Mišriųjų kovos menų atstovas N. Kanišauskas jau pradėjo ir profesionalo karjerą, o šių metų vasarą pasipuošė savo svorio kategorijos Europos pankrationo čempiono diržu. Nors iš pažiūros titulai atrodo lengvai skinami, iki jų veda ilgo ir sunkaus darbo kelias. Apie tai - pokalbis su kitą savaitę 19-ąjį gimtadienį švęsiančiu sportininku.
Disciplina - nuo mažens
Kokio amžiaus pradėjai lankyti sporto treniruotes? Ar iškart pradėjai nuo kovos menų?
Man buvo penkeri su puse. Nuvedė tėtis. Iš pradžių man nepatiko, bet tada aplankėme daugiau salių ir išsirinko vietą, kur man patiko. Pradėjau nuo karatė ir ėjau ta linkme. Esu buvęs vienoje krepšinio treniruotėje, bet tuo mano krepšinio karjera ir baigėsi (juokiasi - aut. past.).
DIRŽAS. Penkerių su puse karatė treniruotes lankyti pradėjęs Naglis turi juodą diržą, žymintį jo įgūdžius. Asmeninio albumo nuotr.
Ar šeimoje yra daugiau sportuojančiųjų?
Tėtis sportuoja nuo mažų dienų, lankė boksą. Dabar dažnai sportuojame kartu, jis kartu ir mano treneris. Mama taip pat eina į sporto salę.
Ar atsimeni pirmąsias treniruotes? Kas tau jose pasirodė įdomu, užkabino sportuoti?
Pirmomis dienomis gal nelabai kas ir užkabino, tokius mažiukus sunku sudominti (juokiasi - aut. past.). Labai daug nepamenu, bet atsimenu, kad neturėjau dar kimono, eidavau į salę sportuoti. Buvo linksma, nes sportuodavo ir vyresni vaikai, buvo įdomu su jais pabendrauti. Iš pradžių treniruotės būdavo tris kartus per savaitę.
Ar nebuvo sunku priprasti prie disciplinos, rutinos?
Nelabai. Manau, kad ta disciplina man labai padėjo. Ypač karatė jos labai daug, nes reikia klausyti, nedaryti nesąmonių.
Jeigu informacija internete teisinga, pirmasis tavo laimėjimas buvo vienuolikos metų?
Tada buvo pirmosios varžybos. Karatė treneris vaikus labai saugodavo, į pirmas varžybas leisdavo tik vienuolikos metų. Iki tol vykdavo tik treniruotės. Pirmos mano varžybos buvo Klaipėdoje - VURI turnyras, kur priešininką reikia išstumti iš rato, kaip sumo, tik mažesnio. Ten laimėjau antrą vietą.
O po to jau pasipylė ir rimtesni laimėjimai?
Taip, kai nuo keturiolikos metų pradėjau dalyvauti MMA varžybose (angl. Mixed Martial Arts - maišyti kovos menai). Taip pat ir graplingo varžybose, nes MMA reikalingi ir imtynių veiksmai.
Kiek skirtingų kovinių sporto šakų pats praktikuoji?
Pradėjau nuo karatė, vėliau buvo imtynės, sambo, dziudo, kikboksas. Visa tai sujungę gauname MMA.
PALAIKYMAS. Į karatė treniruotes Naglį vaikystėje nuvedęs tėtis šiandien stebi pergalingas sūnaus kovas ir kartu džiaugiasi titulais. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.
Sunkus darbas treniruotėse
Ar kaip nors specialiai ruošiesi varžyboms? O gal užtenka tik įprastų treniruočių?
Kartais gali pasisekti laimėti ir nesiruošus, bet labai retai. Dažniausiai būna, kad atrodo, jog nesiruoši, bet iš tikrųjų ruošiesi, sunkiai dirbi treniruotėse. Prieš pat varžybas porą savaičių būna intensyvesnės treniruotės, daugiau dirbu individualiai.
Kiek laiko per savaitę treniruojiesi?
Šešias dienas per savaitę po dvi valandas. Dažniausiai šeštadienis būna laisvas, bet kartais sportuoju ir daugiau.
O kai turi laiko sau, ką mėgsti veikti?
Miegoti. Sportas užima beveik visą mano laiką, kitų rimtesnių pomėgių nelabai turiu.
Koks iki šiol pasiektas titulas tau pačiam yra svarbiausias?
Manau, pirmasis kikbokso diržas. Laimėjau jį Latvijoje prieš maždaug porą metų kovoje pagal kikbokso taisykles. Ten buvo įdomi situacija. Aš net neturėjau dėl to diržo kovoti, bet neatvyko mano ir kito varžovo priešininkai, todėl mums pasiūlė kovoti.
Kitas svarbus laimėjimas - Europos pankrationo čempiono diržas, laimėtas šią vasarą Latvijoje. Pankrationas - kaip MMA, tik galima atlikti daugiau smūgių alkūne ir panašiai. Tai rimtesnės kovos.
Su kuo įdomiau kovoti: su bendraamžiais ar vyresniais sportininkais?
Su bendraamžiais mažai tenka kovoti, dažniausiai su vyresniais už save - 20-30 metų amžiaus.
ŠYPSENA - slaptas Naglio ginklas, akistatose prieš dvikovas sutrikdantis varžovus. "Ghetto Fight" nuotr.
Nepelnytai nuvertinamas sportas
Bandoma sudominti kuo daugiau vaikų, jaunimo, kad jie sportuotų, aktyviai judėtų. Tavo nuomone, kaip tai padaryti?
Su mažesniais vaikais, kurie tik pradeda sportuoti, nereikia labai rimtai užsiimti. Reikia tai daryti per žaidimus, pavyzdžiui, mokyti imtynių galima pradėti leidžiant žaisti regbį. Žinoma, reikia disciplinos, bet viskas pamažu. Vasarą teko pabūti treneriu, treniravau vaikus, mokiau imtynių. Mokiausi iš savo trenerio, taip pat ieškojau vaikams įdomesnių užduočių internete, kad vaikus sudominčiau. Palengva jiems patiems darosi įdomu, jie pradeda klausinėti. Jie laisviau jaučiasi šalia manęs, nes aš jaunas, jie kartais pradeda bendrauti kaip su savu. Nėra taip, kad negerbia, jie tiesiog būna žaismingesni.
Tavo nuomone, kovos menai Klaipėdoje sulaukia užtektinai dėmesio?
Atrodo, kad kovos menai apskritai nepastebimi. Lietuvoje valdo krepšinis, dabar dar ir plaukimas prasidėjo, bet po truputį, atrodo, kyla ir kovos menai. Klaipėdoje yra sunku surinkti vaikų, jaunimo grupes. Būna, kad palanko treniruotes mėnesį, du ir nustoja sportuoti. Kartais tokie po mėnesio jau jaučiasi esantys rimti kovotojai. Siūlyčiau vaikams nemesti šio sporto, nes jis padeda tobulėti tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Jeigu jau dalyvauji varžybose ir pralaimi, reikia nenusiminti, nes tai - tik pradžia, reikia stengtis ir siekti tikslo. Galima tapti aukšto lygio kovotoju, tik reikia noro. Apskritai siūlyčiau žmonėms nenuvertinti kovinio sporto, kurį nurašo. Tai nėra tik galvų daužymas, be to, neprivaloma kovoti ringe. Galima ir tiesiog treniruotis, tobulėti, lavinti kūną.
Jeigu tau reikėtų rinktis kokį kitą sportą, ką norėtum išbandyti?
Visai įdomiai atrodo ledo ritulys, bet kol kas nereikėjo rinktis, tai daugiau apie tai negalvojau.
Pasisukus kalbai apie kovos menus, neišvengiama daug įvairių stereotipų - kad tai mušeikos ir panašiai.
Iš tikrųjų daug kas įsivaizduoja kaip mušeikas. Aš tikrai nesu mušeika (juokiasi - aut. past.). Nesu nieko sumušęs, gyvenime esu labai ramus. Išsilieju varžybose, treniruotėse. Čia yra ta disciplina, kurią išugdo treneriai - negalima muštis gatvėje. Geriau patylėti, pabūti ramiai, o ne muštis.
Yra pagarsėjusi ne viena istorija, kai kovotojai viešose vietose yra sumušę žmones. Kaip tai nutinka, jeigu treneriai moko neišsilieti gatvėje?
Man atrodo, kad dažniausiai tai būna alkoholio poveikis, kai žmogus tampa neadekvatus. Dėl to liūdna, bet būna visokių incidentų.
Ar teko susidurti su kitokiais stereotipais?
Dar vienas dažniausių stereotipų - kad kovotojai nesimoko. Mokiausi Liudviko Stulpino mokykloje, o vėliau, perėjus į "Varpo" gimnaziją, lietuvių kalbos mokytoja, atrodo, iškart taip nusiteikė. Man atrodė, kad ji galvojo, jog sportininkai nesugeba mokytis, bet paskui jos nuomonė pasikeitė ir mes gerai sutarėme.
O dabar kur nors mokaisi?
Įstojau į Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą, uosto ir laivybos vadybą.
Atrodo kiek netikėtas pasirinkimas.
Iš tikrųjų stojau mokytis pilotavimo. Rašiau prašymus Lietuvoje ir Latvijoje, bet nesėkmingai. Dėl to įstojau kitur, kad nepraleisčiau metų tuščiai.
O kuo įdomi piloto profesija?
Tai atrodo įdomus darbas, galima užsidirbti. Man patinka skraidyti, keliauti. Žinoma, yra didelė atsakomybė už keleivius. Tai daug koncentracijos reikalaujantis darbas. Dabar noriu išmokti skraidyti mažais lėktuvėliais, nes daugelis stojančiųjų į pilotavimą turėjo pranašumą - jau turėjo skraidymo valandų, buvo vyresni. Gal dėl to man ir nepasisekė įstoti. Bandysiu susikaupti skraidymo valandų ir vėliau bandysiu stoti iš naujo. Dabar jau perėjau pirmą žingsnį, medicininį patikrinimą. Tai vienas svarbiausių dalykų, nors atrodo paprastas, taip pat ir nepigus.
O savo ateitį matai sporte ar kitoje srityje?
Kol kas einu tiesiai sporto keliu. Noriu kilti į viršų - kuo aukščiau, tuo geriau. Man patinka tai, ką darau. Po kelerių metų norėčiau kovoti aukštesnėje lygoje, galbūt kur nors Azijoje. Tikiuosi išplaukti į platesnius vandenis, kur daugiau žmonių domisi kovos menais.
Ar tam reikia daugiau patirties, ar dar ko nors?
Reikia patikti žmonėms, mokėti save parduoti. Būna, kad kai kurie kovotojai neturi daug patirties, bet kovoja gražiai ar daro šou, todėl žmonėms patinka net tada, kai jie pralaimi. Kartais noras padaryti šou baigiasi pralaimėjimu, nes jie per daug susitelkia į pasirodymą, o ne į kovą.
Į ringą - su šypsena
Kokių principų moko laikytis kovos menų treneriai? Ką tau pačiam davė šis sportas?
Šis sportas mane išmokė tolerancijos, padėti kitiems, būti kantresniam. Kaip minėjau, vienas iš principų yra nekovoti už salės ribų. Jeigu tu ir esi stipresnis, kokią teisę turi skriausti silpnesnius? Ugdoma valia, mokoma disciplinos, kad reikia klausyti trenerio ir tėvų, išmokti sutarti su kitais, nekreipti dėmesio į provokacijas. Kitaip tariant, treneris padeda įgauti stuburą. Tai padeda ne tik sporte, bet ir gyvenime.
Kokie dar principai, vertybės tau yra svarbu?
Man svarbu šeima, sveikata. Vienas iš svarbių dalykų - mokytis. Tai man tėvai visada sakydavo. Jeigu sunkiau sekdavosi mokslai, neleisdavo eiti į treniruotes, kol pažymiai nepagerėdavo. Tai buvo viena iš bausmių, kuri veikė, nes labai norėdavau sportuoti. Dėl to mokykloje sekėsi gana gerai.
Papasakok apie savo profesionalias kovas.
Dabar perėjau į profesionalų lygą. Norint į ją patekti svarbus ir amžius, ir patirtis. Profesionalu galima būti nuo 18 metų, iki tol būna mėgėjų, pusiau profesionalų kovos. Pirmoji mano profesionali kova buvo MMA Bushido Vilniuje, "Siemens" arenoje. Kovojau su Rusijos sportininku, laimėjau pirmame raunde.
Kokie yra kovų užkulisiai: pasiruošimas joms, sportininkų bendravimas tarpusavyje? Ko nemato žiūrovai?
Vaizdo įrašuose prieš kovas atrodo, kad sportininkai nesutaria, pykstasi, yra vadinamas "trash talking" (įvairios kalbos, mimikos, judesiai, provokacijos norint paveikti priešininką psichologiškai, išmušti jį iš vėžių, nukreipti jo dėmesį ir taip įgauti pranašumą - aut. past.). Tokios kalbos atkreipia dėmesį, pritraukia daugiau žmonių į varžybas, tu tampi įdomesnis ir organizatoriams.
Socialiniuose tinkluose prisistatai kaip "The Smiling Boy" (angl. besišypsantis vaikinas). Kodėl?
Labai mėgstu šypsotis, juoktis, man patinka viskas, kas linksma. Kurdamas feisbuko puslapį nežinojau, ką rašyti, parašiau "The Smiling Boy", nes aš visada šypsausi. Varžybų įrašuose matosi, kad kovos pabaigoje, jeigu laimiu, taip pat šypsausi. Jei nelaimiu, būna visaip, bet dažniausiai ištisai šypsausi. Kai būna vadinamasis "face off", kai prieš varžybas daroma priešininkų nuotrauka ir vyksta "trash talking", tada visada šypsausi. Būna linksma, kai varžovas sutrinka. Jie bando būti pikti, o aš šypsausi ir jie trumpam nebežino, kaip elgtis (juokiasi - aut. past.). Kartais taip būna ir per kovas.
Kaip apibūdintum savo kovos stilių? Ar turi kokį nors "firminį" bruožą, be šypsenos?
Mano stilius - universalus. Esu karatistas, mano stiprios kojos, todėl dažniausiai po kelių smūgių į mane kabinasi ir nori versti ant žemės. Aš nenoriu būti apsikabinęs, todėl stengiuosi varžovus mesti ant žemės ir greitai užbaigti kovą.
Per kiek laiko greičiausiai esi baigęs MMA kovą?
Net nežinau, nes neužsirašinėju. Atsimenu, kad kartą imtynių kovą laimėjau per 20 sekundžių.
Ar esi sulaukęs kokios nors kritikos?
Tiesiogiai ne, bet vienas paskutinių varžybų stebėję draugai pasakojo, kad šalia jų sėdėję žmonės, kai išėjau kovoti, sakė: "Šitas tai gaus malkų tikrai". Laimėjau antrame raunde (šypsosi - aut. past.). Galbūt tai ne kritika, bet požiūris, kad esu jaunas ir negaliu turėti daug patirties, nors patirtis mano nemaža.
Kokios kovos dabar labiausiai lauki?
Lapkričio 16 dieną "Siemens" arenoje Vilniuje bus KOK (King of Kings, kikbokso ir MMA kovotojų turnyras - aut. past.) kova, Lietuvos bušido federacija švęs savo 20-metį. Ten bus tikrai linksma ir laukia geras šou.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą