Eurelijus Žukauskas prisiminė kovas su Šakilu Onilu, Lietuvos rinktinės laikus ir Šaro ašaras

Eurelijus Žukauskas prisiminė kovas su Šakilu Onilu, Lietuvos rinktinės laikus ir Šaro ašaras

"Didžiausia emocija sukilo, kai Argentina per Atėnų olimpiados apdovanojimų ceremoniją kilo ant nugalėtojų pakylos laiptelio. Ten galėjome būti mes. Pamenu, kad mes, Lietuvos rinktinės krepšininkai, sėdėjome mieste ir žiūrėjome per ekraną finalines Argentinos ir Italijos varžybas. Po finalinio švilpuko, kai apdovanojo argentiniečius, Šarūnui Jasikevičiui pradėjo riedėti ašaros. Širdį suspaudė", - širdį atvėrė dukart olimpinis prizininkas ir Europos čempionas Eurelijus Žukauskas.

216 centimetrų aukštaūgiui prisiminimus sukėlė Sporto kino festivalio filmas "Auksinė karta" apie legendinę Argentinos krepšininkų kartą, kuri pirmoji olimpinių žaidynių pusfinalyje sukūrė stebuklą ir rezultatu 89:81 įveikė JAV žvaigždžių "prifarširuotą" "Dream Team" komandą.

Tuomet lietuviai pusfinalyje dvikovoje su italais buvo laikomi favoritais, tačiau visgi nusileido rezultatu 91:100 ir mažajame finale jau turėjo kautis su įpykusia JAV rinktine.

Lietuvos krepšininkai su E. Žukausku priešakyje dar kaip reikiant kibo į atlapus JAV rinktinei, tačiau visgi nusileido rezultatu 96:104 ir turėjo tenkintis ketvirtąja vieta.

"Po šios olimpiados praėjus porai metų, aš sutikau italus ir jie man sako: "Mes tada tikrai nesitikėjome laimėti prieš jus. Tai buvo kažkas vau, fantastika. Mes patys nesupratome, kokį stebuklą padarėme", - pasakojo E. Žukauskas.

Jis į Sporto kino festivalį 2019 atvyko kartu su kitu legendiniu krepšininku, savo bičiuliu Sauliumi Štombergu. Buvęs nacionalinės rinktinės kapitonas, dukart olimpinis prizininkas (1996 ir 2000 m.), Europos vicečempionas (1995 m.) ir čempionas (2003 m.) sakė, kad filmas apie krepšinį "Auksinė karta" sužadino itin gilius atsiminimus.

Kviestis garbius ir žinomus svečius į "Sporto kino festivalį" - graži tradicija. Vilniuje buvo kviečiamas Robertas Javtokas, Kaune - Giedrius Gustas, Šiauliuose - Mindaugas Žukauskas.

PASTEBIMAS. Eurelijus Žukauskas aktyvus ne tik sporte, bet ir kitose veiklose. Pasižymi ir geru humoro jausmu. Jis prieš kelerius metus dalyvavo televizijos projekte "Žvaigždės ir delfinai". Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Po filmo Klaipėdoje E. Žukauskas smagiai bendravo su susirinkusiais žiūrovais ir krepšinio gerbėjais. Jis papasakojo daug smagių ir dar negirdėtų detalių apie krepšinį, rinktinės užkulisius ir savo asmeninį gyvenimą.

Eurelijau, Lietuvos rinktinės marškinėlius vilkėjote beveik dešimtmetį (nuo 1995 iki 2004 metų) ir galite pasigirti prestižine medalių kolekcija - 1996 metais Atlantoje ir 2000 metais Sidnėjuje su komanda iškovojote olimpinę bronzą, o 2003 metais Stokholme tapote ir Europos čempionu. Filme "Aukso kaina" pabrėžiama būtent Argentinos komandoje tvyrojusi superinė atmosfera. Papasakokite, kokia būdavo Lietuvos rinktinės atmosfera jūsų gražiausiais karjeros metais?

Iš pradžių buvo Arvydo Sabonio era, mes mokėmės. O nuo Sidnėjaus olimpiados jau prasidėjo mūsų era, mes pajutome kraujo kvapą. Kai Šarūnas Jasikevičius metė taiklų metimą paskutinę sekundę prieš "Dream Team", mūsų vienybė dar padidėjo.

2003 metais tapome Europos čempionais, o 2004 metais per Atėnų olimpines žaidynes ėjome jau aukštai pakėlę galvas. Na, nesupraskite klaidingai, "nepasikėlę", bet pasitikėjome vienas kitu, jautėme ritmą ir savo jėgą.

Ir neįvyko taip, kaip sakė Mindaugas Lekerauskas: "Aš Sabonį pakeisiu, o kas mane pakeis?" (juokiasi. aut. past.). Pakeitėme ir M. Lekerauską ir visus kitus įžymius Lietuvos krepšininkus ir gėdos tikrai nepridarėme.

Tada jau tapome lyg šeima. Ir kartu išeidavome į miestą, daug bendraudavome šeimomis.

Lietuvos rinktinei ne kartą teko kautis su vadinamąja "Dream Team" Amerikos rinktine ir net buvote ją įveikę. Papasakokite, kokios mintys verda galvoje, kai vienoje salėje bėgioji su NBA žvaigždėmis, juos dengi, bendrauji, nors dar prieš kurį laiką jų žaidimu galėjai žavėtis tik per TV ekranus? Kas labiausiai įsiminė?

Man labai įsiminė tritaškis, kai įmečiau paskutinę sekundę per tuometinio NBA dievuko Timo Dankano rankas. Dankanas net nuleido rankas ir pasakė: "Prasideda jau" (juokiasi). Buvo daug žvaigždžių: Aiversonas, Anthony, bet ta JAV komanda buvo be ugnelės. Atrodo, susirinko žvaigždės, bet jie nedemonstravo komandinio žaidimo. Tai ir didžiausia buvo jų bėda.

Pačiam aikštelėje teko pasistumdyti ir su įspūdingo kūno sudėjimo Šakilu Onilu (angl. Shaquille O'Neal). Koks jausmas?

1996 metais per Atlantos olimpines žaidynes, kai Šakilas buvo aikštelėje, Arvydas Sabonis per 6 min. surinko 4 pražangas. Tada aš turėjau žengti į aikštelę ir dengti Šakilą. Dar buvau liesas tarsi šakaliukas, maniau, kad jis kartu su kamuoliu sugrūs mane į krepšį. Bet nieko baisaus neįvyko.

Yra tekę žaisti ir su Lebronu Džeimsu, ir su būriu kitų žvaigždžių.

Pavyko stumtelėti Šakilą Onilą? Ar jis išvis monstras ir neįmanoma jo pajudinti?

Nežinau, nepajutau, bet manau, kad jis mane pataupė (juokiasi). Šakilas įmetė gal tik porą taškų.

Kas verda galvoje, kai kauniesi su NBA žvaigždėmis?

Kažkoks kosmosas: sunku suvokti, kaip jie bėga, kaip jie šoka, kokie jų greičiai. Nuostabios ir itin atletiškos komandos. Tik nesuprantu vieno, kodėl paskutiniais metais į pasaulio čempionatus ar olimpiadas susirenka antraeilės JAV rinktinės.

Galbūt ne visi žino, bet Žukausko pavardė kadaise skambėjo ir NBA kontekste.

Aš ir pats baigiu pamiršti... (juokiasi).

1995 metais NBA naujokų biržoje 54-uoju šaukimu buvote pasirinktas Sietlo "Super Sonics" komandos. Netrukus Sietlo klubas perleido teises į jus Milvokio "Bucks" klubui. Bet taip ir neužsivilkote jokios NBA komandos marškinėlių. Kaip manote, kodėl taip įvyko ir ar dėl to nesigailite?

Aš buvau nukeliavęs į stovyklą ir ten neblogai sekėsi. Turėjau didelių šansų pasilikti. Bet kažkaip pats nelabai norėjau ir buvo tokia situacija, kad visi juodaodžiai, o aš vos ne vienas baltaodis komandoje. Dar tas anglų kalbos stygius, visokių tokių niuansų... Daug noro neturėjau, nes neseniai buvau pradėjęs sportuoti, visi tokie stiprūs, "atsikočioję", o aš pats liesas... (juokiasi). Aš svajonės praverti NBA duris neturėjau.

Pakalbėkime apie filme "Aukso kaina" matytą Argentinos rinktinę. Kurie iš šios rinktinės žaidėjai jums įsiminė labiausiai?

Daug ten pajėgių ir gerų žaidėjų. Emanuelis Ginobili yra kažkoks kosmosas. Pamenu, kad mes vieneriose varžybose trečio kėlinio pabaigoje pirmavome 20 taškų ir tada į aikštę išėjo Ginobili ir jis vienas pats įmetė per 40 taškų, ištraukė rungtynes. Tais laikais "Kinder" laimėjo Eurolygą.

Jis ne tik puikus žaidėjas, bet ir gero charakterio žmogus: ramus, niekada nerėks, tiesiog išlaikytas. Esu su juo sėdėjęs prie bendro stalo ir akis į akį bendravęs, kadangi mūsų agentai buvo tie patys.

Argentina - darbinė komanda, o žaidėjai - labai fiziškai stiprūs. Pamenu, kartą įlipau į liftą ir ten buvo būrys argentiniečių. Žiūriu, kad jų kojos tokios raumeningos - kaip mano dvi. Jie lyg kariai: aikštelėje nevaidina, negriuvinėja, kaip kokie jugoslavai, o darbuojasi iš širdies ir atiduoda visą save 100 procentų. Filme "Aukso kaina" sakė: "Tapome broliais". Taip iš šalies ir atrodė.

Grįžkime prie jūsų gyvenimo. Kiek teko girdėti, karjeros pradžioje jums įspūdį padarė Arvydo Sabonio padovanoti 52 dydžio sportbačiai. Papasakokite šią istoriją.

Man tada buvo gal 18 metų ir tokio dydžio sportinės avalynės tais laikais niekur Lietuvoje negalėjai įsigyti. Nebuvo taip, kad nueini į parduotuvę ir perki. Tada apie jokį internetą nebuvo nė vizijų ar svajonių. Buvo sunkūs laikai... Ir dabar 52 dydžio batų aš negaliu įsigyti parduotuvėje, tad reikia daryti specialų užsakymą arba siųstis iš Amerikos.

Pamenu, kad krepšininkas Gintaras Stulga buvo padovanojęs tokius suplyšusius sportbačius, pirštai buvo išlindę, bet kai A. Sabonis davė naujus, blizgančius, tai jie tiko ir į salę, ir į šokius, ir į lauką. Visur... (juokiasi).

Tarp išskirtinių savo karjeros momentų galite pasigirti ir legenda jau tapusį 1999-ųjų triumfą Eurolygoje su tuomet Jono Kazlausko treniruotu "Žalgiriu". Ši pergalė turbūt ne ką mažiau svarbi nei pasiekimai su Lietuvos rinktine?

Prieš 20 metų pasiekta mūsų pergalė Eurolygoje buvo lyg kažkas iš fantastikos zonos. Klubiniame krepšinyje man tai neabejotinai didžiausias laimėjimas.

2003 metais Švedijoje su Lietuvos rinktine tapote Europos čempionais. Jau tais laikais girdėjome tokių gandų, kad tai buvo labiau ne tuometinio rinktinės trenerio Antano Sireikos, o Šarūno Jasikevičiaus vadovaujama komanda. Ar yra tiesos?

Jasikevičius visada vadovaudavo. Jis galbūt būtų vadovavęs ir Jonui Kazlauskui, bet buvo per jaunas (juokiasi). Jis jau tais laikais visą laiką žiūrėdavo rungtynių video, juos analizuodavo. Mes eidavome ilsėtis, o jis užsiimdavo analize: kur kas kokią koją žengia, kokia ranka varosi kamuolį, kaip meta į krepšį ir panašiai. Ateini į rūbinę ir jis viską detaliai papasakoja, sudėlioja. Kuo toliau, tuo daugiau imdavosi iniciatyvos. Nenuostabu, kad jis dabar yra įvardijamas vienu geriausių Europos trenerių.

Krepšinio profesionaliai nežaidžiate jau daugelį metų. Ar dar būna naktų, kai sapnuojasi krepšinio batalijos?

Anksčiau nuolat sapnuodavau, kad vis skrendu ar vykstu į rungtynes. Jau kokie penkeri metai panašūs sapnai baigėsi. Nors meluoju, neseniai, prieš porą mėnesių, sapnavau, kad važiuoju į rungtynes, o sportinės aprangos neturiu. Širdis pradėjo kalatotis, važiavau, bėgau, ieškojau kur ta apranga, o viskas taip sulėtintai. Prabudau suprakaitavęs ir galvoju: "Kaip gerai, kad tai sapnas". Dabar, kai jau mano gyvenime nebėra profesionalaus krepšinio, gyvenu ramiau, mažiau įtampos.

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder