"Kinija tapo mano antraisiais namais"

"Kinija tapo mano antraisiais namais"

Mantė Makevičiūtė, neįstojusi į svajonių universitetą užsienyje, nusprendė pasukti kitu keliu. "Gyvenime niekada nereikia nustoti ieškoti savo tikrojo kelio", - sako ji.

M. Makevičiūtė tikrai galėjo įstoti į prestižinį Lietuvos universitetą, tačiau nusprendė studijuoti užsienyje. Deja, jai nepasisekė įstoti į svajonių universitetą Škotijoje, tad mergina nusprendė keliauti į Kiniją. Trejų metų patirtis šioje šalyje turtinga naujų pažinčių ir naujų svajonių.

Kaip atsidūrėte Kinijoje?

Ilgai svajojau įstoti į Škotijos universitetą, laikiau egzaminus, IELTS testą, rašiau motyvacinį laišką. Buvau susigalvojusi, kad noriu įstoti į Glazgo universitetą, nes nenorėjau studijuoti kitur, neturėjau atsarginio plano. Kai neįstojau, pradėjau galvoti apie įvairias savanoriavimo galimybes, galvojau apie Japoniją, Pietų Ameriką. Tačiau vieną dieną eidama Klaipėdoje sutikau vieną pažįstamą, kuris manęs paklausė, ką veiksiu toliau. Kai pasakiau, kad svarstau išvažiuoti į užsienį, jis užsiminė, kad jo brolis buvo Kinijoje... Tai buvo ženklas, kurio aš laukiau. Netrukus susiradau galimybę atlikti praktiką viešbutyje Čengdu mieste.

Ar šeima labai priešinosi jūsų sprendimui nestudijuoti?

Iš pradžių šeima tam labai priešinosi ir vylėsi, kad tai laikina. Galvojo, kad po kelionės į Kiniją suprasiu, kad noriu studijuoti. Aš ir pati taip galvojau. Ilgą laiką galvojau, kad po pusės metų grįšiu į Lietuvą ir kur nors stosiu. Mama labai skatino važiuoti ir pakeliauti, o seneliai nesuprato, kaip man čia susisapnavo ta Kinija.

Kinijoje teko dirbti ir anglų kalbos mokytoja.

Kai pasakiau aplinkiniams, ką veiksiu toliau, jie sakė, kad esu išprotėjusi, kaip aš iš viso išdrįsau priimti šį sprendimą.

Ar viskas buvo tarsi sviestu patepta, ar atvykus į Kiniją teko susidurti su kokiais nors sunkumais?

Visų pirma buvo labai sunkus vizos gavimo procesas. Jis užtruko net kelis mėnesius. Didžiausias sunkumas buvo, kad beveik niekas nešnekėjo angliškai.

Didžiausias išūkis buvo išmokti suprasti žmones iš jų veido išraiškos ir gestų.


Viešbutyje, kuriame dirbau, iš pradžių angliškai kalbėjo tik mano direktorius. Su visais kitais žmonėmis susikalbėjau tik padedant vertėjui, šypsenomis arba kūno kalba.

Tik atvykusi patyriau didžiulį kultūrinį šoką, viskas ten buvo kitaip. Maistas visai kitoks. Kai įsidrąsinau nueiti į parduotuvę, nesupratau, ką perku, nes parduotuvėje ant pakuočių nėra nieko užrašyta angliškai, turėdavau atspėti, ką perku, iš paveiksliuko ant pakuotės.

Aš visada buvau viena, neturėjau nė vieno angliškai kalbančio draugo. Prieš važiuodama ten išsikėliau sau tikslą susidraugauti su savimi, supratau, kad važiuoju į milijardinę šalį išmokti būti su savimi. Tad tapau sau drauge. Neslėpsiu, pačioje pradžioje aš daug verkdavau - nori nenori verkdavau nuo tų įspūdžių, nuo vienatvės, kad nesuprantu kalbos, kai, pavyzdžiui, darbe visi šnekasi, o aš nieko nesuprantu. Buvau tarp žmonių, bet visada jaučiausi viena.

Jei buvo taip sunku, kodėl ten gyvenote taip ilgai?

Buvau visiškai atskirta nuo Vakarų pasaulio, nes nebuvo feisbuko, instagramo, net internetas normaliai neveikė. Teko susikurti naujas socialinių tinklų anketas, kad tik galėčiau su pažįstamais bendrauti.

Buvau atskirta ne tik fiziškai, bet ir morališkai. Paskambindavau tėvams, bet dėl prasto ryšio galėdavau pasišnekėti tik kelias minutes.


"Ten, kur aš gyvenau, dominavo aštrūs patiekalai. Iš pradžių man tai labai patiko, bet vėliau susigadinau skrandį", - pasakojo mergina.

Tačiau kai vakare išeidavau iš darbo, mano mieste buvo rajonas, kuriame yra daug lempučių, fontanų. Aš jaučiausi lyg esu ten, kur turėčiau būti, jausdavau ir skausmą, ir džiaugsmą kartu. Jaučiau meilę tam miestui, mane kažkas ten tiesiog traukė. Beje, Čengdu turi legendą, kad visi, kurie atvažiuoja, palieka savo sielos dalelę tame mieste. Taip nutiko ir man. Kinija tikrai tapo mano namais, tačiau mano širdis visada bus Lietuvoje.

Ką veikėte būdama ten trejus metus?

Atvykau ir dirbau kaip praktikantė. Mano pirmas darbas buvo pristatyti viešbutį atvykusiems svečiams, nes niekas nekalbėjo angliškai. Jau antrą dieną man atvykus žmonės manęs klausė, kur nueiti, ką veikti mieste, kodėl kažkas pas juos kambaryje neveikia. Jaučiau didžiulį stresą. Tačiau tie svečiai buvo man vienintelė atgaiva, nes daugiau su niekuo negalėjau pasišnekėti.

Jau pirmą savaitę susipažinau su vienu svečiu, kuris mane kvietė apkeliauti su juo visą pasaulį. Tada aš supratau, kad Čengdu miestas yra beribių galimybių miestas, kur viskas yra įmanoma, nėra jokių limitų.

Mantę žavėjo kinų bendruomeniškumas.

Tačiau pirmajame darbe nesijaučiau laiminga, todėl išėjau iš darbo ir man atšaukė vizą. Trumpam teko grįžti į Lietuvą. Sugalvojau, kad noriu studijuoti Kinijoje kinų kalbą ir pažiūrėti, kokios dar galimybės ten manęs laukia.

Taigi, neturėdama kur Kinijoje gyventi, išvažiavau vėl. Be darbo, be gyvenamosios vietos, bet be jokios baimės. Galiausiai man pasiūlė dirbti anglų kalbos mokytoja. Viena galimybė keitė kitą. Viskas atrodė kaip atsitiktinumas, nes jei man kažko reikėdavo, tarsi savaime išsispręsdavo. Pavyzdžiui, jei reikėjo susirasti būstą, kitą dieną išgirsdavau, kad kas nors kaip tik ieško nuomininkų. Pradėjus studijuoti ir dirbti atsirado vis daugiau draugų, kurie šneka angliškai, atsirado socialinis gyvenimas, pasidarė daug lengviau.

Ko šį sykį tikėjotės išvažiuodama?

Visiškai neįsivaizdavau, kokia yra Kinija, mano mąstymas buvo taip toli nuo realybės. Aš įsivaizdavau, kad tai yra labai pavojinga šalis. Todėl, kai išlipau iš lėktuvo, valandą laiko bijojau eiti iki taksi, nes bijojau, kad mane apgaus.

Vaizdas iš vietinio zoologijos sodo.

Ilgainiui supratau, kad Kinijoje labai saugu. Būdama ten jaučiausi saugiau nei Lietuvoje. Niekada negirdėjau, kad Kinijoje kas nors būtų apiplėštas ar kaip nors nuskriaustas.

Galvojau, kad vietiniai visi yra moksliukai. Šiaip kinai yra labai šilti, ramūs ir šiek tiek naivūs. Žmonės yra labai dvasingi, ant kiekvieno kampo yra šventyklos, jų galima atrasti ir prekybos centruose, jie mėgsta įvairiausius ritualus.

Kas labiausiai patiko Kinijoje?

Labiausiai patiko žmonių bendruomeniškumas. Kiekvieną vakarą išeini į miestą ir girdi muziką. Pagyvenę žmonės vakarais susirenka šokti, nesvarbu, ar tai šventė, ar ne. Jie renkasi kiekvieną vakarą mieste, žaidžia įvairius žaidimus, bendrauja. Kiekvieną rytą, kai važiuodavau į universitetą, matydavau, kaip parke žmonės praktikuodavo įvairiausius kovos menus. Beje, kai jie valgo, visą laiką tarpusavyje kalba.

Kuo kinų kultūra skiriasi nuo lietuvių kultūros ?

Viskuo. Kinai yra naivesni, šiltesni, jie nesigėdija, kad visiškai neišmano stalo etiketo. Jie valgo kaip tik nori. Jie valgo, čepsi, kalba pilna burna, tai tikrai išlaisvino ir mane, privertė atsipalaiduoti, pažiūrėti į daugelį dalykų paprasčiau. Kinai nesidrovi prieiti, užkalbinti, paprašyti nusifotografuoti kartu.

Ar maistas Kinijoje toks, koks gaminamas Lietuvoje?

Mano žiniomis, Lietuvoje kinų maistas yra paremtas Šanchajaus maisto tradicijomis, kuris yra saldžiarūgštis. Ten, kur aš gyvenau, dominavo aštrūs patiekalai. Iš pradžių man tai labai patiko, bet vėliau susigadinau skrandį.

Ką patartumėte norintiems pagyventi Kinijoje?

Pasiruošti morališkai, neturėti jokių lūkesčių, važiuoti visiškai atviru protu. Būti atviram visoms galimybėms.

Jei galėtumėte atsukti laiką atgal, ar darytumėt ką nors kitaip?

Nieko nekeisčiau. Netgi kai buvo sunku, tie iššūkiai padarė mane tokiu žmogumi, koks esu šiandien. Kad ir kiek ašarų būtų pralieta, nieko nekeisčiau. Kinija tapo mano antraisiais namais. Išmokau kinų kalbą, šiuo metu kaip tik dirbu nepriklausomą samdomą darbą, kurio dabar neturėčiau, jei nebūčiau gyvenusi Kinijoje.

Jau kuris laikas esate grįžusi į Lietuvą. Kodėl grįžote?

Jau metus gyvenu Lietuvoje. Grįžau, nes sušlubavo sveikata. Matyt, dėl oro, nes Kinijoje beveik visada yra didelis smogas. O ir maistais pradėjo nebetikti. Taip pat pavargau nuolatos tvarkytis vizos dokumentus. Grįžau į Lietuvą susitvarkyti sveikatos, pailsėti nuo užterštumo, o Klaipėda yra puiki vieta tai padaryti. Dažnai einu pasivaikščioti, būnu prie jūros.

"Kinai yra šiltesni, jie nesigėdija, kad visiškai neturi stalo etiketo. Jie valgo kaip tik nori. Čepsi, kalba pilna burna. Tai išlaisvino ir mane, privertė atsipalaiduoti, pažiūrėti į daugelį dalykų paprasčiau", - apie gyvenimą Kinijoje pasakojo Mantė.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder