Kreipimasis dėl švietimo reformos ir mokytojų streikų

Vakar vykusio Seimo švietimo, kultūros ir mokslo komiteto posėdyje Švietimo ir Mokslo ministrei Jurgitai Petrauskienei, komiteto pirmininkui Eugenijui Jovaišai ir dar porai Seimo narių atstovų aš, Klaipėdos Vydūno gimnazijos abiturientė įteikiau kreipimąsi dėl Švietimo reformos ir mokytojų streikų. Šiandien mitingu, į kurį susirinko apie pusantro šimto - du šimtus Lietuvos moksleivių mes įrodėme, kad turime balsą ir kad jis privalo būi išgirstas. Todėl viešinu kreipimąsi - kad visi išgirstų, kad mokiniai nebebijo ir kad mumis manipuliuoti nebegalima.

Taip, ponai, viltis neapčiuopiama. Protas apčiuopiamas. Protą galima kojomis minti, vilties – ne. Protą galima parduoti, iškeisti į sriubos lėkštę, į ragaišį, vilties – ne.

Viltis neapčiuopiama. Baimė apčiuopiama. Baimę galima sverti, matuoti, galima štabuose ir kalėjimuose iš jos košę virti. Iš vilties – ne. (J. Grušas. „Meilė, velnias ir džiazas“)

Aš, Gintarė Valionytė, Klaipėdos Vydūno gimnazijos abiturientė, visų gimnazijos dvyliktokų vardu kreipiuosi į Jus dėl Švietimo reformos išprovokuotų mokytojų streikų ir prašau išgirsti amžinai ignoruojamą mokinių balsą.

Susiklostė situacija, dėl kurios jau keletą savaičių kai kuriose Lietuvos mokyklose nevedamos pamokos ir dėl to kenčia ne tik streikuojantys mokytojai, negaunantys algų, bet ir jų mokiniai, o labiausiai – egzaminams besiruošiantys dvyliktokai, kuriems sutrukdytas ugdymo procesas kelia realią grėsmę jų – tarp jų ir mano - ateities perspektyvoms. Todėl šiandien nusprendžiau, kad tylėti nebegalima – jei mūsų nuomonės niekas neklausia, mes patys išsakysime ją garsiai.

Be jokio valdžios dialogo su mokiniais ir mokytojais priimtų sisteminių pakeitimų spragos jau seniai bado visiems akis: pradedant absurdiška lietuvių kalbos ir literatūros kurso programa, kurioje praleidžiami pasaulinio garso užsienio autoriai ir susitelkiama į tariamą pilietiškumo ir tautiškumo ugdymą, kvepiantį Smetonos diktatūrine Lietuva, tęsiant krikščioniškomis dogmomis pagrįstu dvasingumo ugdymo, lytinio švietimo integravimu, baigiant chaosu tarp dvyliktokų sužinojus, kad jų neinformavus ir neatsiklausus buvo nuspręsta, kad stojant į aukštąsias mokyklas skaičiuosis jų vienuoliktos klasės pažymių vidurkis – taip Švietimo ir mokslo ministerija pažeidė mokinių teisę iš anksto žinoti, kokiais kriterijais jie bus vertinami. Kodėl nei vienu atveju nebuvo klausiama, ką apie tai mano mokytojai ir mes patys? Taigi visos švietimo sistemos objektas – tai būtent tas dirbtinai nutildytas besiformuojantis žmogus, didžiąją savo gyvenimo dalį praleidęs mokykloje ir norom nenorom stebintis visus ten vykstančius tobulėjimo ir stagnacijos procesus. Todėl esu įsitikinusi, kad dvyliktoko – dažniausiai jau pilnamečio, pilnateisio ir sąmoningo piliečio – žodis privalo turėti vertę sprendžiant jo, o platesniu mastu ir visos ateities visuomenės ugdymo klausimus.

Sutinku, kad pokyčiai – tai bet kokios sistemos neišvengiamybė. Visa istorijos raida yra pagrįsta evoliucijos principu ir mokyklai nėra taikomos jokios išimtys: dabar ten mirtinai reikalingi nauji, ne sovietinio režimo išdresuoti pedagogai, gebantys prisitaikyti prie naujos kartos poreikių, taikantys naujus mokymo metodus ir identifikuojantys, kuria kryptimi reikia keisti tiek dėstomą informaciją, tiek jos pateikimo būdus. Sutinku, kad reforma šiuo metu yra mirtinai reikalinga, nes ką tik mano apibūdintas mokytojas dabar yra dusinamas įsisenėjusia sistema, kurioje viskas perdėm reglamentuota, apibrėžta ir kurioje mokytojas, esantis arčiausiai mokinių ir turintis galimybę jį stebėti ir analizuoti (kaip ir mokinys mokytoją) neturi įrankių ką nors keisti. Susidaro įspūdis, kad net ir bandant įžiebti kokią nors naują metodiką ar požiūrį viskas yra užgesinama neaiškiu įsakymu ,,iš viršaus“, įsakančiu aklai dėstyti medžiagą atmintį tikrinantiems egzaminams, kurie turi didelę reikšmę jaunosios kartos ateičiai. Paanalizavus dabar vykdomos švietimo sistemos reformos ištakas pati idėja skamba iš tikrųjų viltingai, tačiau šviesusis komunizmo rytojus kadaise irgi švietė neabejojama tiesa. Visa problema slypi priemonėse, kuriomis bandoma į pasaulį atnešti idėjos materialųjį kūną.

Pirmiausia paperkamas protas: medijose manipuliuojama statistika, nepateikiant konkrečių šaltinių ir neatsižvelgiant į krūvą aplinkybių, kurios tuos vardijamus mokytojams skirtus milijonus paverčia interpretatyviais, dažnai net bereikšmiais skaičiais; vėliau griebiamasi kurti neigiamą streikuojančių mokytojų įvaizdį manipuliuojant mūsų, dvyliktokų, padėtimi ir bandant supriešinti pedagogus tarpusavyje, su mokiniais, jų tėvais, direktoriais ir plačiąja visuomene; griebiamasi pažadų, investuojama į viešųjų ryšių akcijas, pasitelkiamas nestreikuojančiųjų profsąjungų balsas, galų gale įžūliai meluojama apie pasiektus derybų rezultatus ir taip toliau, ir taip toliau – jokio konstruktyvaus mąstymo, analizės, o tuo labiau dialogo, būtino bet kokiai efektyviai reformai, tikėtis tampa nebeįmanoma.

Tada įžiebiama baimė: naujame Darbo kodekse iš anksto įtvirtinami streikus apsunkinantys ir taip ŠMM apsaugantys mechanizmai, tokie kaip darbo sutarčių streiko metu sustabdymas, privalomas priklausymas profesinėms sąjungoms norint streikuoti ir t.t; daromas spaudimas mokyklų direktoriams, kad jų mokyklos nebūtų streikuojančiųjų sąraše, o šie kuria spaudimą savo įstaigos mokytojams, kurių darbo vieta ir sąlygos tiesiogiai priklauso nuo jų tiesioginių vadovų; galų gale baimė nusikalsti savo mokiniams ir jų tėvams, baimė dar kartą būti neišgirstiems ir neįvertintiems.

Ar taip ŠMM ketina reformuoti mokyklą? Taip ketina pritraukti jaunus ir perspektyvius, kūrybiškus specialistus ir ugdyti pilietišką visuomenę, mokančią priimti sprendimus ir ginti savo nuomonę?

Ir kodėl prezidentūra vis dar taip pasyviai reiškia savo poziciją esminiu valstybei klausimu?

Šiandien, kai protas jau sumintas ir baimė baigia užgesinti paskutines drąsos žarijas aš, būdama Klaipėdos Vydūno gimnazijos dvyliktokų balsu, garsiai pareiškiu, kad pritariu streikui ir kad mes laikomės vienintelio likusio pagrindo – vilties. Visi, dar turintys jėgų kalbėti ir kovoti tampa tais Juozo Grušo bepročiais, kurie tiki, kad atvira, kurianti ir kintanti mokykla nėra tik butaforinis lakios fantazijos statinys. Aš tikiuosi, kad mano jaunesnysis brolis ir sesuo pajus, ką reiškia kūrybiški, laisvi, kompetentingi mokytojai, vertinami valstybės ir visuomenės ne tik kažkokiais neįvykdomais pažadais, bet ir realiais veiksmais. Tačiau tam yra būtina suvokti, kad joks pokytis, jokios naujos pertvarkos negali būti vykdomos remiantis policinės įstaigos draudimais ir apgaule – konstruktyvus dialogas, situacijos analizė turi tapti pagrindiniais pokyčių įrankiais. Ir tik tada galėsime kalbėti apie ateities Lietuvą, gebančią tvirtu žingsniu eiti pirmyn ir žinančią savo vertę globaliame pasaulyje.

Tokia yra mano beprotiška viltis.