Nauji Armino Narbekovo iššūkiai

Nauji Armino Narbekovo iššūkiai

Prieš metus Armino Narbekovo gyvenime netrūko šventinio šurmulio. Tada jubiliejinį 50-metį šventęs geriausiu visų laikų Lietuvos futbolininku tituluojamas gargždiškis priiminėjo sveikinimus, dovanas ir linkėjimus. Apie jį buvo kuriami filmai, netrūko ir žurnalistų dėmesio. O šiandien 51-ąjį gimtadienį minintis A.Narbekovas galvoja ne apie šventes, o apie darbus.

Legendinis Lietuvos futbolininkas šiuo metu visą energiją skiria darbui savo vardo futbolo akademijoje. „Noriu įrodyti, kad ir Lietuvoje yra talentingų vaikų ir iš jų galima išauginti aukšto lygio futbolininkus. Aišku, Vilniuje konkurencija tarp futbolo mokyklų yra labai didelė, bet aš tikiu, kad vaikų užteks visiems. Reikia tik dirbti“, - samprotavo olimpinis čempionas.

- Arminai, kokie jums buvo praėję metai? - „Vakaro žinios“ paklausė Armino Narbekovo.

- Metai buvo labai audringi ir permainingi. Iš pradžių daug jėgų ir energijos teko skirti jubiliejaus proga vykusiems renginiams, o metų viduryje teko priimti sunkų sprendimą ir pasitraukti iš Lietuvos jaunimo rinktinės vyriausiojo trenerio posto. Nusprendžiau šiek tiek pailsėti nuo vadinamojo didžiojo futbolo ir dabar visas jėgas atiduodu darbui su mažiausiais futbolininkais. Įkūriau savo vardo futbolo akademiją, esu jos vadovas, šiek tiek ir treneris. Žengiame pirmus žingsnius, jie tikrai nėra lengvi ar paprasti, bet to darbo rezultatai mane jau dabar džiugina.

- Praėję keli mėnesiai buvo paženklinti kovos dėl Lietuvos futbolo federacijos prezidento posto. Iš vienos pusės matėme „Futbolo sąjūdžiu“ pasivadinusius buvusius futbolininkus, iš kitos - tos pačios federacijos jaunesniosios kartos atstovus. Šiame fone buvo šmėkštelėjusi ir jūsų pavardė, bet rinkimų kovoje nedalyvavote. Kodėl?

- Teko ir man girdėti, esą aš iš pradžių sutikau, o paskui pabūgau, pasitraukiau. Noriu pasakyti, kad siūlymų kandidatuoti buvo ir aš jų tikrai atsisakiau. Kodėl? Norint vadovauti visam šalies futbolui, reikėtų turėti labai rimtą veiksmų programą, išsiaiškinti priežastis, dėl kurių mes atsidūrėme tokioje apverktinoje padėtyje, ir numatyti sprendimus. Tai nėra vienos dienos darbas, tokiam sprendimui reikia pribręsti. O aš dabar esu užsiėmęs savo akademijos problemomis. Tam ir skiriu visą energiją.

- Kaip vertinate federacijos prezidento rinkimų rezultatus?

- Visi žinome, kad Julių Kvedarą prezidento poste pakeitė Edvinas Eimontas, o jį generalinio direktoriaus pareigose - Nerijus Dunauskas. Nežinau. Norisi tikėtis, kad šie jauni futbolo žmonės nepabūgs imtis permainų ir sugebės išjudinti į pelkę įklimpusį šalies futbolo vežimą.

- Kokių permainų tikitės?

- Pagrindinis šalies futbolo vadovų uždavinys būtų visos futbolo bendruomenės suvienijimas. Esame žiauriai susiskaldę, skendime menkaverčių intrigėlių liūne ir dar pilame purvą vieni ant kitų. Tai parodė ir federacijos prezidento rinkimai, tai matoma ir kasdieniame futbolo mokyklų, trenerių darbe. Visi žiūri tik savo naudos, bet niekas nemato bendro tikslo. Visa energija skirta tik griauti, bet eidami šiuo keliu mes nieko nesukursime.

- Ką siūlote?

- Reikia visiems futbolo vadovams, specialistams, entuziastams susėsti ir pasikalbėti. Numatyti darbus, sudėlioti konkrečią veiksmų programą ir ją vykdyti. Reikia apgalvoti, kaip galima padėti vaikų treneriams, ypač rajonuose, kur gyvenimo sąlygos prastesnės nei didmiesčiuose. Aš kalbu apie atlygio už išugdytus futbolininkus sistemą. Treneriai turi žinoti, kad už jų darbą bus atlyginta, kad jei jo auklėtinį perims akademija, o iš jos jis pateks į futbolo klubą, jam taip pat teks finansinis atlygis. Tada treneris į darbą įdės visą energiją, stengsis, kad jo auklėtiniai tobulėtų. Nes be vaikų mūsų futbolas neturi jokios ateities.

- Federacijos vadovai tikina, kad yra pasirengę bendrauti. Vasario 9 d. vyks konferencija, kurioje bus gvildenami probleminiai vaikų ir jaunių futbolo klausimai.

- Labai gerai. Žiūriu optimistiškai į būsimą susitikimą. Visų mūsų rinktinių problemos prasideda vaikų futbolo lygmenyje. Pagrindinis mūsų futbolininkų trūkumas yra žemas futbolo technikos lygis. Šiuo metu net ir perspektyviausi Lietuvos futbolininkai neatitinka šiuolaikinio futbolo reikalavimų. Fiziškai jie yra gerai pasirengę, gali greit ir toli nubėgti, bet su kamuoliu elgtis nemoka, jų technika yra labai silpna. Kuo skyrėsi mano laikų „Žalgiris“ nuo šiandieninio? Mes nebuvome nei greitesni, nei stipresni, bet visi be išimties mokėjome sustabdyti kamuolį ir atlikti perdavimą. O tokie meistrai kaip Stasys Danisevičius pasižymėjo dar ir aukščiausio lygio futbolo supratimu. Jis kiekvienoje situacijoje priimdavo geriausią sprendimą ir jį įgyvendindavo. Dabar tokių lyderių, kuriančių žaidimą, mes paprasčiausiai neturime. Ir ne tik klubiniame futbole. Kai karjerą baigė Tomas Ražanauskas, Donatas Vencevičius, Deividas Šemberas, kuriančių žaidėjų neliko ir nacionalinėje rinktinėje. Turime Arvydą Novikovą, Fiodorą Černychą, bet jie yra krašto saugai, jų žaidimas priklauso nuo aikštės viduryje žaidžiančių ir kamuolius skirstančių futbolininkų. Paskutinis ryškesnis kūrėjas rinktinėje buvo Mindaugas Kalonas. Ir tai, kad jis prieš kelerius metus buvo išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku, nors dalį sezono praleido be klubo, žaidė su mėgėjais ir net su veteranais, tik parodo, kokioje bedugnėje mes esame.

- Ką reikėtų daryti, kad po dešimtmečio Lietuvoje išaugtų nauji danisevičiai ar narbekovai?

- Reikia pradėti nuo vaikų futbolo. Treniruotėse nuo mažų dienų reikia akcentuoti darbą su kamuoliu. Jei į jaunimo rinktinę atėjęs futbolininkas nemoka vienu prisilietimu sustabdyti kamuolio, tai jau labai rimtas trūkumas. Kol sustabdo, pasitaiso, pakelia galvą, jis praranda kelias sekundes, per tą laiką varžovai išsirikiuoja gynyboje. Ir joks rinktinės treneris nepadarys futbolininko technikos virtuozu. To reikia mokytis vaikystėje, kol jie yra imlūs tokioms pamokoms, nes paskui bus per vėlu.

- Gal nauja talentų karta išaugs jūsų futbolo akademijoje?

- Kol kas mes žengiame tik pirmus žingsnius. Šiuo metu pas mus treniruojasi kelios dešimtys vaikų, gimusių 2008 m. ir jaunesnių. Su jais dirba keli treneriai. Pradėjome nuo nulio, bet per pusmetį smarkiai pažengėme į priekį. Mane patį stebina, kaip greitai tie vaikai tobulėja. Tai tikrai rodo, kad mūsų vaikai nėra prastesni už užsieniečius, tiesiog su jais blogai dirbama. Mes bandome jiems įdiegti kamuolio valdymo elementus, kad kamuolys būtų geriausias jų draugas. Bėgti bet kada išmoksi, o atlikti tikslų perdavimą - nelabai.

- Kokia Armino Narbekovo futbolo akademijos vizija?

- Norime išugdyti tokius futbolininkus, kurie demonstruotų technišką, aukšto lygio futbolą. Nesiruošiu vilioti garsiais vardais, žinomų klubų treniruočių metodikomis ir kitais blizgučiais. Mane treneris Vytautas Blinstrubas futbolo gudrybių išmokė be jokių metodikų. Jis tiesiog labai mylėjo savo darbą, o ta meilė futbolui persidavė ir man. Jei treneris nemoka treniruoti, tai nepadės nei skambūs garsių klubų pavadinimai.

- Šiandien jums sukanka 51-i. Kokių metų sau palinkėtumėte?

- Visų pirma - sveikų. O jei bus sveikatos, tai tada ir metai bus darbingi. Dabar visos mintys sukasi aplink akademiją. Noriu, kad ji augtų, klestėtų, kad jos auklėtiniai garsintų Lietuvą, išaugtų ne tik gerais futbolininkais, bet ir padoriais žmonėmis.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder