Apie knygas ir mintis, padedančias sveikti

Apie knygas ir mintis, padedančias sveikti

Knygos, kūryba, rašymas ir teigiamos mintys padeda sveikti ir stiprinti sveikatą - taip teigia biblioterapijos, poezijos terapijos specialistai, jau daug metų dirbantys su sergančiais ir sveikstančiais žmonėmis. Jau antrus metus Klaipėdos universitete vyko šiai terapijos rūšiai skirtas mokslinis seminaras, kuriame pranešimus skaitė bei patirtimi dalijosi specialistai iš Lietuvos, Suomijos bei Jungtinės Karalystės.

Apie žodžio, literatūros poveikį kalbama nuo seniausių laikų, tačiau terminas "biblioterapija" pirmą kartą pavartotas tik 1916 m. Galima rasti informacijos, kad pirmas biblioterapijos kabinetas Lietuvoje įkurtas 1980 m. Druskininkų sanatorijoje "Draugystė".

Medicinos enciklopedijoje nurodoma, kad biblioterapija (graik. biblijon - knyga, therapeia - gydymas) yra psichoterapijos metodas - gydymas specialiai parinktos literatūros skaitymu. Tam tikro turinio knygų skaitymas keičia ligonio galvoseną, jausmus, elgesį, padeda atkurti dėl ligos sutrikusius santykius su aplinkiniais, geriau suvokti ligos priežastis, prisitaikyti prie pakitusių gyvenimo sąlygų. Tokia terapija gali būti skirta ir tiesiog prasiblaškyti, nusiraminti.

Knygas parenka psichoterapeutas. Geriausiai tinka tokios, kurių veikėjams kylančios problemos panašios į ligonio, kurios skatina veikti, ieškoti savyje dvasinės atspirties. Skaityti patartina lėtai, nors ir ne po daug, bet kasdien, tuo pačiu metu, apmąstant, tarsi diskutuojant su knygos autoriumi, lyginant savo išgyvenimus, problemas ir jų sprendimo būdus su literatūros personažų problemomis. Ypač patikusias kūrino vietas, savo samprotavimus, išvadas patartina užsirašyti. Perskaityta knyga aptariama su psichoterapeutu. Biblioterapija taikoma sergantiems neuroze, psichosomatinėmis ir sunkiai gydomomis lėtinėmis somatinėmis ligomis.

Populiarus metodas

Gydytoja psichiatrė, poezijos terapeutė doc. dr. Jūratė Sučylaitė prisiminė, kad maždaug prieš 11 metų Klaipėdoje buvo populiari ergoterapija, imta skirti daugiau dėmesio ir konkrečiai biblioterapijai. J. Sučylaitė tapo viena iš trijų Europoje poezijos terapeutų, kurie pirmieji Amerikoje gavo poezijos terapeuto sertifikatus. Ji Lietuvoje išplėtojo poetikos terapijos metodą reabilitacijoje, kuris taikomas ir Šv. Pranciškaus onkologijos centre. Meno terapija taikoma ir kitose gydymo įstaigose. Tiek pernykštį, tiek šiemetinį mokslinį seminarą parėmė ir Lietuvos mokslo taryba.

"Svarbu ne tik rašymas, bet buvimas grupėje, galimybė vienam kitą girdėti, kontaktas su kitu žmogumi, galimybė būti išgirstam ir suprastam", - pabrėžė J. Sučylaitė.

Seminaro metu buvo numatyta įsteigti Lietuvos biblioterapijos, poezijos terapijos asociaciją, į ją priimti tuos, kurie domisi, kaip sveikatinimui panaudoti rašymą, skaitymą.

Biblioterapija itin populiari užsienyje, kur taikoma ligoninėse, reabilitacijos centruose, senelių globos namuose, neįgaliųjų globos įstaigose ir kitur. Net yra specialiai vaikams skirtos terapinės pasakos.

Seminare dalyvavęs Česterio universiteto Jungtinėje Karalystėje mokslininkas Tonis Volas (Tony Wall) kalbėjo apie tai, kaip rašymas galėtų padėti atrasti kelią į gyvenimo kokybę, gerovę. Sykiu apimamos ir darnaus vystymosi problemos, kalbama apie nuolatinį, visą gyvenimą trunkantį mokymąsi. Vienas iš specialisto pavyzdžių buvo apie moterį, kuri užsiėmimų metu skaitė vaikams, jaunimui skirtas knygas apie Harį Poterį, o galiausiai, remdamasi skaitymo procese kilusiomis mintimis, sukūrė eilėraštį apie tai, iš kur galima semtis stiprybės kovoje su liga.

"Svarbu ne tik rašymas, bet buvimas grupėje, galimybė vienam kitą girdėti, kontaktas su kitu žmogumi, galimybė būti išgirstam ir suprastam" , - pabrėžia poezijos terapeutė Jūratė Sučylaitė.

Kenterberio Kristaus bažnyčios universiteto Jungtinėje Karalystėje atstovė Viktorija Fyld (Victoria Field) pasakojo apie užsiėmimus, vykstančius viešosiose bibliotekose - esą net tokia vieta gali tapti terapijos centru. Ji parodė vaizdo klipą, kuriame viena užsiėmimus lankiusi britė pasakojo apie savo patirtis bei mintis, kylančias biblioterapijos, poezijos terapijos metu. V. Fyld dirba daugiausia sveikatos priežiūros įstaigose ir sakė pastebėjusi, kad skaitymas bei rašymas ir skaitymas kai kuriais atvejais pagerina sunkiomis ligomis, net demencija sergančių žmonių būseną.

Sveikatą stiprina ramybė ir laimė

Mykolo Romerio universiteto profesorė dr. Aistė Diržytė gilinasi į sveikatą stiprinančių minčių formavimą. Ji pasakojo, kad prieš 21 metus tyrinėjo remisiją po vėžio išgyvenančius žmones ir bandė suprasti, ką mąsto žmonės, kuriems pavyko įveikti sudėtingą onkologinę ligą.

"Tuo metu, kai tyrinėjau tuos žmones, mano žvilgsnį prikaustė atsitiktinai perskaityti žodžiai: "Tariau alyvmedžiui - kalbėk man apie Dievą. Ir vieną dieną tas alyvmedis pražydo." Tie žodžiai labai gerai atspindėjo tai, ką tada bandžiau suprasti. Bandžiau suprasti tai, ko negali paaiškinti mokslas. Tada dar nežinojau, kad man pačiai teks susidurti su alyvmedžio patirtimi, su liūdesio, kančios, sutrikimo, nevilties akimirkomis ir pamatyti, kad sveikatą stiprinančios mintys yra svarbios ir iš tikrųjų gali gyvenime labai daug pakeisti", - kalbėjo A. Diržytė.

Pasak psichologės, žmogaus organizmas išskiria daug medžiagų, bet dvi pagrindines jų grupes galima įvardinti kaip naudingas ir nuodingas. Tai - laimės ir streso hormonai.

"Skaitant knygas, bendraujant su žmonėms, kurie sirgo, kurie jau mirė ir kurie yra pasveikę, analizuojant savo patirtį ir mokslinius straipsnius padariau išvadą, kuri atrodo labai paprasta. Sveikatą stiprina ramybė, atsipalaidavimas, laimė, gebėjimas jaustis laimingam", - sakė mokslininkė.

Tačiau tai atrodo paprasta. Kada mes jaučiamės ramūs, atsipalaidavę, laimingi? Ar galima būti tokios stabilios būsenos? Ar galima savyje sukurti laimės, ramybės, atsipalaidavimo priežastis, kad gerai jaustumėmės gyvenime?

"Kaip būti laimingam, jei kenti? 20 metų ieškojau atsakymų į šį klausimą dirbdama su pacientais, ieškodama, kaip sumažinti kančią mirties akivaizdoje, kai skauda, kai artimas miršta. Svarbus dalykas - kiekviena sudėtinga situacija - kančia, krizė, išmėginimas, išbandymas turi dvejopą išeitį. Pirmoji - galimybė augti, iš kančios pasimokyti, subręsti, atsisakyti dvasinių šiukšlių, to, kas netikra, aptemdo savastį. Yra ir pavojus - tyrimai rodo, kad 40 proc. asmenų, esančių psichiatrijos ligoninėse, ten atsidūrė ne dėl organinių galvos smegenų sužalojimų, o pateko ten dėl emocinių sukrėtimų, kurių jiems nepavyko įveikti. Tačiau kančia, pavyzdžiui, sunki liga, depresija, nerimo sutrikimas, suicidiniai mėginimai, priklausomybės, atveria kelią - kiekvienoje kančioje yra dvi galimos išeitys: galimybė arba pavojus", - aiškino A. Diržytė.

Linkėti gero sau ir kitam

A. Diržytė citavo ne vieną psichologą, filosofą, kurie kalba apie tai, kad laimė yra susijusi su atjauta kitiems ir sau, nuoširdžiu rūpinimusi kitų ir savo gerove, kantrybe įveikiant vidinius ir išorinius sunkumus, dėkingumu už gyvenimo duotybes, pasitenkinimu jomis, jų priėmimu, o ramus protas - sutelktas į "čia ir dabar". Svarbu išmokti bent trumpam sustabdyti mintis, nes tuomet galima pajusti ramybę, netemdomą aplinkui srūvančios informacijos.

Psichologė A. Diržytė ramybės ieškantiems žmonėms siūlė pasidomėti budistine "tonglen" meditacija. Pagalvokite apie žmogų, kuris yra jums labai brangus - gali būti vaikas, mama, tėtis, brolis, sesuo; žmogus, kurio gerove nuoširdžiai rūpinatės ir labai norite, kad tas žmogus būtų laimingas. Įsivaizduokite, kad jūs matote, suvokiate, jog prieš jus yra tas žmogus ir mintyse linkite jam, kad jis būtų laimingas, kad viskas gyvenime sektųsi, kad jis tarsi skristų per gyvenimą, augtų, patirtų ir suprastų, ką turi patirti ir suprasti.

"Jeigu įsijaustumėte į gero linkėjimą artimam žmogui, jumyse galėtų kilti graudulys. Kai stipriai galvojame apie brangius žmones ir norime jiems laimės, natūralu, kad gali kilti graudulys. Tas žmogus yra jūsų meilės objektas, o "tonglen" pirmasis žingsis yra pajausti, rūpintis žmogumi, kurį myli, kad linki jam gero. Kitas žingsnis - kai meilės objektas esate jūs pats. Pakartokite tuos pačius žodžius. Pažiūrėkite, ar emocinė kokybė yra tokia pati, ar lygiai taip pat, kai linkėjote gero kitam, galite palinkėti gero sau. Sako, kitam žmogui linkėti yra lengviau", - pasakojo A. Diržytė.

Pasak psichologės, pratimo metu meilės ir rūpesčio objektu galima pasirinkti bet kurį pažįstamą kenčiantį žmogų: "Kai galvojame apie tą žmogų, kai jis yra priešais mus, ar galime įkvėpdami įsivaizduoti, kad įkvepiamo to žmogaus skausmą, o iškvėpdami - kad atiduodame jam širdies šilumą ir linkime viso ko geriausio - laimės, ramybės. Iš pradžių daryti šį pratimą gali būti sunku, bet jei praktikuositės galvodami apie žmones iš praeities, dabarties, žmones, kurie kenčia pasaulyje, pamatysite, kad bus tam tikras emocinis rezultatas - ramybė."

"Psichologai sako, kad galime jaustis laimingi, kai galime būti savimi, gyventi pagal prigimtį. Mūsų prigimtis šiek tiek gyvuliška, esame linkę kovoti, bet net gyvūnams yra būdinga empatija, gyvūnai teikia pagalbą vieni kitiems", - pabrėžė A. Diržytė.

Sveikatą stiprinančios mintys

Siekiant vidinės ramybės bei dvasinio gijimo, siūloma vadovautis savotiškais baziniais postulatais, pavyzdžiui:

"Aš kenčiu." Jeigu ignoruojame skausmą ir nieko nedarome, vėliau tas skausmas ima vogti gyvenimo energiją. Jeigu norime pradėti sveikti, svarbu suvokti skausmą. Jeigu norime pradėti sveikti nuo psichologinės kančios, svarbu suvokti, kad kenčiu, nebėgti, neneigti, nesislėpti, neignoruoti.

"Aš galiu priimti save ir savo kančią." Kančia gali auginti. Linkėti sau meilės yra sudėtingiau nei artimam žmogui, priimti save sunkiau nei kitą žmogų. Sau keliame standartus, kaip turiu elgtis, koks turi būti gyvenimas, kokia turi būti sveikata. Jeigu nepavyksta pasiekti tikslų, jaučiuosi blogai. Reikia išmokti priimti save ir savo kančią.

"Aš galiu priimti savo silpnumą ir negebėjimą priimti kančią." Po truputį galiu atsipalaiduoti būdamas silpnas.

"Mano kančia yra kaip plaukiantys debesys. Už debesų yra grynas skaidrus dangus." Gyvenime yra kančios, fizinės kančios, bet ji gali būti laikina ir iliuzinė. Net jei tuo metu atrodo, kad ji tiesiasi į begalybę, amžinybę, jeigu pažvelgutmėte atgal į savo gyvenimą, pamatytumėte, kad buvo daug atvejų, kai matėte kančią kaip tiesę, atrodė, kad ji nesibaigs, bet pasibaigė.

"Kenčiu ne aš vienas." Kančia yra universali: skausmo, permainų, visa persmelkianti, paliečianti visus žmones. Kai žmogus kenčia, jam nesvarbu kitų žmonių kančios ir kančios universalumas. Tačiau suvokimas, kad kančia universali, yra vienas adekvačių suvokimų. Nesame unikalūs kančioje. Kiti žmonės irgi kenčia, patiria sudėtingus gyvenimo išbandymus. Tai gali išblaivinti žmogaus protą.

"Šiuo metu aš gyvenu, patiriu čia ir dabar, turiu galimybę kvėpuoti ir suprasti." Tai adekvati mintis, kuri gali sukurti laimės ir sveikatos prielaidas.

Reikia prisiminti, kad kai man nieko neskauda, galiu būti laimingas; kiekvienas skrydis baigiasi nusileidimu, kiekviena diena - naktimi, kiekvienas gyvenimas - mirtimi; kol gyvenu, turiu galimybę būti dėkingu; jei problema išsprendžiama, nėra ko jaudintis, o jeigu neišsprendžiama,t taip pat nėra jo jaudintis; galiu būti nuoširdus ir geranoriškas, galiu būti savimi, galiu atleisti, o svarbiausia - nesvarbu, kas buvo vakar ar rytoj, svarbu, kas vyksta dabar.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder