Markas Fiodorovas: traumatologas ant dviračio

Markas Fiodorovas: traumatologas ant dviračio

"Aš taip žnegtelėjau ant to grindinio, kad galvojau, jog viskas subyrėjo į šipulius. Kaip traumatologas pats save praskenavau, apsižiūrėjau, ar viskas gerai. O pirštai kruvini, nuo rankų ir kojų kraujas laša..." Tai - ne ištrauka iš kokio nors kūrinio, o į dviračių sportą pasinėrusio gydytojo ortopedo traumatologo Marko Fiodorovo prisiminta istorija.

Susidūrusieji su traumomis M. Fiodorovą pažįsta kaip Klaipėdos universitetinės ligoninės Sporto medicinos sektoriaus vadovą. Tačiau galbūt nedaug kas žino, kad gydytojas yra aistringas dviračių sporto gerbėjas. Per metus jis numina tūkstančius kilometrų ir dalyvauja įvairiose varžybose.

Nepaisant daug laiko užimančio pomėgio, M. Fiodorovas įrodo, kad yra ir profesionalus savo srities specialistas - jį skaityti pranešimų ir paskaitų kviečiasi tarptautinių artroskopijos konferencijų ir kursų organizatoriai.

ĮVERTINIMAS. Šiemet gydytojas ortopedas traumatologas Markas Fiodorovas kaip kviestinis lektorius dalyvavo dviejose didžiulėse artroskopijos konferencijose Kinijoje ir Indijoje, kur buvo vienintelis pranešėjas iš Lietuvos.

Asmeninio archyvo nuotr.

Visai neseniai vyko Jūsų ligoninės organizuota kasmetinė mokslinė atroskopijos konferencija Klaipėdoje. Kuo dar pasižymėjo jūsų mokslinė veikla šiais metais?

Be to, kad rengiame konferencijas Klaipėdoje, dalyvaujame ir konferencijose užsienyje. Šiais metais teko intensyviai keliauti po pasaulį. Bet juk ne kiekvienas gydytojas ir tikrai nedažnai gauna kvietimus į pasaulinio lygio renginius.

Birželio pabaigoje buvau Kinijoje, Čingdao mieste, kuriame kelias dienas vyko didžiausia Kinijos sporto traumų konferencija. Joje dalyvauja daugybė specialistų, lektorių iš viso pasaulio, buvo ir labai įžymių ortopedų. Lektorių - apie 50, dalyvių - daugiau nei tūkstantis. Mano žiniomis, toje konferencijoje buvau vienintelis iš Lietuvos. Buvo labai įdomu dalyvauti tokiame renginyje, ten skaičiau kelis pranešimus.

Grįžęs iš Kinijos, po kelių savaičių vykau į Indiją, į Mumbajaus miestą. mane pakvietė į didžiulį Mumbajaus artroskopijos renginį - "Arthroscopy academy". Tai dviejų dienų renginys, jame skaičiau 5 pranešimus ir atlikau vieną gyvą operaciją. Tai didžiulė garbė - dalyvauti tokiame renginyje, operuoti stebint beveik tūkstančiui dalyvių iš viso pasaulio. Nėra lengva operuoti žinant, kad stebi tiek daug žmonių, be to, kita šalis, kita kalba, teko dirbti be savo įprastų asistentų ir slaugytojų. Tačiau viskas vyko sėkmingai.

Dalinotės savo žiniomis ir įgūdžiais, o ką pats iš šių kelionių parsivežėte?

Parsivežiau labai daug geros patirties ir įspūdžių ne tik iš mokslinės srities. Indija paliko įspūdį kaip labai graži ir kontrastų pilna šalis. Nors daugeliui gali atrodyti, kad Indija yra tarsi trečiojo pasaulio, atsilikusi šalis, bet Indijos ortopedai tikrai yra gana aukšto lygio. Vis dėlto ten daug netikėtumų. Pavyzdžiui, pamačius ligoninės pastatą apėmė nuostaba - ar tikrai tokiame sename ir apšiurusiame pastate gali veikti ligoninė. Vienoje vietoje mums parodė visą kvartalą, kur buvo prikabinta daugybė skalbinių. Pasirodo, ligoninės darbuotojų drabužius, patalynę skalbia rankomis skalbykloje, o po to džiovina iškabinę ant virvių. Pas mus tai neįsivaizduojama.

Žinau, kad daug metų važinėjote skaityti paskaitų ir į Jorką Anglijoje.

Taip, bet laboratorija, kur vyksta paskaitos, buvo perkelta į Londoną. Šiemet artroskopijos kursus Londone vedžiau jau gal tris kartus. Kursuose dalyvauja žmonės iš įvairių šalių, ne tik iš Europos, bet ir, pavyzdžiui, Pietų Afrikos Respublikos, Egipto, Indijos ir kt. Susirenka žmonės, specialistai, kurie domisi tam tikromis patologijomis, pavyzdžiui, menisko, peties, kelio sąnarių patologijomis. Kursantai atvyksta ir pas mus į ligoninę, pavyzdžiui, šiemet Klaipėdos universitetinėje ligoninėje stažavosi medikų iš Rusijos, Ukrainos, Latvijos. Džiugu, kad mus vertina ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Man patinka tai, ką aš darau. Manau, tai garbė ir ligoninei, kad čia dirba vertinami specialistai.

Dirbate intensyvų darbą, daug keliaujate, skaitote pranešimus, vedate kursus... Kaip atsipalaiduojate?

Mėgstu aktyvų gyvenimo būdą. Kadangi operuoju sportininkus ir aktyviai gyvenančius žmones, žinau, ką reiškia aktyvus sportas. Vis dėlto be to gyventi man neišeina. Kadangi gyvename prie marių, prie jūros, patogu užsiimti buriavimu. Septynerius metus plaukiojau mariose, buriavau. Tai gana ekstremalus sportas, nes ir greitis didelis, ir yra kitų pavojų.

Dabar nebeburiuojate?

Kartą teko operuoti dviračių sporto profesionalą, trenerį, kuriam buvo plyšę kelio kryžminiai raiščiai ir meniskas. Jis mane kažkaip nejučiomis įtraukė į dviračių sportą. Iki šiol mes važinėjame, turime komandą. Važiuojame į varžybas, visokius renginius. Tai tikrai "veža". Dviračių sportas yra sunkus. Kas nėra mėginęs, tas nežino, bet tai daug ištvermės, pasiruošimo reikalaujantis sportas. Būna, kad yra suplanuotos varžybos, bet dar reikia į darbą, į kokią nors darbo kelionę. Grįžti iš jos - iškart važiuoji į varžybas. Kartais važiuoju toks vos gyvas ir galvoju - ką aš čia darau. Dviračių sportas reikalauja pasiruošimo ir negalima iškristi iš sporto dienotvarkės. Tačiau kadangi aš nesu sportininkas, o gydytojas, tiesiog stengiuosi palaikyti formą.

POMĖGIAI. Septynerius metus jaukinęsis vandens sportą, Markas Fiodorovas jį galiausiai iškeitė į dviratį.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kokiose varžybose jau teko dalyvauti?

Šį sezoną varžybų buvo tikrai nemažai - ir Lietuvoje, ir užsienyje. Pavyzdžiui, gegužės mėnesį buvo Tartu maratonas Estijoje. Ten buvo dviračių plento lenktynės, 135 kilometrų distancija. Tai kol kas yra ilgiausias mano per varžybas nuvažiuotas atstumas. Rugsėjo mėnesį vėl dalyvavau MTB dviračių varžybose Tartu, tik šįkart myniau 89 kilometrus miško takeliais, žvyrkeliukais ir panašiai. Dviračių maratonai Tartu yra labai populiarūs, dalyvauja apie 3 000 dviratininkų, vyksta didžiulis renginys. Pavydu ir labai gaila, kad pas mus to nėra. Taip, Lietuvoje vyksta lenktynės, bet tiek žmonių, tiek dalyvių tikrai nesulaukia. Pas mus populiaresnis yra bėgimas. Galbūt dėl to, kad nereikia jokio ypatingo pasiruošimo - tereikia sportbačių. O dviračių sporte reikia ne tik dviračio, bet ir reikia jį tobulinti, investuoti į detales.

Dviratis dar neatsibodo? Nesinori nuo jo pailsėti?

Šis sportas man yra prikibęs. Jis man labai patinka. Na, žmona kartais pirštą prie smilkinio pasukioja išgirdusi, kiek kilometrų nuvažiuoju. Bet po darbo ir galvą pravėdinu, ir į darbą po to ateinu įsikrovęs. Jeigu nori produktyviai dirbti ir džiaugtis gyvenimu, reikia išeiti iš komforto zonos ir daryti ką nors, kas yra nelengva. Po to, kai sugrįžti į komforto zoną, būna geras jausmas įveikus save.

Kur Klaipėdoje dažniausiai važinėjatės?

Važinėju ne vienas, dažniausiai kartu su savo draugu, treneriu Vilmantu. Susidarome maršrutą, susidėliojame grafiką, kokią savaitės dieną kiek važiuosime, kad būtų ne per stipriai ir ne per daug. Žinoma, kartais važiuojame intensyviau. Važiuojame ne dviračių takais, o palei plentą, po apylinkes. Beje, važiuojant dviračių takais būna labai daug traumų. Per metus išoperuoju bent kelis dviratininkus, kurie patiria traumas važiuodami dviračių takais. Pavyzdžiui, į taką išbėga šunys, už kurių pavadėlių dviratis užkliūna, eina močiutė, negirdėjusi dviračio signalo, o dviratininkui tenka ją kaip nors apvažiuoti, jeigu nepavyksta, jis krenta, susižaloja. Dviračių takai yra pritaikyti paprastam pasivažinėjimui, bet važiuoti plento dviračiais jie netinka, nes jų greitis yra gana didelis. Tenka saugotis net važiuojant miškų keliukais pasitaiko išsiblaškiusių žmonių, šunų, vaikų.

Kartais manęs klausia, ar nebijau važiuoti plentu. Taip, išties pastebiu, kad vairuotojai dviratininkų negerbia, arti lenkia, neretai papypina. Pavyzdžiui, Ispanijoje yra visai kitokia kultūra kelyje. Automobiliai neskuba lenkti dviračių arba lenkia dideliu atstumu. Vis dėlto važiuoti plentu man yra saugiau nei dviračių taku.

Minėjote, kad greitis būna didelis. Kaip greitai jūs važiuojate?

Varžybų metu vidutinis greitis būna 40 kilometrų per valandą. Treniruočių metu - nuo 30 iki 40 kilometrų per valandą. Pavyzdžiui, vienose varžybose Latvijoje teko važiuoti 100 kilometrų, vidutinis greitis buvo 42 kilometrai per valandą.

LAIKAS. Šiemet Tartu velomaratone Markas Fiodorovas 135 kilometrus įveikė per 3 valandas ir 43 minutes.

Asmeninio archyvo nuotr.

O kiek kilometrų numinate per metus?

Oi, numinu tikriausiai daugiau nei mano tėvelis nuvažiuoja mašina. Per metus gal apie 6 tūkstančius kilometrų.

Ar taip aktyviai gyvenant pačiam pavyko išvengti traumų?

Yra tekę patirti smulkių traumų. Kritimų, ypač skaudžių, nuo dviračio tikrai buvo. Prieš trejus ar ketverius metus vyko Lietuvos dviračių plento taurė, buvo etapas Vilniuje. Man ten sekėsi gana neblogai. Kelias ties katedra perėjo iš asfalto į grindinį. Aš ant to grindinio užvažiavau ir kažkaip nesuvaldžiau dviračio. Matyt, trūko patirties. Aš taip žnegtelėjau ant to grindinio, kad galvojau, jog viskas subyrėjo į šipulius. Kaip traumatologas pats save praskenavau, apsižiūrėjau, ar viskas gerai. O pirštai kruvini, nuo rankų ir kojų kraujas laša... Finišo linija buvo visai prie pat. Gal net būčiau ką nors laimėjęs, - juokiasi.

Prie finišo linijos buvo daug žmonių, visi pradėjo ploti. Aš pasiėmiau dviratį ir šlubuodamas jį per finišo liniją pernešiau. Nieko nelaimėjau ir buvau labai susikrimtęs, kad taip prie finišo nukritau baigdamas paskutinį varžybų ratą. Kita vertus, likau sveikas, tik po to gana ilgai skaudėjo viską. Vis dėlto su patirtimi ateina ir atsargumas. Jeigu lenktynėse važiuoja daug žmonių, stengiuosi į minią nesibrauti. Žinoma, norint laimėti reikia brautis.

Ar teko ką nors laimėti?

Mano treneris Vilmantas laimi nuolat - jeigu ne pirmą, tai bent prizinę vietą. O aš laimiu retai. Šiais metais Lietuvoje savo amžiaus grupėje laimėjau trečią vietą. Kasmet laimiu vieną du kartus. Viskas per mano atsargumą - stengiuosi važiuoti atsargiau ir dėl to laimiu gerokai mažiau nei galėčiau. Vis dėlto aš nesu profesionalus dviratininkas. Profesionalas aš esu savo darbe, o čia yra mano hobis.

MUMBAJUS klaipėdietį nustebino kontrastais - profesionalūs ortopedai dirba apšiurusiame ligoninės pastate, o ligoninės skalbiniai skalbiami rankomis ir džiovinami ant virvių, ištemptų per visą kvartalą.

Asmeninio archyvo nuotr.

Klausantis atrodo, kad namuose beveik nebūnate - arba darbe, arba kelionėje, arba ant dviračio.

Na, taip, bet su vaikais visada randame laiko pabūti kartu. Visa mano šeima gyvena aktyviai. Žmona ir dukra jodinėja arkliais, sūnus anksčiau lankė šokius. Pas mus namuose visi turi daugybę taurių, medalių. Jų pilnos pakampės, į dėžes prikrauta. O mano - tik keli medaliukai. Kažkada pietaujant dukra ir sako: "Teti, tu vienintelis, kuris nieko nesi laimėjęs." Aš ir galvoju - tikrai. Po to šiek tiek laiko praėjus laimėjau trečią vietą ir jau dabar galiu sakyti, kad namuose nesu visai nieko nelaimėjęs, bet kol kas mažiausiai laimėjęs.

Kadangi mūsų šeimoje namisėdų nėra, tai ir manęs niekas "netarkuoja", kai po darbo dar išvažiuoju pasivažinėti dviračiu. Kaip tik sako, kad važiuočiau, nes tada namo grįšiu laimingas. Su šeima stengiamės kartu praleisti savaitgalius, atostogas.

Ar nebandėte kolegų medikų užkrėsti tokiu pomėgiu?

Kolegoms patinka klausytis pasakojimų, kaip važinėju. Kartais pašiurpinu juos parodydamas, kokiu greičiu važiuoju. Jiems linksma klausytis, kaip važiuodamas tris valandas būnu jau liežuvį iškabinęs, kad norisi po to ir nebevažiuoti. Yra kolegų, kurie irgi važinėjasi dviračiu, bet taip intensyviai - ne. Aš asmeniškai kitaip negaliu, man neišeina nevažiuoti. Aš visada kai ką nors darau, stengiuosi siekti maksimumo - ar darbe, ar ant dviračio. Žinoma, su amžiumi kasmet tas maksimumas šiek tiek mažėja, bet vis tiek norisi siekti geriausio rezultato.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder