Druska ne tik sūdo, bet gali padėti sergant: svarbu vartoti saikingai

Taip, taip, druską žmonės pradėjo vartoti būtent todėl, kad ji yra puikus konservantas: konservuoti žuvį, mėsą, daržoves be druskos - abejotinas sumanymas.

Druska daug kartų pailgina jų „galiojimo“ laiką.

Ją labai vertino jūreiviai, ilgose kelionėse valgydavę šoninę ir lašinius, ir valstiečiai, pavasarį triaukšdavę raugintus agurkus.

Tai kam gi reikalinga druska?

Kai moteris prie pokylio stalo vis tiesia ranką prie raugintų agurkėlių, kaimynai pradeda supratingai šypsotis, turėdami omeny „įdomios padėties“ galimybę.

O štai vyras, raugintais agurkėliais užkandantis degtinės taurelę, niekada nieko nestebina. Matyt, taip apie save primena protėviai - jūreiviai ir kariai, pratę maitintis sūriu maistu.

Bet štai žygiuose, ypač pėsčiomis, vartoti daugiau druskos yra teisinga, nes esant didesniam fiziniam krūviui iš organizmo „išplaunamas“ jam būtinas natris, o štai sėdint prie televizoriaus su alučiu ir žuvimi gautoji druska organizme beveik visa atidedama atsargai.

Balti (rečiau - pilkšvi) sūrūs milteliai, kuriuos įpratome kasdien matyti ant savo stalo, yra ne kas kita kaip natrio chloridas (NaCl) - medžiaga, dalyvaujanti palaikant ir reguliuojant vandens ir druskų pusiausvyrą mūsų organizme.

Skirtinga natrio koncentracija ląstelės viduje ir išorėje padeda į ją patekti maisto medžiagoms ir pasišalinti gyvybinės veiklos produktams.

Taip pat druska yra būtina nervinių ląstelių impulsams perduoti.

Druska dalyvauja ir gaminantis druskos rūgščiai, kuri yra svarbi skrandžio rūgšties sudedamoji dalis.

Vienu žodžiu, maistinė druska mūsų organizmui REIKALINGA, tik klausimas - KIEK jos reikia?

Kadangi natris yra būtinas audinių ir ląstelių medžiagų apykaitos procesams, virškinimo fermentams aktyvinti, rūgščių ir šarmų pusiausvyrai reguliuoti, vandens ir druskų pusiausvyrai palaikyti, o druska yra pagrindinė jo tiekėja, jos visiškai atsisakyti nėra prasmės.

Idealiu atveju druskos per parą reikėtų suvartoti ne daugiau kaip 3-5 g (vadinamoji žiemos norma), bet, gausiai prakaituojant karštuoju metų laiku arba patiriant fizinį krūvį, druskos reikia vartoti daugiau, iki 10-15 g.

Kai kalbama apie druskos vartojimo normą, skaičiuojamas ne tik tas kiekis, kurį dedame į maistą jį gamindami arba jau prie stalo, bet įskaičiuojamas šios medžiagos kiekis, jau esantis produktuose.

Pavyzdžiui, pusėje litro pieno yra apie 2 g druskos, 200 raugintų kopūstų - 1,5 g druskos, įprastoje jūrinės žuvies - ešerio, menkės - porcijoje (apie 150 g) - 0,2 g druskos.

Suskaičiavus, kiek kokių produktų suvalgome per dieną, „žiemos“ norma (apie 5 g) susidaro nesunkiai, o kartais ir su kaupu.

Visa, kas į organizmą patenka papildomai, yra ne naudinga, o žalinga. Tai pasireiškia padidėjusiu arteriniu kraujospūdžiu, galvos skausmais - visa tai yra, vaizdingai tariant, organizmo protestas prieš nuolatinį „persūdymą“.

Pabandykime įsivaizduoti, kas vyksta prisivalgius, tarkime, silkės arba sūdytų riešutų? Teisingai - ima kamuoti troškulys! Kodėl norisi gerti?

Organizmas gavo per daug tokių elementų kaip natris ir chloras ir dabar nori viena - kuo greičiau jų atsikratyti. Jūs geriate vandenį, arbatą, alų...

Taigi, perkrovimo režimu ima dirbti inkstai ir širdies kraujagyslių sistema. Be to, kad ir kaip jie stengtųsi, dalis druskos iš organizmo nepašalinama, o su ja lieka ir vandens perteklius.

Dėl to kyla spaudimas, atsiranda pabrinkimų.

Gydytojai sako, kad vartodami daug druskos rizikuojame įgyti visą puokštę širdies ir kraujagyslių ligų. Vyrams širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimai pasireiškia pirmiausia padidėjusiu spaudimu.

Šiandien hipertonija labai „pajaunėjo“, neretai serga 20-25 metų žmonės.

Gydytojai vieningai teigia, kad druskos perteklius organizme neabejotinai neigiamai veikia arterinį kraujo spaudimą.

Tyrimais nustatyta, kad nesaikingai vartojant druską organizmo audiniuose užsilaiko skystis, dėl to turi smarkiau dirbti širdis, taigi, kraujospūdis kyla.

O japonų mokslininkai yra įsitikinę, kad dėl druskos pertekliaus gresia... vėžys!

Jų atliekamo tyrimo metu paaiškėjo, kad sūrumo mėgėjams rizika susirgti skrandžio vėžiu yra dvigubai didesnė negu tiems, kas druska nepiktnaudžiauja.

Mokslininkų duomenimis, į rizikos grupę pateko pirmiausia vyrai.

Moterys šiuo atžvilgiu pasirodė esančios tvirtesnės.

Kad ir kaip ten būtų, japonai padarė vienintelę galimą išvadą - druską vartoti reikia saikingai, o druskos perteklius yra labai žalingas.

Druskos gydomosios savybės

Daugelį druskos gydomųjų savybių lemia pagrindinė jos sudedamoji dalis - natrio chloridas.

Ši medžiaga atkuria rūgščių ir šarmų pusiausvyrą organizme, normalizuoja skysčių apykaitą, todėl pagrindinės indikacijos gydytis druska - medžiagų apykaitos sutrikimai, organizmo dehidratacija.

Kaip žinoma, iš valgomosios ir jūros druskos gaminami įvairūs medicininiai tirpalai, kurie naudojami ligonių reabilitacijai po operacijų, sunkių ligų.

Be to, druska padeda atsikratyti celiulito. Sergant atraminio judamojo aparato ligomis, druska dažniausiai naudojama su amžiumi susijusiems medžiagų apykaitos sutrikimams sąnariuose ir kauluose gydyti - sergant artritu, artroze ir kitomis ligomis.

Tradicinė medicina tokiais atvejais naudoja tirpalus su didele natrio chlorido koncentracija, o liaudies medicina rekomenduoja druskos vonias, apsitrynimus.

Druskos vonios su vaistažolėmis, turinčiomis specialią paskirtį - raminti arba tonizuoti - naudojamos psichikos sutrikimams, nervų ligoms gydyti, stresui malšinti. Sergant ausų, gerklės, nosiaryklės ligomis druska naudojama gydomiesiems tirpalams ruošti, šildyklėms.

Kadangi druską sudaro mažyčiai kristalai, jais galima gerai išvalyti užgulusią nosį arba pašalinti apnašas iš uždegimo apimtos gerklės.

Yra žinoma, kad per karą chirurgai, dirbę lauko ligoninėse, dideles plėštines žaizdas dezinfekuodavo druskos tirpalu: ant žaizdų dėdavo medvilninio audinio, suvilgyto valgomosios druskos tirpalu, ir taip išgelbėdavo sužeistuosius nuo gangrenos.

Teigiamas druskos tirpalo poveikis aiškinamas tuo, kad jis iš žaizdų sutraukia skystį, nepaliesdamas eritrocitų, leukocitų ir gyvų kraujo bei audinių ląstelių.

Tiesa, druskos koncentracija neturi viršyti 8-10 proc. (2 arb. š./200 g vandens) ir naudojamas toks tirpalas jokiu būdu ne kompresams, o tvarsčiams, t.y. nededant vandeniui nepralaidaus sluoksnio.