Kada netradicinė medicina peržengia etikos ribas?
Vyresnės kartos specialistai, kai į studijų programas nebuvo įtraukta alternatyvioji medicina, žiūrėjo į tai įtariai. Dabar studentai jau gauna tos netradicinės medicinos žinių - akupunktūros, ajurvedos, Tibeto medicinos, fitoterapijos, manualinės terapijos. Šie kursai būna pasirenkami, todėl dar nedidelis ratas studentų gauna informacijos, bet po truputį Rytai ir Vakarai jungiasi, ir daugėja medikų, kurie ją pripažįsta. Ir patys medikai yra linkę gydytis alternatyviais būdais.
Netradicinė medicina plačiai žiūri į visą žmogų, apima visus aspektus - nuo mitybos, fizinio krūvio, psichoemocinės būklės, o ne gydo atsietomis dalimis. Vakarų medicinos specialistai yra griežtai pasiskirstę ligų grupes, net iki tokių kuriozų, kad yra mažojo pirštelio chirurgas. Tai labai siauros specializacijos. Supriešinimo neturėtų būti, ir jis palaipsniui tirpsta, nes Vakarų ir Rytų gydytojai pastebėjo, kad jie vienas be kito nepriims reikalingų sprendimų, ir ieško teisingo kelio šiuolaikiniam žmogui gydyti. Daugumoje forumų, konferencijų kalbama apie derinimą, metodikos persipina, ir, manau, tas susipriešinimas tuoj taps istorija. Ir moksliniai tyrimai eina ta linkme dideliais šuoliais. Dauguma lėtinių ligų sunkiai pagydomos be alternatyviosios medicinos.
KELIAS. "Būti nuoširdžiam ir atviram yra sveikatos kelias", - sakė gydytojas reabitologas Saulius Mikutis. Sauliaus Venckaus nuotr.
Kaip jūs susidomėjote netradicine medicina?
Aš ja susidomėjau antrojoje studijų pusėje, kai jau buvome aprėpę visas ligas, ir daugeliu situacijų buvo aprašyta, kad priežastys nežinomos, arba buvo miglotai įvardinamos: genetiškai paveldėta, dėl stresų, virusų įtakos. Tuomet kyla klausimas: kodėl gripo ar kitos kurios epidemijos metu suserga 16-20 procentų populiacijos, o dalis lieka sveikų. Vieno atsakymo nėra: kad ligą sukėlė virusas ar bakterija, liga tik parodo, kad tas mikroorganizmas veikia, tačiau į klausismą, kodėl ji užklupo būtent tą žmogų, atsako alternatyvioji medicina. Kodėl ją vadina netradicine, jeigu ji gyvuoja tūkstančius metų - ta pati akupunktūra, žolininkystė, ajurveda?
Priežasčių ieškojimas mane ir vedė tuo keliu. Nemažai tų atsakymų radau.
Jūs pasisakote už pozityvų mąstymą. Tuomet kodėl onkologine liga suserga optimistai ir altruistai?
Yra lotyniškas posakis: "Momento mori". Gimstame tuo pačiu keliu, tik iškeliavimo būdai būna skirtingi: per ligas, kiti patys žudosi, treti sulaukia gilios senatvės. Ne viskas, ką mes suprantame kaip gėrį, taip ir yra, iš tikrųjų pagal gamtinius dėsningumus gali būti atvirkščiai.
Gali kitam padėti ir gydyti, kai pats esi sveikas ir turi jėgų perteklių - tai pagrindinė Rytų medicinos nuostata. O norint turėti jėgų reikia save tausoti, kliautis gamtos dėsniais. Kartais reikia iš naujo įvardinti vertybių sistemą, ypač susirgus onkologine liga. Nuo mūsų požiūrio priklauso kūno sveikata: sveika siela - sveikas kūnas. Kai adekvačiai reaguojama į save ir pasaulį, aplinką.
Žmogus kaip būtybė priklauso nuo minčių, kvėpavimo, judesio, mitybos, veiklos. "Teisingas" mąstymas atidaro vartus sveikai kvėpuoti. Nors stalai ir būtų nukrauti gėrybėmis, reikia galvoti, ko tau trūksta. Pagal savo poreikius dabar pasirenku tai, kas man reikalinga, ir tuomet lieka taisyklingai atlikti veiksmus: tuos mūsų kasdienius darbus, spręsti problemas, ir galiausiai turėsime gerą būklę. Mūsų liguistose mintyse slypi ta ligos situacija ir istorija.
Pažįstu pesimistų, kuriems viskas atrodo juoda, bloga, kurie yra pagiežingi, ir pasijunta geriau, kai kitam žmogui užgauna jautriausią vietą. Jie gyvena ilgai. Kaip suprasti?
Santykiai tarp žmonių atitinka kaip raktas spyną: vienas turi baimių, o kitas - neapykantą. Savo individualioje suvokimo sistemoje tas piktas žmogus labai nuoširdžiai elgiasi, nemeluoja nei sau, nei kitiems, jeigu supyko - išsilieja, tai yra neužgniaužia emocijų. Bijantis ir gąsdinantis priklauso vienas nuo kito, ir tarp savęs atranda pusiausvyrą. Žmonės, kurie savyje puoselėja baimę, pritrauks bauginantį. Jeigu žmogus geria, daro tai nuoširdžiai, neslepia.
Įsivaizduokite garvežio mechanizmą: į pakurą metamos anglys, jos dega, šildo katilą, katilo vožtuvai atsidaro ir suka ratus. Lygiai tas pats būna, kai žmogus generuoja negatyvius išgyvenimus, nuoširdus žmogus juos iš karto atveria: jeigu verkia - verkia, pyksta - puola muštis. O jeigu užgniaužiame emocijas, anglis į katilą metame, vožtuvų neatidarome, ir vėliau išryškėja liga, kai jau būna pažengusi, ir niekas nebepadės. O atviras žmogus nekaupia savyje neigiamų nuostatų, nepalieka "uždarytų" emocijų. Kaip plaktukas yra ne maiše, o įrankių lentynoje, taip ir mūsų išmintis yra įrankis, kuriuo galime pasinaudoti. Ir savo patirtį naudojame pagal paskirtį.
Ką pasakytumėte apie talentingą geraširdę dainininkę, kurios vyras žuvo, o vienturtį sūnų gatvėje taip sumušė, jog tapo neįgalus protu ir kūnu. Iš kur jai semtis pozityvių minčių?
Kai įsigiliname į priežastis, pasirodo, kad kitaip ir būti negali. Kokiomis mintimis ta šeima gyvena, tokius įvykius prisišaukia, sutraukia. Kai auka ir budelis susitinka, įvyksta bėda. Kiekvienas savo gyvenime ateina į tą laiko ir erdvės tašką, kur save nuveda. Kai padarai žmogaus psichologinio portreto išklotinę, išanalizuoji konstituciją, pasimato, kad kitokio varianto ir nėra.
Savo darbe naudojate akupunktūrą, manualinę terapiją ir psichologinę konsultaciją. Kaip tai padeda?
Neturiu psichologo diplomo, bet kiekvienam gydytojui padeda psichologinės žinios ir gebėjimas įvertinti paciento psichologinę būklę. Šios žinios visiems specialistams, dirbantiems su žmonėmis, yra gyvybiškai būtinos. Įvertinęs žmogaus psichologinę būseną gali padėti jam spręsti problemas.
Akupunktūra pasitarnauja diagnozuojant ligas. Ji ypač paveiki reabilitacinėje klinikoje ir turi savo labai aiškią vietą. Man teko studijuoti, ir, gavus diplomą, toliau į tai gilintis į vis subtilesnius dalykus. Kuo toliau, tuo rečiau renkuosi medikamentinį gydymą, renkuosi akupunktūrines metodikas. Nemažai yra atvejų, kai pakanka paspausti, priliesti akupunktūrinę adatą, kad sureguliuotum ligonio pusiausvyrą. Ligos metu nėra harmonijos, o kai žmogus esti pusiausvyros būsenos, liga atsitraukia.
Po kiek laiko išlįs liga, negalim pasakyti, bet yra tam tikros akupunktūrinės metodikos, suderintos su šiuolaikinėmis diagnostinėmis aparatūromis kaip antai vokiečių mokslininko R. Folio elektropunktūra, kai tam tikruose taškuose matuojamas elektrinis laidumas. Ir pagal tuos parodymus galima atrasti, kuri organų funkcinė sistema nesubalansuota. Nors dar nėra aiškių ligos simptomų, bet jau galima numatyti pagal subtilius elektrinės varžos parodymus ekopunktūriniuose taškuose ligos užuomazgą. Ir neretai būna, kad, nukreipus detalesniam tyrimui - kompiuterinei tomografijai, echoskopijai, išaiškėja, kad yra akmenų arba kurio nors organo padidėjimas, arba perėjimą į vėžinį darinį. Pakeitus žmogaus gyvenimo būdą ir sudėliojus mitybos principus, pakoregavus jo dienotvarkę, jis turi galimybių nesulaukti ligos sunkėjimo ir blogos būsenos.
Ar akupunktūra padeda, kai yra stuburo išvaržos?
Nelygu, kokios tos išvaržos būna, koks jų sunkumas, kur jos pasistūmusios, ar nenukeliavusios stuburo kanalais aukštyn ar žemyn. Manualine terapija neatstatysi stuburo slankstelių į vietą, kai situacija toli pažengusi.
Šiuolaikiniam gydytojui reikia orientuotis gydymo galimybėse, kad, jeigu pats negali padėti, žinotų, pas kokios srities specialistą nukreipti - pas chirurgą ar manualinės terapijos specialistą, ar pas psichologą. Ir žmonės turėtų labiau atsiverti psichologinei pagalbai, nes neretai, sustygavus psichoemocinę būklę, žmogus pats randa sprendimus gyvenimiškose situacijose. Neigiami išgyvenimai prapuola, kai jiems nebėra šaltinio tai generuoti. Tik susivokęs savyje, savo emocijose ir jas sutvarkęs pradedi sveikti. Moterys yra labilesnės, atsiveria draugui, kunigui ar psichologui, lengviau išsikalba negu vyrai, kad ir vyriškoje draugijoje. Moterys ir lengviau gyja, ir ilgiau gyvena, nes yra nuoširdesnės.
Ką gali manualinė terapija?
Manualinė terapija, arba chiropraktika - kai gydytojas rankų paspaudimais, pasukiojimais atstatomi stuburo sąnariai į savo padėtį. Aš šią terapiją vadinu "išardei netvarkingą kaladėlių krūvą ir sudėjai tvarkingai". Tai taip pat nėra visagalis metodas, jeigu liga toli pažengusi, jis nebeturi didelio efekto, jau tada reikalingas ir chirurgo įsikišimas. Užtat kuo anksčiau žmogus į savo ligos simptomus atsiliepia, suklūsta ir ieško pagalbos, kai tų simptomų dar nedaug, tuo eina sveikesniu keliu, ir savo kūną kaip sielos drabužį ilgiau turės tvarkingą. Juk vienas gali su tuo pačiu kostiumu išvaikščioti 20 metų, kitas paverčia skudurais per dieną - tai priklauso ir nuo siuvėjo, nuo medžiagos ir nešiotojo. Mokėjimas tausoti fizinę substanciją padeda sielai įgyvendinti savo siekius. Reikia paanalizuoti savo poreikius ir atrasti pusiausvyrą.
Čia jau prisideda ajurveda. Kita vertus, valgai tai, ko reikalauja organizmas.
Reiktų nustatyti savo fizinę prigimtį, nes kiekviena jų reikalauja ir kitokio medžiagų papildymo. Ajurveda kiekvieną žmogų "sudėlioja" į tam tikrą konstitucinį tipą, ir jeigu valgys jam tinkamą maistą, išliks ilgai sveikas ir laimingas. Pasirinkę netinkamą maistą gaminsime toksines medžiagas ir atsidursime gydytojo kabinete.
Jeigu žmogus yra nurimusia siela, jis iš tikrųjų jaučia, ko jam trūksta. Jeigu žmogus veikiamas stresų, valgo ne tai, ko reikia. Dažniausiai žmogų "suvalgo" netinkami norai.
Rašyti komentarą