"Dragūno" sudrebinta Europa, nepavykęs salto ir 300 spartiečių

"Dragūno" sudrebinta Europa, nepavykęs salto ir 300 spartiečių

"Kai tu tikrai ko nors trokšti visa širdimi, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą", - tokiais rašytojo Paulo Coelho žodžiais būtų galima apibūdinti prieš aštuonerius metus gruodžio mėnesio pradžioje Europą sudrebinusią Klaipėdos "Dragūno" rankininkų pergalę prieš tuomet skambią ir savimi pasitikinčią 14-a kartų Ukrainos čempionę, keliskart Čempionų lygos ketvirtfinalių dalyvę Zaporožės ZTR ekipą.

2012 metais ši klaipėdiečių pergalė buvo lyg gražus sapnas, aprašytas visuose didžiausiuose Lietuvos dienraščiuose ir interneto portaluose.

Tačiau tikrai ne visi žino, kokios emocijos virė komandos viduje, kas dėjosi žaidėjų galvose, kokios dainos skambėjo, vykstant daugiau nei parą autobusu namo bei kaip ši pergalė pakreipė jaunų žaidėjų ir net trenerio karjerą.

"Savaitės ekspresas" nusprendė prisiminti minėtus istorinius įvykius ir pakalbinti šią pergalę puikiai prisimenančius "Dragūno" atstovus - vyr. trenerį Artūrą Juškėną ir komandos kapitoną Arvydą Bučių. Būtent jie dviese ir bėra likę Klaipėdos komandos gretose iš minėtos šlovingosios pergalės laikų.

Šių eilučių autoriui 2012 metais teko kartu su komanda vykti į Zaporožę ir iš arti matyti, kas po pergalės dėjosi rūbinėje, kokios emocijos virė varžovų stovykloje ir kaip pralaimėjusiųjų ekipos trenerį per spaudos konferenciją "taršė" Ukrainos žurnalistai.

Patikėkite, įspūdžių - milijonas. Visa tai verda galvoje iki pat šiol.

Nors jau praėjo aštuoneri metai, tačiau kūnu vis dar bėgioja šiurpuliai, o akyse vis dar regiu tuos kovinguosius Klaipėdos vaikinus, kurie dėl miesto ir šalies garbės atidavė visą savo širdį, energiją, net sveikatą.

Juk kitaip net nepavadinsi, kuomet traumuoti žaidėjai prašosi suleisti vaistų nuo skausmo ir veržiasi į aikštę.

Taigi, apie visa tai išsamiai su dabartinių trenerio ir kapitono komentarais - mūsų rubrikoje: "Iš sporto istorijos lobynų".

Autobusu - daugiau nei parą

"Neabejotinai tai buvo pati įsimintiniausia, įspūdingiausia ir daugiausiai emocijų visiems mums sukėlusi "Dragūno" pergalė. Tuomet mes prieš dvimetrinius varžovų vyrus buvome tarsi maži berniukai, tačiau kovingumu, atsidavimu ir charakteriu prilygome milžinams. Buvome itin draugiška, vieninga lyg vienas tvirtas kumštis komanda - šlavėme nuo kelio dideliais įvarčių skirtumais vieną po kitos Lietuvos komandas, taip pat pasižymėjome ir Europos Iššūkio taurės turnyre. Juk Moldovoje įveikėme Kipro "SPE Strovolos", Moldovos "Olimpus-85-USEFS" ir "Ruislip Eagles" (Anglija) rankininkus", - prisiminimais dalijosi ilgametis "Dragūno" komandos kapitonas Arvydas Bučius.

Jis pamena, kad kelionė į Zaporožę buvo labai ilga ir sunki.

2012 metų triumfo autoriai "Dragūno" rankininkai - vienas iš geriausių pavyzdžių, kai pergalių garantas - ne pinigai, garsios pavardės ar žvaigždės, o asmenybės, kovotojai ir patriotizmas. Būtent todėl 2012 metais iškart po pergalės Zaporožėje visi dragūniečiai garsiai skandavo: "Lietuva, Lietuva", o vykstant autobusu namo, ir kirtus Lietuvos sieną, ėmė giedoti Lietuvos himną.

Pauliaus MATULEVIČIAUS nuotr.

"Tuomet į šį gamyklų ir fabrikų Ukrainos miestą vykome autobusu. Kelionė truko daugiau nei parą laiko - rodos, 25 ar 27 valandas. Kiek pamenu, dar autobusu buvome nuklydę, tad teko daryti kelio lanką ir keliasdešimt kilometrų vykti siauru, kone žvyrkelio keliuku", - aštuonerių metų senumo įvykius, lyg tai būtų vykę vos prieš kelias dienas, puikiai pamena A. Bučius.

"Dragūnas" į Zaporožę vyko iš po Lietuvos čempionato rungtynių Kaune su vietos "Granitu", tad dėl to nuovargis buvo tik dar didesnis. Dragūniečiai į vieną pusę autobusu sukorė beveik 1 500 km. Kelionė vyko per Baltarusiją, tad dar teko šiek tiek stoviniuoti ir pasienyje.

"Į Zaporožę atvykome anksti ryte. Žinote, kaip nepatogu tiek valandų keliauti autobusu - atrodė, kad keliavome visą amžinybę, o išlipus iš autobuso kojos buvo lyg medinės. Šiek tiek pailsėjome ir ėjome treniruotis. Nė vienas neburbėjo ir nesiguodė, o ruošėsi dėl pergalės atiduoti visą savo širdį. Taip ir įvyko. Nors niekas iš pašalinių netikėjo, kad mes tai galime padaryti, bet mes jautėme, kad sukurti stebuklą yra įmanoma. Iš akių kontakto mačiau, kad tą pati jautė tuometiniai komandos lyderiai - Benas Petreikis, Tadas Stankevičius, Jonas Truchanovičius, Darius Jasinskas, Aistis Pažemeckas, Kęstutis Kremeris ir kiti. Bet nė vienas apie tai garsiai nekalbėjome, tik svajojome tyliai mintyse", - pasakojo A. Bučius.

Kamavo traumos ir ligos

Tiesa, "Dragūno" kelionės į Ukrainą metu neapsieita ir be nemalonumų - pakeliui sveikatos problemomis ėmė skųstis J. Truchanovičius ir Evaldas Griežė.

Jiems buvo pakilusi kūno temperatūra. Dar nemalonesnės bėdos ištiko vieną iš ekipos lyderių T. Stankevičių - jis treniruotės metu patyrė kelio traumą ir į aikštę žengė kęsdamas milžinišką skausmą.

Buvo gražu stebėti, kai "Dragūno" rankininkai Zaporožėje maždaug valandą prieš dvikovą su ZTR atstovais ėmė darniai daryti apšilimą, o ukrainiečiai, lyg mąstydami, kad jie namuose pamokys "išsišokėlius" klaipėdiečius, į aikštę žengė gal tik 10 ar 15 minučių prieš rungtynes. Šiuo veiksmu lyg duodami suprasti: "Mums čia nebus ką veikti, sutriuškinsime jus ir džiaugsimės lengva pergale."

Dar prieš šią dvikovą Zaporožės vietinėje spaudoje buvo rašoma, kad ZTR ekipa per pirmąją dvikovą Klaipėdoje "Dragūno" neįvertino, o šįkart jau kausis visai kitaip ir "pateiks šaltą dušą". Tai viešoje erdvėje teigė tuometinis ZTR treneris, tarptautinis sporto meistras, jaunystėje pats aktyviai žaidęs rankinį, tapęs triskart SSRS bronzos medalio laimėtoju, taip pat iškovojęs ir Europos taurę (IHF) Večislavas Didušenko.

"Tokios kalbos mus tik dar labiau motyvavo ir suteikė kovingumo", - pabrėžė A. Juškėnas ir A. Bučius.

Kodėl bėgo į betono sieną?

Ir iš tiesų, "Dragūno" vyrai nė akimirkai neatsipalaidavo ir darė tai, kas atrodytų neįmanoma. Jie tarsi vadovavosi Henrio Fordo posakiu: "Kliūtis pradedama matyti tuomet, kai nukreipiame žvilgsnį nuo tikslo" ar Napoleono mintimis: "Neįmanoma" yra žodis, kurį rasi tik kvailių žodyne."

Nepaisant traumų ir kitų varginančios kelionės sunkumų, "Dragūnas" atsilaikė ir triumfavo: klaipėdiečiai Zaporožėje vykusioje atsakomojoje dvikovoje aikštės šeimininkams nusileido rezultatu 24:29 (11:12), tačiau to pakako, kad patektų į Europos Iššūkio taurės varžybų aštuntfinalį.

"Nors niekas iš pašalinių netikėjo, kad mes tai galime padaryti, bet mes jautėme, kad sukurti stebuklą yra įmanoma", - apie tikėjimą ir 2012 metų žygdarbį kalbėjo ilgametis "Dragūno" komandos kapitonas Arvydas Bučius.

RK "Dragūnas" nuotr.

Pirmojoje šių komandų akistatoje Klaipėdoje "Dragūnas" iškovojo pergalę 5 įvarčių skirtumu - 27:22 (14:9).

"Dragūnui" kelialapį garantavo tai, kad jie įmušė daugiau (24) įvarčių, nei ZTR ekipa Klaipėdoje (22).

"Tai turbūt laimingiausia diena mano gyvenime. Kažkas iš fantastikos srities. Kovėmės kaip 300 spartiečių", - iškart po rungtynių šlubuodamas ir sukandęs dantis dėl kelio skausmų rėžė "Dragūno" žaidėjas T. Stankevičius.

Tik nuskambėjus rungtynių pabaigą skelbiančiai sirenai "Dragūno" žaidėjai šokinėjo iš laimės lyg maži berniukai - jiems nerūpėjo niekas, nes tiesiog trykšte tryško nuoširdžios džiaugsmo emocijos.

Tuomet visų akys nukrypo į vyr. trenerį A. Juškėną, kuris dideliu greičiu bėgte pasileido į kitą sporto salės galą ir tik prieš pat betono sieną atsitokėjo ir koja atsispyręs nuo jos sustojo.

"Nepatikėsite, iš tos didžiulės laimės norėjau atlikti salto, bet artėdamas prie sienos supratau, kad tai ne mano jėgoms ir dar kažkaip protas suveikė, kad reikia "stabdyti arklius". Užvirė tokios staigios ir puikios emocijos, kad net tą akimirką galva savotiškai susisuko", - šypsodamasis 2012 metų įvykius prisiminė A. Juškėnas.

Pavergė ukrainiečių širdis

Kitoje aikštės pusėje įvyko skaudus įvykis - besidžiaugdamas pergale rimtą traumą patyrė vartininkas Aistis Pažemeckas. Jis užsiėmęs už kojos raitėsi iš skausmo. Kaip vėliau paaiškėjo, jam trūko Achilo sausgyslė. Dragūnietis iškart po rungtynių buvo išvežtas į ligoninę, jo koja buvo įtvirtinta į gipso langetę.

Šis tuomet pernelyg nesisielojo, jam buvo nė motais asmeninės bėdos, svarbiausia tai, ką jis su komanda padarė - perrašė "Dragūno" klubo istoriją, apgynė Lietuvos garbę.

Pažiūrėjus į galinguosius Ukrainos ZTR vyrus, kurių dauguma už dragūniečius buvo visa galva aukštesni, akivaizdžiai fiziškai galingesni ir prieš daugumą mūsų jaunų (amžiaus vidurkis 21-22 metai) rankininkų gerokai brandesni (ZTR komandos branduolį sudarė 26-30 metų rankininkai) bei profesionalesni, galima sakyti, kad klaipėdiečiai atliko tikrą žygdarbį.

Dragūniečiai tarsi vadovavosi Konfucijaus žodžiais: "Tai, ką sunku padaryti, reikia daryti su didžiausiu atkaklumu."

Sunku apsakyti, kaip po pergalės tų jaunų Klaipėdos vyrų akyse degė džiaugsmo, tiksliau - euforijos ugnelės, o keli ukrainiečių žaidėjai, sunkiai suprasdami, kas įvyko, užsidengę marškinėliais akis liejo ašaras.

Nors Zaporožės sporto salės tribūnose buvo bemaž tūkstantis ukrainiečių ir tik trys Lietuvos rankinio sirgaliai, tačiau iškart po rungtynių buvo galima girdėti aiškiai tariamus žodžius: "Malaci, malaci" (lietuviškai - šaunuoliai, šaunuoliai) ir nuvilnijusią plojimų bangą.

Ukrainiečių rankinio specialistai buvo pakerėti klaipėdiečių kovingumo, charakterio, atsidavimo ir noro laimėti. Nors jie liūdėjo dėl savo šalies ekipos nesėkmės, tačiau neliko abejingi tam, ką matė aikštėje, ir savo žavesį išreiškė gausiais plojimais.

Buvo aiškiai matyti, kad lietuvių vieningumas suvirpino Ukrainos sporto sirgalių širdis.

Kur kas keistesnė situacija susiklostė dar po kelių akimirkų, kai vienas sirgalius, pasipuošęs ZTR ekipos atributika, su ašaromis akyse garsiai rusų kalba Ukrainos rankininkams šaukė: "Man gėda! Atvažiavo mažos šalies berniukai ir jus sutvarkė. Jūs - ne kovotojai, o bailiai. Jūs darote gėdą visai Ukrainai. Pasimokykite kovingumo iš lietuvių!"

Vos tris milijonus gyventojų turinčios valstybės komanda patiesė 46 mln. gyventojų valstybės rankininkus.

Atvipo žandikauliai

Per spaudos konferenciją Ukrainos sporto žurnalistai buvo labai nustebę, kad klaipėdiečiai dėl lėšų stokos į Zaporožę net parą buvo priversti vykti autobusu, o ne keliauti lėktuvu, kaip tai nuolat daro ZTR ekipa.

Dar labiau jiems atvipo žandikauliai, kai ukrainiečiai sužinojo, kad maždaug pusė tuometinės komandos "Dragūno" žaidėjų - studentai, o kita pusė - priversti kasdien dirbti kitus darbus, kad tik galėtų išsilaikyti. Per spaudos konferenciją buvo papasakota, kad į treniruotes dragūniečiai susirenka tik po dienos darbų ar paskaitų, o ZTR ekipoje - vieni profesionalai, laisvai gyvenantys iš sporto atlyginimo.

Tuomet "Dragūno" ekipos treneris A. Juškėnas net nesiryžo savo komandos narių iš sporto gaunamas lėšas pavadinti atlyginimais, jis tik pasakė, kad tai labiau galėtų vadintis tik stipendijomis.

Ukrainiečiams buvo keista klausytis A. Juškėno žodžių, kad prieš išvyką į Zaporožę beveik pusė Klaipėdos ekipos žaidėjų net nesusirinko į treniruotę, kadangi dėl kelionės turėjo atidirbti kelias dienas į priekį.

Panašūs dalykai suvirpina širdis ir vos gali sulaikyti skruostu norinčią nuriedėti ašarą.

Sakykite, ką norite, bet mano galvoje tuomet kirbėjo tik viena mintis: mūsų sportininkai - tikri savo šalies patriotai, aukščiausio lygio ambasadoriai, Lietuvos vardo garsintojai.

Lietuvos įvaizdžio kūrėjai Lietuvai garsinti išleidžia milijonus eurų, tačiau vargu ar tie skiriami milijonai suteikia tiek naudos, kiek savo pergalėmis ir kovingumu duoda mūsų sportininkai.

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder