Kaip linksmindavosi tarpukario Klaipėda?

Kaip linksmindavosi tarpukario Klaipėda?

Žinia, Tarpukario Lietuvoje tiesiog ūžte ūžė iškilmingi pokyliai ir spalvingi karnavalai. Ši tradicija atėjo iš Vakarų Europos, kurioje jie buvo rengiami jau labai seniai. Lietuvoje didžiausios šventės buvo rengiamos Kaune, kuris tuo metu užsitarnavo netgi "mažojo Paryžiaus" vardą. Tačiau smalsu, kokias gi puotas keldavo Klaipėdos krašto žmonės?

Anot Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Istorijos skyriaus vedėjos Zitos Genienės, Klaipėdos krašte tuo metu gyveno nedaug žmonių (1923 m. vos 35 tūkst.), tad ir puotauta čia kur kas kukliau nei laikinojoje sostinėje.

Juk dar reiktų atmesti priemiesčius - žvejų gyvenvietę, Smeltės priemiestį, kuriame gyveno darbininkai, o šiems įmantrios puotos tikrai nebuvo galvoje.

"Susiaurinus miestiečių branduolį iki, sakykim, 20 tūkst. ir dar atmetus vaikus ir senolius, gautume gana nedidelį skaičių potencialių puotų dalyvių", - sakė istorikė.

Pobūvius rengė draugijos

Vis dėlto tarpukariu, kai Lietuva prisijungė Klaipėdos kraštą, čia atsikraustė per 10 tūkst. naujų gyventojų iš įvairių Lietuvos miestų. Čia pradėjo kurtis daugybė įvairių draugijų ir organizacijų. Taip buvo siekiama sukurti bendruomeniškumą, įtvirtinti bei paskleisti valstybingumo idėjas.

Z. Genienė stebėjosi, kokia draugijų ir draugijėlių įvairovė vyravo tarpukariu! Tarnautojų, mokytojų, chorų, evangeliškojo jaunimo ir daug kitų, kurios dažniausiai mieste ir rengdavo šventes.

AKIMIRKA. Iškilmingi Klaipėdos sporto draugijos (Turnverein) pietūs (XX a. 4 deš.).

"Tačiau tai nebuvo pokyliai, kur žmonėms rūpėdavo vien gražiai apsirengti ir pasirodyti. Šventės tikslas pirmiausia buvo apžvelgti praėjusius metus, pabendrauti, kartu padainuoti ar paklausyti koncerto, kukliai pasivaišinti ir tik tuomet prasidėdavo šokiai, kurie tęsdavosi iki paryčių", - pasakojo pašnekovė ir pridūrė, kad turbūt vienintelė šventė, kurioje nebūdavo oficialiosios dalies - tai Užgavėnės.

"Balių karalius - spaudos balius"

Dažniausiai puotos vykdavo "Viktorijos", "Ryto" viešbučiuose, Šaulių namuose, o vasarą - kurhauze, Smiltynėje, kavinėse, kurios turėjo lauko kiemelius. Apie tarpukariu vykusias puotas mena 1924-1939 m. ėjęs laikraštis "Lietuvos keleivis", kuriame buvo skelbiama apie vyksiančias šventes. Vienas tokių pavyzdžių - tai 1935 m. "Aukuro" draugijos rengiamas Margas vaidybos meno vakarėlis. "Įėjimas tik su pakvietimais - "vekseliais", kuriuos už 5 litus iš anksto galima paimti "Aukuro raštinėj" arba šeštadienio vakare įeinant į salę", - rašoma skelbime ir pažymimas reikalavimas - vilkėti vakarinius rūbus.

Draugijos minėdavo Naujuosius metus, Jonines, Gegužines ir kitas šventes. Puotas gubernatorius rengdavo ir valstybinių švenčių proga. Z. Genienė pažymėjo, jog tarpukariu Klaipėdos krašte veikė stiprus žurnalistų "desantas", kurie taip pat keldavo iškilmingas puotas. Viena jų minėtame "Lietuvos keleivyje" smulkiai aprašyta straipsnyje "Visų balių karalius - spaudos balius".

"Nuoširdi padėka ponioms, kurios visu atsidavimu ir rūpestingu darbu padarė tai, kad spaudos balius šiuo pirmuoju pasirodymu nusipelnė įdomiausio ir linksmiausio sezono baliaus vardo. Šis spaudos balius, kaip anksčiau rašėme, yra visų balių karalius", - rašoma ten.

IŠVAIZDŽIOS. Klaipėdietės damos daug dėmesio skirdavo išvaizdai, tačiau į puotas ateidavo ne pasirodyti, o pabendrauti. Nuotraukoje - Uršulė Pipiras, Klaipėda, 1935 m.

Kitas skelbimas kviečia į kurhauzo sode, Smiltynėje, vykusią Savaitės pabaigos šventę. Nors Klaipėdoje nebuvo įprasta rengti grožio karalienės konkursų, tačiau kiek neįprasto pavadinimo - Ožio alaus ir kepuraičių šventės metu įspūdingo grožio moteris buvo renkama ir uostamiestyje.

O štai Klaipėdos šaulių organizacija kasmet rengdavo Šaulių karaliaus rinkimus. Tai buvo svarbiausias metų renginys, kuris vykdavo liepos mėnesį ir trukdavo tris dienas.

Puotose ir su tautiniais drabužiais

Į draugijų rengiamas puotas prigužėdavo daugiausiai jų nariai, šeimų nariai bei draugai. Bilietų kainos nebuvo didelės. Jos siekdavo maždaug 1-5 litus. Papildomai dar kainuodavo maistas, gėrimai.

Paklausta, kuo tuo metu vaišindavosi puotaujantys ponai, istorikė vardijo, kad šie mėgdavo gerti šampaną, punšą, trauktines, alų. Žinoma, etiketo taisyklės, kaip ir šiandien, neleisdavo padauginti alkoholio, tačiau, anot fotožurnalisto, kraštotyrininko Bernardo Aleknavičiaus, tarpukariu "Viktorijos" viešbutyje netgi veikė specialus įrenginys, kurį apsižiojus buvo galima išsivemti.

Kalbant apie madas, šios į moterų ir vyrų drabužines atkeliavo iš Vakarų Europos. Dažniausiai aprangos kodas reikalaudavo vakarinių puošnių drabužių. Tačiau istorikė Z. Genienė juokavo, kad klaipėdietės po vieno apsilankymo vakarėlyje savo drabužių į šiukšlių dėžę tikrai neišmesdavo. Įdomu, jog ypač aukšto rango valdininkų damos mėgdavo rengtis tautiniais drabužiais.

Pokylių metu dalyviai šokdavo anglišką valsą, tango, fokstrotą. Ypač mėgstamas muzikos stilius - džiazas. Įdomu, jog tarpukariu Klaipėdos krašte veikė net keletas šokių mokyklų. Štai vienas skelbimas, kviečiantis klaipėdiečius mokytis šokti: "Specialūs kursai suaugusiems nuo 30 iki 60 metų imtinai. Galiu ateiti į namus ir dėstyti susigrupavus rateliams ir atskirai, sulig susitarimo. Per 29 metus įsigijau pagirimo lapą ir atestatą nuo tų žymių asmenų ir iš tų mokslo įstaigų, kuriose aš buvau kaipo mokytojas iki šiam laikui ir dabar, todėl prašau gerb. publiką nestatyti mano studijas lygiom su kitom (kalba netaisyta. - Autor. past.)."

Tekdavo gauti leidimą

Istorikė paminėjo, kad 1926 m. buvo įsteigta karo komendantūra ir, norint surengti šventę, tekdavo gauti specialų leidimą. Esą netgi paprastam restoranui tekdavo prašyti leidimo, kad įstaiga galėtų veikti ilgiau.

Įdomu, jog tuo metu Klaipėdoje veikė įstatymas (jis buvo išleistas jau XIX a., vėliau patobulintas), kuris užtikrino, jog sekmadieniais miestiečiai nedirbtų ir netriukšmautų. Toks pat įstatymas galiojo ir Didįjį penktadienį prieš šv. Velykas, taip pat Kūčių vakarą. Sykiu Lietuvos kaimuose plito ir pietistinės idėjos, kurios skelbė apie pramogų atsisakymą. Anot Z. Genienės, tokių idėjų apraiškų buvo galima rasti ir Klaipėdos mieste.

Tarpukariu Klaipėdoje veikė daug įvairių restoranų bei barų. Tuo metu buvo įprasta atlyginimus mokėti kas savaitę. Taigi, gavę pinigus, darbininkai visų pirma simboliškai tai atšvęsdavo aludėje. Istorikė pažymėjo, jog klaipėdiečiai smuklėse vartodavo gana mažai alkoholio - galėdavo išgerti vos vieną bokalą alaus. Dar vienas įdomus skirtumas - klaipėdiečiams, skirtingai nei kitų miestų gyventojams, nebuvo įprasta vaišinti panelių.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder