Eutanazija: lengva mirtis ar nusikaltimas prieš Kūrėją?

Eutanazija: lengva mirtis ar nusikaltimas prieš Kūrėją?

Kaip dažnai visai nekrikščioniškai pasidžiaugiame: "Užmigo ir neatsibudo." Arba: "Sukniubo - ir amen." Dažnai būtent taip išeiti pasvajojame, ar ne? Bet lengvą mirtį galbūt reikia pelnyti? Kaip - neturiu atsakymo. Užtat lanko juodos mintys, pajutus, kaip mus pamažu apleidžia jėgos, kai jau pamažu, bet nenumaldomai žmogus darosi nepajėgus atlikti paprasčiausius buities darbus, higienos reikalus. Reikalinga aplinkinių, artimųjų komanda padėti. O ji gali būti pasklidusi po pasaulį arba apleidusi jus kur kas anksčiau, nei taip būtų reikalinga pagalba - čia ir dabar.

Lietuvoje eutanazijos įstatymui labai priešinasi dvasininkija. "Dievas davė gyvybę, tik jis turi teisę žmogų pasišaukti", - tvirtina ryšininkai tarp žemės ir dangaus. Jeigu Kūrėjas gailestingas, gal jis atleistų ir žmogaus teisę rinktis - skubėti pas jį ar dar palaukti. Jeigu Kūrėjas leidžia pasirinkti gyvenimo kelią, o dažnai ant jo ir užveda, tai kodėl neturime teisės pasirinkti, kai jau darosi per sunku tuo ar kitu keliu eiti?

Pirma eilėje

Buvusi balerina, ne toji pačių pačiausia, bet ir ne kordebaleto statistė, vaikų neprisigimdė, tačiau tikino gražiai ir prasmingai gyvenusi. Dar ne "daržovė", blaiviai tebemąstanti, dabar slaugos namuose, vis dar sugebanti išlikti elegantiška, svajoja gražiai ir numirti. "Kai tik įteisins eutanaziją, aš būsiu pirma eilėje", - žaismingai pareiškė.

O vieną karštą vasaros dieną palabintas 89 m. ponas Vytautas, sėdėjęs ant suolelio, sudejavo: "Ir ko toji giltinė mane užmiršo?.." Šiaip jau ne bambeklis, netgi išlaikęs geroką valstietiško humoro dozę vyras regėjosi visiškai palaužtas, veidu žliaugė prakaitas, mačiau - žmogui tikrai negerai. Nors jo namai buvo visai netoliese, galėjau jį parlydėti, bet nusprendžiau kviesti greitąją - iš kur aš žinau, kokie negalavimai vyrą kamuoja ir kas gali nutikti jį belydint. Kai išsakiau savo ketinimus, jis mostelėjo ranka, kad niekas ir niekuo jau jam padėti negali, bet nesispardė. Iškviečiau, nuvežė... Kadangi šiek tiek pažinojau jo dukterį, paskambinau, pranešdama, ką "nuveikiau". Duktė sudejavo: "Ir vėl..."

Po kelių dienų Vytautas jau buvo namuose. Kas jam? Duktė, kaip ir dažnas medikas, susidūręs su garbaus amžiaus pacientu, sumostagavo rankomis: "Na, jau amžius. Ir širdis, ir inkstai, ir kepenys suirę. Nėr ko norėti..." Gal iš tiesų - nėr ko norėt. Bet jai jaučiau pagarbą, - neišdangina tėvo rogutėmis į mišką. Šiam veiksmui dabar kartais prilygsta slaugos namai.

Širdis vartėsi, kai draugė pasakojo apie brolį, kurį ji "įtaisė" į slaugos namus, nes kitos išeities nebuvo. Ten jis sparčiai nyko, bet, sukaupęs jėgas, dar bandė ieškoti sesers paguodos: "Kodėl jos su manimi taip?" Ji puikiai suprato, apie ką brolis, nes matė, kaip "vartomi" jau žodžio nepratariantys kiti ligoniai, ne tik tarp medikų, bet ir tarp kitų žmonių plačiai paplitusiu pavadinimu "daržovės"... Vartančiųjų, sauskelnes keičiančiųjų - vos kelios, o ligonių - keliasdešimt.

Lietuvoje nuolat kyla skandalų dėl slaugos ligoninėse vyraujančių sąlygų. Kartais organizuojami patikrinimai, kartais kas nors parašo į spaudą: kad sauskelnės dienų dienas nekeistos, kad ligoniai, vardan šventos ramybės, prigirdyti tabletėmis, nuolat apduję ir praradę bet kokį domėjimąsi ne tik artimaisiais, bet ir savo būsena, pragulos, dvokas ir tvankuma palatose - visai nereti vaizdeliai, kai viena slaugė trisdešimčiai, kartais - penkiasdešimčiai pacientų.

"Jei pasmerkėme Štuthofą ir Aušvicą, tai kodėl nepasmerkiame sveikatos apsaugos sistemos, kuri negali pašalinti nežmoniškų kankinimų?" - neseniai viešai padėtį įvertino onkologė Irena Povilonienė, kuri pirmoji Lietuvoje prabilo apie poreikį sukurti efektyvią paliatyvią slaugą.

"Skamba neįtikėtinai, bet įmanoma įgyti atsparumą kito žmogaus skausmui", - sakė toji pati I. Povilonienė, pridurdama, kad slaugos ligoninės personalas dažnai nesupranta, kad, įgydami atsparumą kitų kančioms, patys tampa pacientais. Deja, tas atsparumas stebimas ne tik slaugos ligoninėse.

"Duok peilį"

Mano šviesaus atminimo paralyžiuota mama, tikinti moteris, kai ją slaugiau ir dar nei ji, nei aš net nežinojome žodžio "eutanazija", kartais visai ne žaismingai, o ašarodama prašydavo: "Duok peilį, man labai sunku, o ir tu kankiniesi."

Slaugos ligoninės tuomet dar tik kūrėsi. Kai jau visai pervargdavau, įsiprašydavom ten mėnesiui, dviem. Mokestis tuomet tebuvo simbolinis. O slaugės buvo tikrai dėmesingos, paslaugios. Gal tai lėmė ir mamos būdas - nebambėdavo, kaprizų nerodydavo, turėjo ir humoro jausmą.

Sauskelnių dar nebuvo. Beveik kasdien ateidavau apiplauti. Jei darbo reikalais kur reikėdavo išvažiuoti, lygiai tą patį pasiaukojamai darydavo mano vaikystės draugė. Kažkaip sukomės. Bet peilio prašymai pasikartodavo. Žmogus negali susitaikyti su tuo, kad net ir tualeto reikalai, higiena dažnai viršija ir slaugomojo, ir slaugančiojo jėgas. Tik slaugydama mamą, supratau pradžioje minėto Vytauto padejavimą - "Ir ko toji giltinė mane užmiršo?.."

Ir Vytautas nei žodžio "eutanazija", nei jos civilizuotų būdų nepažino. Tiek balerina, tiek mama, tiek ponas Vytautas, galima teigti, svajojo apie eutanaziją.

Ruošdamasi šiam rašiniui apklausiau daugiau nei dešimt klaipėdiškių ir ne tik, kuriuos pamažu dėl pačių įvairiausių negalavimų apleidžia jėgos, bet vis dar yra šviesus protas.

Ponia Janina, išauginusi tris vaikus, kurie yra svetur išvažiavę savo gyvenimo kurti, gerai apgalvojusi klausimą, atsakė tiesiai šviesiai. "Iš sutuoktinio stiklinę vandens paduodant tikrai nesulauksiu. Nes jis tiesiog nesupranta, kad nebeturiu jėgų aplink jį "tanciavoti" kaip kadaise. Užuot užjautęs, kuo nors padėjęs, tiktai ėda mane nuolatiniais priekaištais tingine virtus", - pripažino ji.

"Jeigu Lietuvoje galiotų eutanazijos įstatymas, tikrai išreikščiau valią oriai pasitraukti iš gyvenimo", - tvirtino Janina ir argumentavo, kad nenorėtų būti našta vaikams, pati kentėti skausmus, kurie dėl įvairių negalavimų vis aštrėja.

Eutanazijos įstatymui pritartų ir ponas Vilius, sėdintis neįgaliojo vežimėlyje, su kuriuo "gastroliuoja" tik bute. "Išgabenti mane į lauką reikia visos komandos, nes lifto daugiabutyje nėra. Tad be pagalbos - nei pas gydytojus, nei į parduotuvę. Esu įkalintas tarp keturių sienų, nes surinkti tą "komandą" reikia ir mano, ir jų pastangų", - liūdnai kalbėjo jis.

Pasidžiaugė ponas Vilius tik tuo, kad dar gali skaityti, kad dar girdi, tačiau nevisavertiškumo jausmas jau niekada nebeapleidžia.

Panašiai apie eutanazijos įstatymo būtinybę svarstė ir kiti ta tema apklausti žmonės, kuriems diena po dienos trūksta jėgų visaverčiam gyvenimui. O sykiu - ir gyvenimo džiaugsmo, vilčių ateičiai. Jie gyvena vien praeitimi - tie, kurie dar "nepametė" šviesaus proto.

Retorinis klausimas

Pasirinkimo teisę gyvenimo saulėlydyje filme "Edeno sodai" bandė atskleisti lietuvių režisierius Algimantas Puipa, savo herojus apgyvendinęs lietuviškais matais prašmatniuose senelių namuose. Kažkuris dar užsidega meile medicinos sesutei ir ją veda, sutuoktinių pora iki paskutinio atodūsio rūpinasi vienas kitu. O štai buvęs dailininkas, lyg ir užmezgęs gražius emocinius ryšius su gydytoja, vis dėlto pasirenka orų pasitraukimo iš gyvenimo būdą. Iki palatos, kurioje jam užmaunama kaukė, jį atlydi toji pati gydytoja, supratusi dailininko argumentus, kodėl jam laikas išeiti.

Kažkur, bet ne Lietuvoje, žmonės turi teisę rinktis - gyventi kančiose, beprasmybėje ar oriai pasitraukti iš ašarų pakalnės, kol dar neaptemo protas. Nežinau, kiek būtų įkainota eutanazija, jeigu toks įstatymas Lietuvoje būtų priimtas. O gal ir teisę rinktis - būti ar nebe - įkastų tiktai turčiai?

IDĖJOS. 2010 m. lietuvis Julijonas Urbonas suprojektavo mirties karuselę. O šių metų pradžioje pasauliui buvo paskelbta, kad ruošiamasi gaminti specialią kapsulę, kurioje po minutės žmogus praranda sąmonę ir netrukus miršta. Taigi pasaulyje ieškoma būdų, kaip humaniškai savanoriškai pasitraukti iš gyvenimo. Justin Pickard (Flickr) nuotr.

JAV prašymus negaivinti pasirašo nemažai žmonių. Daugelis taip pasielgia dėl labai prastos sveikatos, kiti - bijodami tapti našta. Treti, deja, įvertindami savo finansinius išteklius ir vengdami sąskaitų už tokias paslaugas. Kraštuose, kuriuose eutanazija įteisinta, žmonės, dar būdami neaptemusio proto, surašo sąlygas, kuriomis jie pageidautų iškeliauti, o ne kentėti, būti našta.

Ar Lietuvoje visuomenė subrendusi priimti eutanazijos įstatymą? Klausimas retorinis. Retorinis dar ir todėl, kad tam įstatymui priimti priešintųsi daug kas.

Siūlymai "nugesinami"

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės "Rait" prieš 6 metus Lietuvoje atlikta apklausa parodė, kad 47 proc. 15-74 m. amžiaus respondentų pritarė eutanazijos įteisinimui, 37 proc. apklaustųjų nurodė, jog tam nepritartų, o 16 proc. apklausoje dalyvavusiųjų sakė šiuo klausimu neturintys nuomonės.

Lietuvoje žinomas atvejis, kai 1998 metais motina stipriai apdegusiam sūnui, kankinamam nepakeliamų skausmų, suleido mirtinų vaistų dozę. Baudžiamojoje byloje ji buvo išteisinta.

Lietuvos Seime jau kelis kartus buvo registruoti projektai su siūlymu įteisinti eutanaziją, bet parlamentarai kaskart nesutikdavo jų įtraukti į darbų programą.

Eutanaziją siūlantį įteisinti įstatymą buvo parengęs Andrius Burba, tačiau jo projekto Seimas net nesvarstė, vėliau Marija Aušrinė Pavilionienė siūlė įstatymu reglamentuoti asmens, kenčiančio nuolatines bei nepakeliamas fizines ir dvasines kančias, kurių neįmanoma palengvinti, teisę pasirinkti, kad jo gyvybė sąmoningai būtų nutraukta jo paties prašymu. Buvo siūloma įteisinti asmens teisę iš anksto nurodyti atlikti jam eutanaziją, jei dėl ligos ar sužalojimo nulemtos nesąmoningos būsenos jis pats nebegalėtų išreikšti savo valios. Vis dėlto palaikymo idėja nesulaukė, nes buvo pabrėžta, kad pirmiausia būtina užtikrinti žmogaus gydymą.

Pakartotinai M. A. Pavilionienės siūlymas buvo atmestas ir 2016 m. Politikė teigė, kad dėl eutanazijos legalizavimo reikia pradėti bent diskusijas, tačiau buvo atkirsta, kad taip neva propaguojama mirties kultūra.

Beje, praėjusiais metais Latvijos visuomeninių iniciatyvų portale buvo pradėti rinkti parašai už eutanazijos legalizavimą - ji turi būti pagrįsta gydytojų diagnoze ir asmeniniu pasirinkimu, taip pat galėtų būti įvykdyta prašant paciento artimiesiems, jei pacientas yra netekęs sąmonės ir nėra vilčių, kad atsibus iš komos. Eutanazijos legalizavimo Latvijoje klausimas tapo aktualus 2016 m., kai žmonės paaukojo 10 tūkst. eurų nepagydomam ligoniui, kad jam būtų atlikta eutanazija Šveicarijoje.

Kur legalu?

2018 m. duomenimis, tik 3 Europos šalyse įteisinta ir aktyvioji, ir pasyvioji eutanazija - Belgijoje, Nyderlanduose ir Liuksemburge. Pirmosiose dviejose tam tikromis aplinkybėmis tai gali būti leidžiama ir nepilnamečiams. Šveicarija, Vokietija, Suomija ir Austrija tam tikrais atvejais leidžia pasirinkti mirtį padedant gydytojui, kuris suteikia informacijos, žinių apie galimybes pasirinkti tokią gyvenimo pabaigą arba padeda gauti reikalingą dozę tam tikrų vaistų ir t. t. Ispanijoje, Švedijoje, Anglijoje, Italijoje, Vengrijoje, Norvegijoje egzistuoja vadinamoji pasyvi eutanazija, kai nuo nepagydomos ligos kenčiantis žmogus gali nuspręsti, jog nebenori tęsti gyvenimą prailginančio gydymo. Likusiose Europos šalyse eutanazija yra nelegali - neįteisinta.

"Vertėtų diskutuoti apie pacientų gaivinimą"

Odeta VITKŪNIENĖ, SAM Slaugos koordinavimo skyriaus vedėja, laikinai vykdanti kanclerio funkcijas

Šiuo metu Lietuvoje vertėtų plačiau diskutuoti apie pacientų gaivinimą ir paciento teisę pasirinkti nebūti gaivinamu. Svarbu žinoti, kad žmonės turi teisę apsispręsti ir pareikšti valią, kad kritiniu atveju medikai jų negaivintų ir leistų mirti.

Gaivinimo sąvoka gydytojų yra traktuojama plačiau nei tik tam tikri veiksmai sustojus kvėpavimui ar kraujotakai. Tai yra medicinos pagalbos priemonės, kurios taikomos sutrikus pagrindinėms gyvybiškai svarbioms organizmo funkcijoms, siekiant jas atkurti. Pavyzdžiui, sutrikus širdies ritmui, pacientui turi būti skubiai taikomas gydymas medikamentais grėsmingam gyvybei širdies ritmui atstatyti. Nepavykus to padaryti vaistais ir sustojus širdžiai toliau taikomos kitos gaivinimo priemonės: spaudžiama širdies plote ir taikoma defibriliacija. Visi šie įvardyti veiksmai, atliekami širdies ritmui sutrikus, priskiriami gaivinimui. Tačiau yra būklių, kai visi gydymo būdai būna išbandyti ir pacientas suvokia, kad kai kurie gaivinimo veiksmai jam bus nepakeliami.

Pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančius įstatymus gaivinimo leidžiama nepradėti keliais atvejais: 1) jeigu yra neabejotinų mirties požymių; 2) jeigu pacientas įstatymų nustatyta tvarka yra pareiškęs nesutikimą, kad būtų gaivinamas, ir yra gydytojų konsiliumo pritarimas; 3) tais atvejais, kai gaivinimas kelia tiesioginę grėsmę kritinę būklę nustačiusio asmens gyvybei.

Tačiau jeigu dėl šių sąlygų yra abejonių, kritinę būklę nustatęs asmuo privalo pradėti gaivinimą.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder