Vokietijos vienybės dienai pažymėti Klaipėdoje

Vokietijos vienybės dienai pažymėti Klaipėdoje

Berlyno sienos griūtis 1989 metų lapkričio 9 dieną, taigi, prieš 25 metus, pradėjo abiejų Vokietijų susivienijimą.

Per 28 egzistavimo metus ši siena buvo tapusi visame pasaulyje žinomu šaltojo karo simboliu.

Šis laikotarpis prasidėjo 1945 metais, pasibaigus antrajam pasauliniam karui. Šalys nugalėtojos padalino Vokietiją į dvi dalis - Federacinę ir Demokratinę Respublikas. Vakaruose vystėsi demokratija ir socialinė ekonomika, o rytuose - SED diktatūra su planine ekonomika.

VDR valsybės ir partijos vadovas Walter Ulbricht sukvietė 1961 m. birželio 15 dieną į vieną iš savo retai organizuojamų tarptautinių spaudos konferencijų, į kurią atvyko daugiau nei 300 žurnalistų iš daugiau nei 30 šalių.

Nuotaikos buvo įtemptos, nes padėtis Berlyne dramatiškai aštrėjo: kiekvieną mėnesį vis daugiau žmonių bėgo į Vakarų Berlyną,"socialistiniam rojui" grėsė kolapsas.

"Frankfurter Rundschau" korespondentė Berlyne Annamarie Doherr konferencijos metu uždavė Ulbrichtui klausimą: ar turėtų būti prie Brandenburgo vartų įrengta valstybinė siena?"

Staigus Ulbrichto atsakymas nuskambėjo lyg šūvis iš pistoleto. "Aš suprantu Jūsų klausimą taip, kad Vakarų Vokietijoje yra žmonių, kurie pageidauja, kad mes mobilizuotume sostinės statybininkus sienos statymo darbams? Man nėra žinoma, kad esama tokių ketinimų, kadangi sostinėje statybininkai daugiausia užimti gyvenamųjų namų statymu“.

SED vadovas padarė dirbtinę pauzę ir pasakė: "Sienos statyti niekas neketina".

Tačiau jau 1961 metų rugpjūčio 13 dieną, nepraėjus nei 2 mėnesiams po spaudos konferencijos, VDR vadovai pradėjo 167,8 kilometrų ilgio sienos apie Vakarų Berlyną statybą. Siena Vokietijos viduje tęsėsi 1378 kilometrus.

Ji driekėsi palei dabartinių Meklenburgo Priešakinės Pomeranijos, Brandenburgo, Saksonijos Anhalto, Tiuringijos ir Saksonijos žemių išorinę sieną.

Dėl minų laukų ir savišaudžių įrenginių draudžiamos pasienio zonos tapo pavojingomis gyvybei kliūtimis. Prie Berlyno sienos žuvo apie 200 asmenų, o prie Vokietijos vidaus sienos - 1000 asmenų.

Tačiau po 28 metų "geležinė uždanga" įskilo. 1989-ųjų rugpjūčio 19 dieną Laszlo Nagy Vengrijoje Šoprono ir St. Margaretos (Austrija) pasienyje organizavo vengrų ir austrų susitikimą - pikniką. Vengrijoje piknikas organizuojamas tada, kai norima susitikti su draugais, kai ant atviros ugnies kepama šoninė. Tai progai išimties tvarka buvo 3 valandom atidaryta valstybinė siena.

VDR piliečiams, tuo metu atostogavusiems prie Balatono ežero, nežinia kaip į rankas pateko kvietimai į pikniką pasienyje. 661 VDR pilietis tada pasinaudojo proga ir oficialiai pabėgo.

Rugsėjo 4 dieną Leipcige po Nikolajaus bažnyčioje vykusios maldos už taiką vyko pirmoji pirmadienio demonstracija, kuri taikiai, tačiau stipriai sukrutino jau svyruojantį režimą.

Rugsėjo 11 dieną Vengrijos vyriausybė be Honekerio režimo leidimo vidurnaktį leido į Austriją, o tuo pačiu ir į Federacinę Respubliką švykti daugiau nei 6000 pabėgėlių.

Kartas nuo karto ne vienerius metus VDR piliečiai rasdavo prieglobstį Prahoje, Lobkovico rūmuose, iš kur galėdavo išvykti į Federacinę Respubliką. 1989 metų rugsėjo pabaigoje į VFR atstovybę Prahoje buvo susirinkę 4000 pabėgėlių iš VDR, ieškodami kelio į Vakarus.

Savaites būti kartu ankštoje erdvėje nebuvo paprasta, pasitaikė ir agresijos. Bona buvo įsitikinusi, kad VDR vadovybė turėtų būti suinteresuota greitai priimti sprendimą.

Pabėgėlių vaizdai iš ambasados Prahoje skriejo apie pasaulį ir menkino tarptautinį VDR autoritetą. Kadangi artėjo VDR gyvavimo 40-metis spalio 7 dieną, tad situacija Prahoje SED vadovybei laiko požiūriu buvo nepalanki.

Persilaužimas įvyko po neoficialaus Genčerio pokalbio su sovietų užsienio reikalų ministru Eduardu Ševardnadze Niujorke per Jungtinių Tautų susirinkimą, kurio metu Genčeris pavaizdavo baisią pabėgėlių situaciją ir paprašė reformų šalininko pagalbos bei išgirdo atsakymą: “Aš Jums padėsiu”.

Rytų Berlynui, spaudžiamam sovietų, teko nusileisti. Po dviejų dienų, 1989 rugsėjo 30 dieną užsienio reikalų ministras Genčeris ir kanclerio tarnybos vadovas Zaitersas (Seiters) išvyko į perpildytą Prahos ambasadą.

Artėjant 19-tai valandai iš ambasados balkono Prahoje Genčeris kreipėsi į pabėgėlius iš VDR: “Atvykome, kad Jums pasakytume, jog dar šiandien vakare galėsite išvykti į Federacinę Respubliką”.

VDR, Berlyne vykęs 40-mečio minėjimas spalio 7 dieną baigėsi jėga slopinant protesto demonstracijas.

Po daugelio masinių protestų Rytų Berlyne 1989 spalio 18 dieną buvo nuverstas valstybės vadovas ir partijos vadas Erichas Honekeris, partijai vadovauti pradėjo Egon Kranz.

1989 m. lapkričio 4 dieną Berlyne įvyko visų laikų didžiausia protesto demonstracija VDR istorijoje.

1989 metų lapkričio 7 dieną atsistatydino VDR vyriausybė ir 1989 metų lapkričio 9 dieną vienas iš SED politinio biuro narių, baigiantis vienai spaudos konferencijai Rytų Berlyne, sensacingai pareiškė: “VDR vyriausybė atidaro šalies piliečiams sieną į Vokietijos Federacinę Respubliką.” Taigi, po 25 metų siena pagaliau griuvo.

Vakar, spalio 3 dieną, jau 24 kartą minėjome dieną, kai Vokietijos Rytai ir Vakarai taikoje ir laisvėje buvo pagaliau suvienyti.

Vokietijos Demokratinė Respublika ir Rytų Berlynas pagal 23 Konstitucijos straipsnį įstojo į Vokietijos Federacinę Respubliką.

Taip, praėjus 45 metams po antrojo pasaulinio karo, Vidurio Vokietija žengė žingsnį, užimsiantį mūsų istorijoje išskirtinę vietą.

Juk Vokietijos susivienijimas žymėjo ir šaltojo karo pabaigą, ir Rytų-Vakarų konflikto pabaigą, ir užbaigė Europos padalijimą spygliuota viela.

Pagrindinio įstatymo nuostatą, laisvu apsisprendimu užbaigti Vokietijos suvienijimą ir tapti laisvais, valstybinės teisės prasme dalinai įgyvendinti pavyko tą istorinę 1990 spalio 3 dieną.

45 Tėvynės Vokietijos padalijimo metai tapo praeitimi. Išsipildė 17 milijonų Vidurio Vokietijos ir didžiulio skaičiaus Vakarų Vokietijoje gyvenančių vokiečių svajonė – gyventi laisvoje, suvienytoje Vokietijoje. Išsipildė svajonė galėti keliauti, išsakyti savo nuomonę, pradėti verslą, būti savarankiškais ir nepriklausomais. Gyvenantiems Vakarų Vokietijoje visa tai buvo savaime suprantama. Jiems nebuvo tekę susidurti su VDR piliečių košmarais. Jie nebuvo visur sekami, jiems nebuvo visur nurodinėjama, jie nebuvo menkinami.

1990 metų spalio 3 diena išlaisvino Vidurio Vokietijoje gyvenusius žmones iš šio košmaro. Ši diena nebūtų atėjusi, jei ne asmeninė drąsa ir milžiniškas ryžtas tų žmonių, kurie dešimtmečius kentėjo priverstinę nelaisvę padalintoje Vokietijoje.

Išskirtinę drąsą parodė Leipcigo demonstrantai – jie privertė pasiduoti komunistinius režimus, taip, kaip tą padaryti privertė žmonės Vengrijoje, Čekoslovakijoje ar Lenkijoje. Nes daugelis Vakaruose gyvenusių žmonių jau buvo pripratę prie padalintos Vokietijos, prie padalintos Europos.

Galime didžiuotis savo kraštiečiais iš Vidurio Vokietijos. Savo taikia revoliucija VDR piliečiai 1989 metų pabaigoje parašė dalį Vokietijos ir Europos istorijos.

Jiems, o taip pat kaimyninių rytų bloko valstybių žmonėms esame dėkingi už šį didelį istorijos posūkį. Nepamirškime padėkos ir buvusiam Sovietų Sąjungos prezidentui Michailui Gorbačiovui, kurio pradėtos savo šalies pertvarkos – “perestroikos” - dėka buvo įmanomas istorinių reformų procesas.

Po istorinės 1990 metų spalio 3 dienos praėjo 24 metai. 24 metai, per kuriuos iš pagrindų pasikeitė gyvenimas ne tik Rytų Vokietijoje. Tačiau labai greitai prasidėjo kasdienė rutina. Pirmųjų savaičių ir mėnesių euforija užleido vietą realybei ir blaiviam mąstymui. Daugelis Vidurio Vokietijos gyventojų susidūrė su iki tol nežinomomis problemomis. Naujųjų žemių piliečiai tapo susimąsčiusiais, juk viskas buvo kitaip, ne taip, kaip kai kurie iš jų įsivaizdavo.

Valstybė jau seniai suvienyta, bet vienybė galvose žmonių, gyvenančių senosiose ir naujosiose žemėse, gaila, bet dar ir dabar nevisai pasiekta.

Šiandienos ir rytojaus iššūkiai ir problemos mūsų Tėvynės vakaruose ir rytuose labai panašūs. Galima paminėti kovą su bedarbyste ar kriminogenine situacija, naujų darbuotojų iš jaunimo tarpo mokymo vietų steigimą ir jų užtikrinimą, aplinkos saugojimą. Tai didžiausio prioriteto uždaviniai, vienodai svarbūs mums visiems.

Nepaisant visų sunkumų, neturime nuleisti rankų. Jau ir dėl to, kad mes, galėdami 24 metus gyventi valstybiniu lygiu suvienytoje Vokietijoje, per tą laiką patyrėme labai daug pozityvių dalykų.

Istorinė raida suteikė mums galimybę, būnant laisvais ir suvienytais, bendrai visiems kartu prisidėti prie mūsų valstybės – Vokietijos Federacinės Respublikos – vystymo. Pasinaudokime šiuo šansu.

1990 metų spalio 3 dieną vokiečių tauta įrodė savo pasiryžimą būti solidariais, turinti jėgų pradėti naują etapą ir tai buvo pavyzdžio neturintis visame pasaulyje pripažintas tautos bendrystės pasiekimas. Tikėkime, kad ir toliau esame pasiruošę ir turime jėgų vidiniam susivienijimui.

1991 metais mūsų buvęs kancleris Helmut Kohl pasakė: “Ar pasieksime ir vidinę mūsų tautos vienybę, labiausiai priklausys nuo to, ar mes sugebėsime vieni kitus suprasti bei būti žmoniški ir atviri, bendraudami vieni su kitais. To tikrai negali atlikti vien tik valstybė ir politika. Daugiausia tai priklauso nuo daugelio tampraus ir veiksmingo bendradarbiavimo”.

Šie buvusio kanclerio žodžiai aktualūs dar ir šiandien. Lapkričio 9-oji , taip pat kaip ir spalio 3 diena yra tikėjimo ateitimi dienos.

2014 m. spalio 4 d.

Uwe Jurgsties,
Klaipėdos kraštiečių darbo grupės Vokietijoje pirmininkas

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder