Atsiprašau...

"Jei baltos snaigės kris ant Tavo veido, šviesus mėnulis Tau bučiuos akis, prisimink, kad kažkur pasauly yra dėl Tavęs plakanti širdis. Atleisk man, ir širdys plaks abi..." - tokiu būdu viešai, per laikraštį, prieš naujuosius metus savo mylimo žmogaus atsiprašė ponas Laimonas.

Redakcijoje susižavėjome pono Laimono drąsa. Ir kiekvienas pradėjome vardyti savas atsiprašymų istorijas arba, kaip už nuoskaudas ar neteisingumą buvo atsiprašyta mūsų. Patikėkit, suklydus, emocijų pagautam, labai lengva kirsti artimajam, bičiuliui ar kolegai "žemiau juostos", į pačias skaudžiausias vietas. Dėl nebūtų nuodėmių labai lengva apkaltinti niekuo dėtą žmogų. Tačiau vėliau, supratus, kad klydai, vaje, vaje, kaip sunku atsiprašyti...

... Kartą vienoje užeigoje pavalgius ir susimokėjus, buvau įsitikinusi apskaičiuota keliasdešimčia litų. Padavėja tikino, kad ji teisi, o aš piniginėje neturiu tų kelių dešimčių litų, nors tu ką. Padavėja dėl šventos ramybės tuos keliasdešimt litų man atidavė. Bet pasakė: "Tegul tie pinigai bus ant jūsų sąžinės". Tarsi užkeikimas jie mane ir užgulė. Parvažiavus namo, smegenėlės kartojo ir kartoja vaizdą, kaip aš paduodu pinigus, kaip gaunu grąžą... Ir staiga - topt. Tų kelių dešimčių litų piniginėje ir neturėjo būti, nes juk aš pyliausi benzino. Na, ir ką, prireikė sukaupti visą drąsą ir sukandus dantis grįžti į užeigą. Atidaviau tuos keliasdešimt litų ir atsiprašiau. Bet to juk nebematė ir nebegirdėjo žmonės, kurie mūsų, tuo metu įsikarščiavusių, konfliktą stebėjo. Padavėja dėl grąžintų pinigų ir mano atsiprašymo nei nudžiugo, nei nušvito. Liudytojų, kad ji nėra nesąžininga, nebebuvo.

O štai vieno bendradarbio istorija, kai taip pat teko "lįsti" į kasą, nes jam atrodė, kad jis padavė vieną sumą, o grąžą gavo iš kitos. "Aš iki šiol teberaudonuoju, kai prisimenu baisų ermyderį, o kasoje nebuvo nei pertekliaus, nei trūkumo",- sielvartavo jis ir sakė, kad tos pardavėjos taip ir neatsiprašė...

Mano šviesaus atminimo mama daugelį metų labai gražiai sutarė su viena iš seserų, gyvenusių Klaipėdoje. Sutarė tol, kol ši nepasigedo rankinio laikrodžio. Kažkodėl jai atrodė, kad jį nugvelbti galėjo tik sesuo, t.y. mano mama, nes nuosavame name daugiau niekas nesilankė... Žinoma, mano mama dėl tokio įtarimo labai sielvartavo ir su seserimi daugiau nebendravo. Praėjus gal dešimčiai metų, mūsų namus aplankė mamos sesers vyras. Jis pasakė, kad tas rankinis laikrodis atsirado. Ir sesuo atsiprašanti už įtarimus. Pati ateiti neišdrįso, tačiau, atsiųsdama vyrą, bent tokį žingsnį teisingumo link žengė...

Dar viena situacija. Kadaise labai įskaudinta bendradarbės viršininkės, tuoj pat trenkiau pareiškimą išeiti. Protas manęs nepajėgė stabdyti, - kur eisiu, ką darysiu? Trenkiau, ir tiek. Kai apie tai sužinojo bendradarbiai, bemat atėjo visa delegacija įkalbinėti pareiškimą atsiimti. Bet jiems manęs perkalbėti nepavyko. Nepražuvau, neprapuoliau. Bet kokius trejus metus "gedėjau" to darbo. Ir kaip aš buvau priblokšta, kai po kokių 25 metų mano buvusi viršininkė atsiprašė. Pajutau jai didelę pagarbą - išdrįso pripažinti buvusi neteisi. Ir labai jos pagailėjau: aš kankinausi tik kokius trejus metus, o ji - ketvirtį amžiaus...

Tas istorijas papasakojau todėl, kad galbūt ir Jus, kaip tą mano viršininkę, dėl ko nors kankina kaltės jausmas. Kartais mes žmones pažeminam, įskaudinam viešai, o atsiprašom, jei apskritai tai išdrįstam padaryti, akis į akį.

"Vakarų ekspresas" siūlo Jums išeitį - pasakoti istorijas, kuriose Jūs buvote neteisūs, o atsiprašyti nei po mėnesio, nei po kelerių metų vis neatsiranda drąsos. Išdrįskite tai padaryti. Jei iki galo tos drąsos pristigtų, galite nenurodyti nei savo, nei įžeistojo vardo. Jis ar ji, be abejo, situaciją atpažins ir Jums atleis, jei dar iki šiol neatleido.

Taigi savo istorijas rašykit adresu M. Mažvydo al. 3, "Vakarų ekspresas", "Atsiprašau", arba el. paštu [email protected]. Kam sudėtingiau savo istorijas dėstyti raštu,skambinkite tel. 493435 nuo 10 iki 13 val. darbo dienomis. Tarsimės susitikti. Taigi nesikankinkit. Geriau sėskit ir parašykit pirmąjį žodį "Atsiprašau". Visa kita ant popieriaus ar kompiuterio ekrane susidėlios savaime.

Gražina JUODYTĖ