Kaip nutiko, kad kadaise švarus, gaiviu vėju džiuginęs uostamiestis tapo toks atgrasus? Kokie žmonės už tai atsakingi?
Grįžau jausdama liūdesį, skausmą. Neapleidžia mintys... Pasiėmiau kvapnios kavos puodelį, mėgstamą „Vakarų ekspresą“ ir... pirmame puslapyje pasakojimas apie prašytą pagalbą, o sulauktą gaisrą sukėlė daugybę klausimų.
Prisiminiau vieno kaimiečio patirtą istoriją. O buvo taip: buvusios santvarkos griuvėsiuose vieni lobo, kiti skurdo. Vienas kaimo bernelis, kaip ir daugelis kitų, darbo rado užsienyje. Dirbo, aišku, nelegaliai statybose. Tačiau ir Danijos darbdavys pasielgė kaip lietuvis. Jaunuolis, nesulaukęs uždarbio, neturėdamas ko valgyti, nuėjo į policijos nuovadą. Jokios kalbos nemokantis kaimietukas vis kartojo – „aš lietuvis. Iš Lietuvos“. Policininkai tol ieškojo, kol surado, kas supranta tą jaunuolį. Toliau viskas klojosi, rodos, kaip pasakoje. Buvo skirtas ne tik vertėjas, bet ir socialinis darbuotojas, kuris ne tik nuvedė į kursus mokytis kalbos, bet ir sutvarkė visus dokumentus, įsteigė lietuvio įmonę, padavė darbdavį į teismą, kuris priteisė neišmokėtą atlyginimą ir dar kompensaciją.
Mūsų šalies pilietis, sėkmingai atidirbęs bene dešimtmetį, sumanė dirbti gimtajame krašte. Juolab kad ne tik Kopenhagoje, bet ir kituose Danijos miestuose, laimėdavo didžiulius europinius konkursus, jautėsi stiprus, įgijęs geros patirties. Pretendavęs dalyvauti konkurse Lietuvoje susidūrė su reikalavimu susimokėti 10 procentų „otkato“. Niekaip nesuprato, už ką jis turi mokėti, jei jis siūlo geriau, kokybiškiau ir dar pigiau! Nusispjovė ir toliau tebepildo Danijos valstybės biudžetą.
Liūdnas tęsinys, bet kaip nepalyginsi socialinių darbuotojų! Visų pirma straipsnyje krito į akis, jog valdininkai kartoja „nesikreipė“, „jei prašytų“. Ko mums trūksta, kad miestas būtų apkuoptas, psichiškai sutrikę žmonės pagloboti – įstatymų, instrukcijų ar padorumo, žmoniškumo?
Rašyti komentarą