Ankstukai - vaikai su karūnomis

Skaičiuojama, kad Lietuvoje kasmet gimsta apie 2 000 neišnešiotų naujagimių - apie 5-6 proc. visų gimusių kūdikių. Pasaulyje šis skaičius didesnis - neišnešiotas gimsta kas dešimtas kūdikis. Vis dėlto informacijos apie švelniai ankstukais vadinamus naujagimius nėra pakankamai arba ji neatsako į visus kylančius klausimus.

Išgąstis ir nerimas

Klaipėdietė Simona Šliogerienė dukrytės susilaukė 25-ąją nėštumo savaitę - naujagimė nesvėrė nė kilogramo. Dabar mergaitei jau penkeri, o praėjusį rudenį ji kartu su tėvais ėjo uostamiestyje vykusioje simbolinėje eisenoje "Už laimėtą gyvybę", skirtą palaikyti per anksti gimusiems kūdikiams.

S. Šliogerienė sako, kad nėštumo metu nebuvo visiškai jokių ženklų, kad taip gali atsitikti.

"Dėkojame Dievui, kad viskas laimingai baigėsi. Žinoma, tai išgąsdina. Esu bendravusi su tikrai daug mamų, tačiau nesutikau nė vienos, kurios tokia situacija neišgąsdintų. Būna ir tokių mamų, kurios pagimdo ne vieną ankstuką, tačiau ir jos išsigąsta. Apima visokie jausmai - tu nežinai, kas laukia tavęs ir tavo vaiko, stiprybė labai priklauso nuo vaiko būklės, nuo jo gimimo laiko, - pasakoja pokalbininkė. - Labiausiai šokiruoja tai, kad neturi informacijos, kas bus su vaiku. Kai jis gimęs sveria iki kilogramo, pradedi klausti, ar tokie vaikai išgyvena. Kiekvienam tėvui labai svarbu žinoti, ar jo vaikas gyvens, vėliau kyla kiti klausimai - kaip jis gyvens, kokia jo sveikatos būklė, ar jis matys, girdės, vaikščios, kalbės. Tai rūpi visiems tėvams, net ir vaikui gimus laiku, o susilaukus ankstuko - dar labiau."

Kita klaipėdietė Vilija Trumpickienė, taip pat prieš penkerius metus susilaukusi neišnešiotuko, spėja, kad priešlaikinį gimdymą 33-iąją nėštumo savaitę nulėmė infekcija, mat tuomet būsima mama stipriai slogavo.

"Iš pradžių buvo panika. Tai - kaip siaubo filmas, kai suvoki, kad nieko negali padaryti - nei jokia tabletė, nei injekcija, niekas nebesustabdys gimdymo. Visi daro, ką reikia, tavęs niekas nieko neklausia. Vos po valandos vaikelis jau buvo gimęs", - V. Trumpickienei net po keleto metų prisimenant sūnaus gimimą buvo nelengva ramiai apie tai kalbėti.

Moteris pasakoja, kad po kelių valandų sulaukė atsargių skambučių ir žinučių iš artimųjų, kurie domėjosi, ar iš tiesų vaikelis gimė gerokai anksčiau.

"Paskambinusi viena draugė paklausė "Ar tu laiminga?", bet atsakymo jai neturėjau. Tą dieną atsakymo dar neturėjau. Laiminga pasijutau, kai buvome tikri, kad vaikas išgyvens. Buvo apėmęs didžiulis nepasitikėjimas, buvo viskas baisu, visos smulkmenos, kiekvienas kvėptelėjimas, kiekvienas žodis buvo labai svarbu, atrodė, kad viskas vos vos laikosi nesugriuvę. Baisiausia turbūt buvo pati pirmoji naktis. Pamačius kūdikį, nieko iš pradžių nesupranti - jis inkubatoriuje, aplinkui - laidai, adatos, tarp laidų matyti tik kojinytės ir sauskelnės", - pasakodama penkerių metų prisiminimus V. Trumpickienė nubraukė ne vieną ašarą.

Džiaugsmas - dėl smulkmenų

Vis dėlto vėliau, mamų teigimu, nerimą ir nežinią pakeitė džiaugsmas, kad kūdikiai gyvena, kabinasi į gyvenimą, stiprėja.

"Nebuvau iš tų, kurios puola į neviltį, turėjau labai daug pozityvo, galbūt dėl to, kad su vyru buvome ir tebesame labai pozityviai nusiteikę tėvai. Pamatę savo mažylę džiaugėmės ir kuo labiau stengėmės, kad ji augtų sveika ir laiminga", - šypsodamasi kalbėjo S. Šliogerienė.

Ji kartu su naujagime po paros, praleistos Klaipėdoje, išvyko į Kauną, kur ligoninėje išbuvo daugiau nei tris mėnesius.

"Džiaugėmės nuo pirmos akimirkos, nes aš visada tikėjau, kad viskas bus gerai, ir niekada neleidau savo vaikui, esančiam šalia manęs, jausti, kad mama juo nepasitiki. Mama turi pasitikėti. Palyginau save su savo mama - kaip aš jausčiausi negerai, jei sirgčiau, o mano mama galvotų, kad esu nestipri ir manęs nepalaikytų. Žinoma, pati norėčiau, kad mano mama mane palaikytų, tad tą ir dariau. Niekada neverkiau prie inkubatoriaus, niekada nesakiau, kokia aš nelaiminga. Priešingai - galvojau, kokia esu laiminga, kad dukrytė gyva ir auga sveika", - šypsosi S. Šliogerienė.

Šiuo metu jos dukrai jau penkeri, ji lanko darželį ir niekuo nenusileidžia bendraamžiams, o už dalį jų, mamos teigimu, net yra visa galva aukštesnė.

Reikia paramos

Pasak pokalbininkių, gerai tai, kad vis daugiau besilaukiančių ir pagimdžiusių moterų gauna informacijos ir apie anksčiau gimusius vaikus - kokia situacija gali būti, kokių gali kilti problemų, kodėl taip gali atsitikti, ir dėl to jos jaučiasi psichologiškai tvirčiau.

"Neišnešiotukai dažnai susiduria su kvėpavimo problemomis, reikalingos ir labai svarbios sveikatinimo procedūros. Reikia patiems tėvams domėtis, kaip treniruoti, mankštinti vaiką. Valstybė remia tam tikrą skaičių masažų, mankštų kursų, tačiau ir tėvai privalo patys būti smalsūs, kelti klausimus, patys lavintis, mokytis. Tai yra iššūkis, nes tėvams reikia įdėti labai daug pastangų", - sako S. Šliogerienė.

V. Trumpickienės šeima į namus vaikelį parsivežė po 5 ligoninėje praleistų savaičių ir nuo pat pradžių stengėsi jam skirti kuo daugiau dėmesio, rūpinosi masažais, mankštomis, paūgėjus leido į įvairius lavinamuosius užsiėmimus.

"Net buvome sulaukę tokių kalbų, kad nieko nedarytume. Sakė "palikit vaiką ramybėje, leiskit jam vystytis ir augti taip, kaip jam natūraliai išeina", o kiti priešingai - sakė daryti viską, ką tik galime, neužleisti, nes vėliau gali būti liūdnų pasekmių. Visus tuos dalykus sakė žmonės, dirbantys su neišnešiotais gimusiais vaikais, kurie mato sutrikimus, užleistus, pavėluotus gydyti, nesužiūrėtus atvejus, kai dažnai specialistai nebegali padėti arba reikia labai ilgai stengtis. Dėl to sakyčiau visoms mamoms, kurioms gimė ankstukai, daryti viską, kas tik įmanoma", - pasakojo V. Trumpickienė.

S. Šliogerienė sakė dažnai sulaukianti laiškų ar skambučių, nes mamoms, pagimdžiusioms ankstuką, kyla labai daug klausimų.

"Visoje Lietuvoje veikia tėvus, auginančius ankstukus, vienijančios asociacijos "Neišnešiotukas" suburta paramos grupė, tėvai buriasi ir socialiniuose tinkluose. Klausimai tie patys - klausia istorijos, kaip buvo mums, kodėl taip atsitiko. Tai turbūt yra noras sustiprinti save dvasiškai, rasti ramstį, stengiamasi galvoti, kad ir jiems viskas bus gerai. Kol nesame susidūrę, net nepagalvojame, kiek šalia gali būti žmonių, kurie yra gimę anksčiau 9 mėnesių. Dabar medicina yra stipriai pažengusi, gydytojai labai nuoširdžiai gelbėja vaikus", - kalbėjo į viską pozityviai žvelgianti mama.

Trūksta tyrimų

Vis dėlto V. Trumpickienė pažymėjo, kad pati ieškodama informacijos apie neišnešiotukų vystymąsi, pasigedo mokslinių tyrimų, kuriuose būtų aprašyta, kaip jie auga vėliau. Dabar esą yra sekama raida pirmuosius metus, o vėliau to stebėjimo trūksta. Taip pat, pokalbininkės nuomone, ligoninėse, gimdymo skyriuose būtinai reikia bent kelių psichologų, kurie bendrautų su priešlaikinius gimdymus patyrusiomis mamomis ir jų šeimomis.

"Mano psichologė ir "mokslininkė" buvo Klaipėdos universitetinės ligoninės Akušerijos-ginekologijos departamento vadovo pavaduotoja Salomėja Gustienė, man nešusi knygas, mokslinę literatūrą, raminusi, pasakojusi apie priežiūrą. Man pasisekė, bet gal ne visur yra gydytojų, kurie gali kiekvienai mamai skirti tiek dėmesio", - pasakojo V. Trumpickienė.

Kad ypač svarbu tėvams po gimdymo ir vėliau teikti psichologinę pagalbą, pabrėžia ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Neonatalogijos klinikos vadovė Rasa Tamelienė.

"Susilaukę neišnešiotuko jie patiria didžiulį šoką, nes negali paimti naujagimio ant rankų, jis pats dar nekvėpuoja, nevalgo, tik inkubatoriuje kovoja už gyvybę. Taip pat svarbus medikų ryšys su tėvais, nes mamos neišnešiotukus ligoninėje slaugo net po 4-5 mėnesius. Todėl mamoms reikalingos namų aplinką primenančios sąlygos bei jų šeimų parama", - teigia R. Tamelienė.

V. Trumpickienės nuomone, labai trūksta specialistų paskatinimo neužleisti vaiko būklės, jį kuo labiau lavinti, ir pradėti kiek įmanoma anksčiau. Pokalbininkė pažymi, kad teigiamą poveikį besilaukiančioms ar ankstuką pagimdžiusioms mamoms turėtų sėkmės istorijos - pasakojimai, patirtys tų šeimų, kurios susilaukė ankstukų ir sėkmingai juos augina.

Energinga ir besišypsanti penkiamečio ankstuko mama sako norinti padrąsinti būsimas ir esamas mamas, kad šios nebijotų, jei susilauks ankstuko: "Palinkėčiau tikėjimo, suvokimo, kad reikia susitaikyti, tačiau nesėdėti sudėjus rankų. Vienoje knygų yra labai graži mintis - "Dieve, padėk man iškęsti, kad ir kas man nutiktų". Dar vienas man labai patinkantis posakis - "Viešpatie, suteik man nuolankumo nesipriešinti tiems dalykams, kurių aš negaliu pakeisti, drąsos pakeisti tai, ką galiu pakeisti,ir išminties, kad suprasčiau tą skirtumą..."

Tai, kad vaiko gimimas ir gyvenimas sulyginamas su stebuklu, V. Trumpickienės nuomone, be abejonės, atsiliepia auklėjant vaiką.

"Vien tai, kad vaiko susilaukėme brandaus amžiaus, yra stebuklas, jau jam uždedame karūną. Antra, jis gimė ne tada, kai turėjo gimti, ir išgyveno - uždedame antrąją karūną. Su tomis dviem karūnomis jis ir auga, vėliau dar uždedame kokią trečią ir staiga suvokiame, kad jis užaugo lygiai toks, kaip ir visi. O ta tavo meilė - besąlygiška, protas - pamestas, susidaro išderinta situacija, nebesuvokiame, kada reikia tas karūnas nuimti", - juokiasi V. Trumpickienė.

"Reikia įvairiapusės pagalbos"

Anot R. Tamelienės, po nepriklausomybės atkūrimo neišnešiotų naujagimių priežiūra nuolat tobulėja. Tam įtakos turi medicinos mokslo pažanga, nuolatinis medicinos personalo tobulėjimas, turima naujausia aparatūra ir medikamentai, taikomi į šeimą orientuoti naujagimio slaugos metodai.

Pasak Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės Neonatalogijos centro direktorės Nijolės Drazdienės, neišnešioto naujagimio organizmo sistemos dar nėra susiformavusios, kad išsilaikytų be pagalbos. Todėl labai svarbu, kad neišnešiotas naujagimis gimtų centre, turinčiame tokių naujagimių priežiūros patirties.

"Lietuvoje siekiama, kad patys sudėtingiausi neišnešioti naujagimiai gimtų perinatologijos centruose Kaune ir Vilniuje. Čia vaikui siekiama sukurti kuo panašesnę aplinką į gimdos, valdomas jo kvėpavimas, skiriami specialūs vaistai. Visose Lietuvos ligoninėse gydytojai stengiasi laiku nukreipti motinas, kad tokie kūdikiai gimtų būtent ten. O kai neišnešiotukas visgi gimsta kitoje ligoninėje, jis yra iš karto specialiu automobiliu pervežamas į Kauną ar Vilnių", - sako N. Drazdienė.

Kauno ir Vilniaus perinatalogijos centruose yra įrengti specialūs kabinetai, kuriuose stebimi visi naujagimiai, gimę anksčiau negu 32 nėštumo savaitę, pasakoja R. Tamelienė. Specialistų komanda iki 12 mėnesių amžiaus stebi neišnešiotukų raidą, esant reikalui siunčia reabilitacijos ir gydymo procedūroms.

N. Drazdienė sako, kad tai, kaip greitai neišnešiotukas pasivys bendraamžius, priklauso nuo jo gimimo laiko: 35-36 nėštumo savaitę gimę naujagimiai tai padarys greitai, o 24-28 savaitę gimusiems neišnešiotukams procesas užtruks ilgiau, tyko ir daugiau pavojų. Taip pat labai svarbu, kad neišnešiotukas iškart po gimimo sulauktų reikalingos priežiūros.

"Mes siekiame ne tik to, kad vaikas gimtų gyvas ir išgyventų, bet ir kad jo organizme neliktų ilgalaikių pokyčių. Didelės dalies tokių pokyčių galima išvengti tinkamai prižiūrint vaiką pirmaisiais jo gyvenimo metais. Padeda ir mankštos, ir kineziterapija, ir vaistai. Svarbiausia, kad šeima ir medikai būtų viena komanda, siekianti vieno tikslo. Tėvai turi dalintis visais pastebėjimais apie vaikų vystymąsi su gydytojais, dalintis savo abejonėmis, vykdyti gydytojų nurodymus", - pabrėžia N. Drazdienė.

R. Tamelienė pažymi, kad labai svarbu šviesti visuomenę ir informuoti apie neišnešiotus naujagimius. Pasak jos, kol kas nėra būdų sulaikyti priešlaikinį gimdymą ir medikai įtakos gali turėti tik maždaug 5 proc. atvejų. Tačiau imantis tinkamų priemonių, tėvams ir medikams bendradarbiaujant, neišnešiotas naujagimis gali išaugti sveikas ir laimingas.