Kuo gali būti pavojingas įstrigimas savo mintyse - ruminavimas

Kuo gali būti pavojingas įstrigimas savo mintyse - ruminavimas

Daugeliui žmonių kyla minčių: "Aš nevykėlis", "Gyvenimas yra blogas", tačiau jiems neišsivysto depresija.Įįstrigimas savo mintyse vadinamas ruminavimu.

Tai darome, kai pradedame pasyviai ir intensyviai galvoti apie savo neigiamus praeities įvykius, išgyvenimus, gilinamės į jų priežastis ir pasekmes, tačiau nesugebame rasti problemos sprendimo.

Visi mes kartais ruminuojame, tik galbūt ne visi žinome, kad tai darome.

Tai darome, kai pradedame pasyviai ir intensyviai galvoti apie savo neigiamus praeities įvykius, išgyvenimus, gilinamės į jų priežastis ir pasekmes, tačiau nesugebame rasti problemos sprendimo.

Į slegiančią nuotaiką reaguojame nuolatiniu susitelkimu į save. Tuo metu smerkiame save, kritikuojame, vertiname savo veiksmus pagal tai, ar atitinkame savo užsibrėžtus lūkesčius.

Užduodame sau klausimus: "Kodėl taip jaučiuosi? Kodėl taip padariau? Kodėl man taip atsitiko? Bijau, kad tai niekada nesibaigs. Jaučiu, kad su niekuo nesusitvarkau.

Nieko nelaukiu, viskas visada taip pat. Visiems gyvenimas klostosi, tik man niekas nepavyksta. Kodėl viską pradėjau?

Aš kažkoks nenormalus. Turėčiau būti laimingas, bet nesu. Niekaip nepavyksta rasti sprendimo, nerandu atsakymo. Kodėl susirgau?

Toks jausmas, kad liga mane visiškai užvaldė. Nemanau, kad pavyks iš jos išsivaduoti."

Visos tokio pobūdžio pasikartojančios galvojimo formos vadinamos ruminavimu. Ruminavimas yra labiau nukreiptas į praeitį ir siejamas su pastangomis išvengti neigiamo patyrimo.

Užstrigdami savo mintyse, prarandame galimybę kažko pasiekti realybėje, nes taip stipriai įsitraukiame į savo mintis, kad nepastebime, kas vyksta aplinkui mus ar netgi visai šalia mūsų.

Ruminavimas gali būti normalus ir naudingas atsakas į neišspręstą problemą ar tikslą. Tai nėra nieko keisto ar neįprasto ir nerodo asmenybės silpnumo, jos neapibūdina.

Tačiau kai kurie žmonės tai daro pernelyg sistemingai, per dažnai ir per intensyviai.

Svarbiausia, kad tie intensyvūs apmąstymai apie problemą niekur neveda, o organizmas tuo metu stipriai sužadinamas.

Kodėl svarbu atkreipti į tai dėmesį?

Atlikta daug mokslinių tyrimų, kurie įrodė, kad ruminavimas duoda pradžią depresijai ir ją palaiko, sustiprina negatyvų mąstymą, turi neigiamos įtakos atminčiai ir dėmesio koncentracijai bei silpnina problemų sprendimą.

Dažnai ruminavimo pasekmė yra padidėjęs liūdesys, distresas ir nerimas, sumažėjusi motyvacija, nemiga ir padidėjęs nuovargis, atidėliojimas, savikritika, pesimizmas ir beviltiškumas.

Depresijos atveju ruminavimas yra pagrindinis mąstymo stilius, kurį sudaro praeities analizavimas, ieškojimas paaiškinimų tam, kas įvyko, ar priežasčių savo prislėgtai nuotaikai.

Daugeliui žmonių kyla minčių: "Aš nevykėlis", "Gyvenimas yra blogas", tačiau jiems neišsivysto depresija.

Depresija išsivysto tada, jeigu žmogus sureaguoja į tokias mintis pertekliniu ruminavimu, neadaptyvia įveika ir dėmesį nukreipia į grėsmę.

Todėl labai svarbu atpažinti, kada ruminavimas jau tampa patologinis, ir ieškoti būdų, kaip sau padėti, ar netgi kreiptis į specialistus pagalbos.

Ruminavimo išmokstame vaikystėje kaip įveikos strategijos, kuri padeda susidoroti su skaudžiomis vaikystės patirtimis.

Kaip ir su visomis emocijų reguliavimo strategijomis, to mokomės iš mums svarbių asmenų. Tai tarpasmeninis reiškinys.

Patys tėvai turėjo pasyvų įveikos stilių ir vaikas neišmoko aktyvesnių neigiamo poveikio įveikos strategijų būtent dėl tėvų didelio kritiškumo, kišimosi ir perdėtos kontrolės.

Susidūręs su kritika ar smurtavimu, vaikas gali daug laiko praleisti analizuodamas ir vertindamas kitų žmonių motyvus ir signalus, kad galėtų nuspėti jų elgesį ir išvengti kritikos ar bausmės.

Šiame kontekste ruminavimas gali būti adaptyvi, žalą sumažinanti strategija, kuri būna pastiprinta ir kritiškai neįvertinant pritaikoma kitoms situacijoms.

Ruminavimas taip pat gali išsivystyti, jei vaikui trukdoma laisvai reikšti savo mintis ir jausmus, jei jis nepajėgus savo veiksmais pakeisti situacijos, kas skatina vis didesnį susitelkimą į save.

Vaikas neišmoksta adaptyviai tvarkytis, įsitraukia į savo mintis ir pradeda ruminuoti. Be to, šis procesas siejamas su fizine, emocine ir seksualine prievarta.

ve.lt

Ruminavimas gali būti per gyvenimą išmoktas atsakas į konkrečią aplinką, kai jis buvo naudingas, tačiau gali būti labai neadaptyvus, kai mūsų aplinka pasikeičia.

Kada labiau tikėtina, kad ruminuosime?

Dažnai taip nutinka, kai užsibrėžtą tikslą sudėtinga pasiekti arba kai tikslo tiesiog neįmanoma pasiekti.

Tai ypač būdinga žmonėms, kurių standartai sau labai aukšti - perfekcionistams.

Jų tikslai gali būti sunkiai pasiekiami, tačiau yra labai svarbūs ir jų labai sunku atsisakyti.

Taip pat tada, kai tikslai nėra aiškiai apibrėžti ar jiems pasiekti reikia daugiau laiko, todėl yra sunkiau įvertinti tikslų siekimo progresą.

Dažnas atvejis, kai žmonės užstringa ruminavime, kai jie tiesiog nežino, kaip pasiekti savo tikslą (pvz., dėl menkų problemų sprendimo įgūdžių).

Dažnas atvejis, kai ruminuojame prieš miegą ir negalime užmigti.

Kaip būtų galima sau padėti? Pirmiausia, reikia suprasti tai, kad, jeigu ir toliau gulėdami negatyviai mąstysime, - tikrai neužmigsime.

Jei tai vyksta, vadinasi, ruminavimas jau tapęs tarsi grėsmės išraiška, dėl ko mes susijaudiname ir nebegalime užmigti.

Tokiu atveju rekomenduojama lipti iš lovos ir susirasti sau patogią vietelę atsisėsti.

Svarbu pasirūpinti savimi: jei vėsu ar šalta - apsikloti, save sušildyti, pasistengti atsipalaiduoti ir nebemėginti užmigti.

Jeigu toliau kyla mintys, galima jas užsirašyti, kad tiesiog atskirtume jas nuo savęs.

Stengtis visiškai atsisakyti kontroliavimo būtinai užmigti. Būtina pakeisti savo elgesį, kad nutrauktume asociaciją tarp buvimo lovoje ir ruminavimo.

Negrįžti į lovą, kol nepajausime, kad labai norime miego.

O iki to laiko rekomenduojama įsitraukti į jums malonias ar atpalaiduojančias veiklas (pvz., "mindfulness" pratikos, atjautos sau lavinimas, relaksacijos technikos).

Galima savęs paklausti: "Ar į šį mano klausimą yra atsakymas?", "Ar tai man padeda?" ir "Ar tai veda prie naudingo sprendimo ar plano?"

Sustabdyti ruminavimą labai svarbu, nes tokia būsena prieš miegą - tiesus kelias į nemigą.

Būtina nukreipti pastangas nuo bandymo užmigti į bandymą sustabdyti ruminavimą.

Tinka ir daugeliui gerai žinoma "avių skaičiavimo technika".

Tačiau tai reikia daryti tik nuoširdžiai to norint, be jokio savęs spaudimo ir prievartos, nes tai gali trukdyti nusiraminti ir užmigti. Svarbu žinoti, kad negalime priversti savęs užmigti.

Kuo labiau stengsimės tai kontroliuoti, tuo bus sunkiau tai padaryti.

Jokio spaudimo sau, jokios kritikos. Priešingai, vietoj savęs plakimo ir kritikavimo, reikia mokytis save atjausti, mylėti, tenkinti savo poreikius.

Todėl tinka visos jūsų mėgstamos ir jums malonios veiklos, kurios nukreiptų dėmesį nuo minčių į veiklą.

Ruminavimas yra išmoktas įprotis reaguoti į distresą, todėl jį galime keisti mokydamiesi naujų neigiamų išgyvenimų įveikos strategijų, kurios atlieps ir bus pritaikytos būtent dabartinei mūsų aplinkai.

ve.lt

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder