitetinę ligoninę. Ar nebuvo sunku iškeisti sostinę į Klaipėdą?

Tiesa ta, kad iš Vilniaus tarsi visiškai ir nebuvau išvykęs. Mano šeima iki šiol gyvena Vilniuje, kur grįžtu kiekvieną savaitgalį. Kita vertus, kad ir šabloniška, šie du Lietuvos miestai mane visada labiausiai žavėjo - Vilnius savo dinamišku sostinės gyvenimu ir aplink supančia turtinga autentiško istorinio paveldo architektūra, o Klaipėda - miestas-uostas, turintis labai ypatingą istoriją ir labai savitą mielą atmosferą.

Ir nors šių dviejų miestų tempas skirtingas, Klaipėda yra pakankamai įdomi, kad būtų galima patenkinti įvairiausius poreikius.

Ar tarp darbo sostinėje ir pajūryje pastebite daug skirtumų? Turiu omenyje darbo sąlygas, įrangą, technologijas, pacientų srautą ir t. t.

Spalio mėnesį bus jau treji metai, kai dirbu Klaipėdos universitetinėje ligoninėje. Tai beveik 1 000 lovų turinti Lietuvos masteliu gigantiška daugiaprofilinė gydymo įstaiga, kartu ir optimali vadybine prasme, nes yra pagrįstų tarptautinių nuomonių, jog didesnių gydymo įstaigų valdymas susiduria su dideliais keblumais. Buvo džiugu pamatyti, kad nors ligoninė statyta "išsivysčiusio socializmo" laikais, nepriklausomybės metais buvo sėkmingai pritaikyta besikeičiančioms reikmėms ir eina koja kojon su progresu medicinoje. Puikiai sutvarkyti ir aprūpinti diagnostiniai padaliniai, operacinių blokai, intensyvioji terapija. Yra padalinių, kuriuose yra padarytas akivaizdus proveržis Lietuvos masteliu, ir išties į juos yra lygiuojamasi.

Jau nemažai metų, kad ir kaip tai atrodytų savotiška, naujos technologijos atkeliauja į mūsų šalį būtent per šią gydymo įstaigą - iš paskutinių įsimintinų laimėjimų labai akivaizdus robotinės chirurgijos pavyzdys.

Iš tiesų, tiek lyginant su Vilniaus ligoninėmis, kuriose dirbau, tiek su pagrindinėmis Lietuvos gydymo įstaigomis, o jose visose teko lankytis, Klaipėdos universitetinė ligoninė nenusileidžia niekuo, o, kaip jau minėjau, tam tikrose srityse ir maloniai stebina.

Kaip jūsų darbą pakeitė KUL pradėta robotinė chirurgija? Kokią matote jos perspektyvą?

Robotinė chirurgija - tai jau ne chirurgijos ateitis, o chirurgijos šiandiena. Jos plėtrą pradžioje ribojo šios chirurgijos kaštai. Šiandien robotines chirurgines technologijas galinčių pasiūlyti gamintojų daugėja, o šios chirurgijos kaina mažėja. Naujose robotinėse sistemose daug dėmesio skiriama daugkartiniams instrumentams, kas robotinės chirurgijos operacijos kainą priartina prie šios chirurgijos alternatyvos - laparoskopinės chirurgijos - kaštų. Tai ypač svarbu tokioms šalims kaip Lietuva, kur atskiro finansavimo robotinei chirurgijai nėra.

Trumpai robotinę chirurgiją Klaipėdos universitetinėje ligoninėje galima būtų apibūdinti taip: ta pati ligoninė, tas pats chirurgas, ta pati operacinė, bet tobulesnė operacija. Mano asmeninėje praktikoje robotinė chirurgija išplėtė onkologinės chirurgijos - storosios žarnos vėžio chirurgijos - galimybes. Šiandien ligoninėje esame atlikę gerokai per 300 robotinių operacijų pilvo chirurgijos, urologijos ir ginekologijos srityse. Lieka tik plėsti jos galimybes ir atlikti vis įvairesnes operacijas.

Robotinė chirurgija neabejotinai greitu laiku atsiras ir kitose Lietuvos gydymo įstaigose. Technologijoms tobulėjant, kuo toliau, tuo ilgesnius ir svarbesnius operacijos veiksmus atliks pats robotas, tik kontroliuojamas chirurgo.

Koronaviruso pasekmės ir iššūkiai

Pastarieji keli mėnesiai KUL buvo nelengvi dėl koronaviruso pandemijos iššūkių. Kaip koronavirusas paveikė konkrečiai jūsų darbą?

Onkologinė chirurgija nenutrūko, išskyrus tas kelias savaites, kai Klaipėdos universitetinės ligoninės pirmo korpuso veikla buvo laikinai sustabdyta. Be to, prasidėjus karantinui nebebuvo teikiama ir ambulatorinė pagalba. Tad buvo gerokai pasikeitęs darbo pobūdis.

Teko atšaukti didžiulę tarptautinę konferenciją Lietuvoje, kuri turėjo vykti balandžio 30 dieną, į ją turėjo atvykti per 40 žymių pasaulio chirurgijos autoritetų. Neišvykau į planuotas šį pavasarį konferencijas Turkijoje, Albanijoje bei Rusijoje, teko atšaukti mokymo kursus Dakoje, Bangladeše. Su specialistais iš Vokietijos, Šveicarijos ir Italijos planavome kovo mėnesio antroje pusėje įdiegti naujus robotinius chirurginius instrumentus į mūsų kasdienę praktiką. To irgi negalėjome padaryti. Teko atidėti ir keletą planuotų svarbių mūsų chirurgų stažuočių užsienyje.

Ligoninė koronaviruso akivaizdoje sulaukė nemažai kritikos dėl įvairių priežasčių. Kaip jūs matote ligoninės darbą šiuo laikotarpiu? Ar pavyko susitvarkyti su iššūkiais?

Nenorėčiau vertinti, kiek subjektyvi ar objektyvi buvo toji kritika. Tačiau nei Klaipėda, nei Lietuva, nei Europa, nei visas pasaulis nebuvo pasiruošę šiai pandemijai. Iššūkiai teko visiems, o nugalėtoju būti tokioje situacijoje nelengva. Nepaisant tikrai laiku Lietuvoje paskelbto karantino, manau, kad vis dėlto didele dalimi mūsų šaliai dar ir tiesiog pasisekė. Tik pažiūrėkime, kas šiuo metu vis dar vyksta pažangiausią mediciną pasaulyje turinčioje valstybėje - Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Klaipėdos universitetinės ligoninės situacija buvo ypač nepalanki ne vien dėl to, kad šiame regione tai vienintelė infekuotiesiems COVID-19 pagalbą teikianti gydymo įstaiga, bet ir todėl, kad kai oro transportu grįžti į Lietuvą nebuvo galima, kasdien šimtai žmonių į Lietuvą grįždavo keltais per Klaipėdą. Pradžioje vienintelė atvykusiųjų testavimo priemonė buvo temperatūros matavimas... Tad pačioje grėsmės akivaizdoje mes, kaip ir visas pasaulis, stokojome ir testų, ir apsaugos priemonių. Laimei, situacija šiandien yra visai kitokia.

Šiuo metu su dideliu būriu bendraminčių iš įvairiausių šalių paruošėme straipsnį į britų chirurgijos žurnalą apie mūsų specialybės - kolorektinės chirurgijos - situaciją visame pasaulyje pandemijos metu. Be įvairių profesinių niuansų, bendra tiesa visur buvo ta pati: pasiruošimo, testų, apsaugos priemonių, plaučių ventiliacijos aparatų, specializuotos pagalbos stoka, sunkiai išvengiamas dalies medicinos personalo užsikrėtimas šia infekcija ir kita. Tad, mano manymu, Klaipėdos universitetinė ligoninė buvo ir yra tik vienas iš bastionų pirmosiose fronto linijose.

Reikia stiprinti visuomenės švietimą

Vasario pabaigoje laimėjote konkursą eiti Nacionalinio vėžio instituto direktoriaus pareigas, bet rezultatai buvo apskųsti. Jei teismas bus palankus jums ir pradėsite eiti šias pareigas, kokius sau uždavinius kelsite kaip vadovas?

Sunku apie tai kalbėti plačiai, nes susidariusi teisinio ginčo situacija kol kas neleidžia pradėti numatytų darbų. Gaila, bet pačiai įstaigai dabartinė būsena yra "žingsnis pirmyn ir du atgal", ir dabartinis užsitęsęs laikinas vadovavimas yra žalingas. Moksle būtina plėsti gigantišką instituto potencialą ir didinti mokslinę produkciją, ypač orientuojantis į bendradarbiavimą su verslu ir mokslo rezultatų įgyvendinimu praktikoje. Mokymo srityje būtina plėsti bendradarbiavimą su Vilniaus universitetu, nes medicinos studijoms ši įstaiga turi ką pasiūlyti žymiai daugiau, nei daroma šiandien. Na, o klinikinėje, gydomojoje veikloje būtina gerinti onkologinių paslaugų kokybę, jų prieinamumą, kartu diegiant įvairiausias šiuolaikines technologijas, pavyzdžiui, robotinę chirurgiją ir dirbtinį intelektą.

Vėžys Lietuvoje yra gana dažna mirties priežastis. Jūsų manymu, kokių priemonių reikėtų imtis, kad mirštamumas nuo onkologinių ligų būtų mažesnis?

Mirštamumas nuo vėžio Lietuvoje yra didesnis nei Europos vidurkis. Tai nėra gerai. Priežasčių tam yra labai daug. Žinoma, turime stengtis, jog šiuo metu Lietuvoje egzistuojančiose vėžio patikros programose dalyvautų kaip galima daugiau tikslinės grupės žmonių. Reikia pabrėžti, kad šių programų vaidmuo bendrame kontekste yra svarbus, bet nėra esminis. Daugeliui onkologinių ligų jokių patikros programų nėra, ir, deja, būti negali. Tad visų pirma reika gilinti visuomenės švietimą, nes tik kreipimasis laiku gali padėti diagnozuoti ligą nepavėluotai. Būtina išaiškinti rizikos grupes, atlikti jų specifinę patikrą, kur svarbūs paveldimumo ar polinkio susirgti viena ar kita onkologine liga faktoriai. Turime nuolat tobulinti ir modernizuoti turimą diagnostinę įrangą.

Svarbiausias vaidmuo tenka gydymui - ir čia vienas iš esminių dalykų yra onkologinių ligonių koncentravimas visavertėse kompleksinio gydymo galimybes turinčiose gydymo įstaigose.

Tai yra Nacionalinis vėžio institutas, Santaros klinikos, Kauno klinikos, Klaipėdos universitetinė ligoninė, Respublikinė Šiaulių ligoninė ir Respublikinė Panevėžio ligoninė. Retesnes onkologines ligas gydyti tikslinga tik vienoje ar dviejose įstaigose.

Po darbo - ant motociklo

Jūsų profesinė veikla užima išties daug laiko, darbas yra atsakingas ir intensyvus. Kaip pailsite, atsipalaiduojate? Kokių turite pomėgių?

Visada domėjausi grožine literatūra, tiek klasikine, tiek šiuolaikine, tad ir dabar stengiuosi skaityti, kai tik lieka laisvo laiko, taip pat kelionių metu ar per atostogas. Paulo Coelho, Alessandro Baricco, Andrei Makine, Romain Gary yra mano pastarojo dešimtmečio atradimai.

LAISVALAIKIS. Įsigyti motociklą chirurgas norėjo nuo paauglystės. Asmeninio archyvo nuotr.

Nuomojuosi butą Palangoje, ten yra puikios sąlygos sportuoti. Kiekvieną rytą nubėgu po penkis kilometrus. Bėgioti pajūryje yra fantastika, tai įkrauna visai dienai, kūnas išsijudina.

Savaitgaliais nemažai praleidžiu laiko savo sodyboje, vienkiemyje netoli Vilniaus, kur turiu nedidelį motociklų parką visiems sezonams. Būdamas paauglys labai norėjau įsigyti motociklą, bet tėvai neleido. Vėliau tas noras priblėso, bet kai atsirado galimybė, motociklas mano gyvenime atsirado. Nesu jokio klubo narys, nenaudoju motociklo kaip transporto priemonės - važinėju savo malonumui po Lietuvą. Važiuoju atsargiai, per dvidešimt metų nesu patyręs jokios traumos, bet, manau, jei būčiau ant motociklo sėdęs jaunas, galėjau turėti didelių bėdų. Šiemet sezoną pradėjau anksti, kovo mėnesį, nes buvo geri orai.

Mėgstate keliauti?

Laisvalaikiu stengiuosi keliauti, ypač po Azijos šalis. 2004 metais yra tekę dirbti Irane. Man ši šalis labai artima, paskutinį kartą ten buvau pernai lapkritį. Man patinka tų žmonių kultūra, paveldas, jie man įdomūs. Pavyzdžiui, Jungtinės Amerikos Valstijos man nėra labai įdomios pažintine prasme, o Azija yra paslaptinga, įdomi, tai dabartinių civilizacijų lopšys.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder