Viešas atsakymas į viešą pareiškimą

Viešas atsakymas į viešą pareiškimą

Poetas Alfonsas Jonas Navickas, prašydamas nesieti viešo pareiškimo su jam neskirta premija, savo reikalavimuose neišvengia painiavos pats ir painioja kitus. Jis teigia: „šia premija dažnai piktnaudžiaujama (kaip svaigiais gėrimais ar kitaip?), ji skiriama ne pagal paskirtį(kokia premijos paskirtis?), grubiai pažeidžiant LRS Klaipėdos skyriaus visuotiniame susirinkime patvirtintus nuostatus.“ Premijos, kurios nuostatus tvirtino A. J. Navickas visuotiniame susirinkime, seniai neliko, aiman! Jūsų, poete, žiniai, seniai neliko institucijų, kurios skirdavo premiją – „Jaunosios gvardijos“ kolūkio bei vėliau Klaipėdos apskrities viršininko administracijos. 2010 m. premijos likimas pakibo ant plauko, tuometinė LRS Klaipėdos skyriaus valdyba nepersistengė ieškodama naujų rėmėjų ir Ievos Simonaitytės premijos likimu ėmė rūpintis rašytojos vardo biblioteka, 2011 m. premiją skirdama iš savo lėšų aktorei V.Kochanskytei už literatūrinę kompoziciją „Ak, buvo visko“. Tais pačiais metais biblioteka pasirašė premijos rėmimo sutartį su UAB „Mūsų laikas“. Sutarties sudėtine dalimi yra premijos skyrimo nuostatai. Ne senieji, kažkada tvirtinti LRS Klaipėdos skyriaus visuotiniame susirinkime, bet nevaržantys kūrėjų galimybių už meniškai vertingą kūrinį, literatūrinėmis priemonėmis atskleidžiantį Klaipėdos krašto, Mažosios Lietuvos gyvenimą arba įamžinantį rašytojos I. Simonaitytės atminimą pelnyti 4000 Lt dydžio premiją, kurią iš savo lėšų štai jau treti metai skiria mecenatas Rimantas Cibauskas.

Toliau pareiškėjas teigia: „didesnė dalis premijuotųjų – pašaliniai, ne Rašytojų sąjungos nariai, net visiškai su literatūra nesusiję asmenys.“ Kas tie ‚pašaliniai“, poeto žodžiais tariant, neaišku, ne RS narių tarp premijuotų būta nuo pat premijos gyvavimo pirmųjų dienų, užtektų paminėti: Oną Pajėdaitę – rašytojos fotometraštininkę, Bernardą Aleknavičių, Domą Kauną, E. Barauskienę, D. Kšanienę. J. Mališauską, J. Saulėnienę, Vyt. Kaltenį, jau minėtą V. Kochanskytę. Tikriausiai niekam nekyla abejonių, kad šie žmonės yra daugiau nuveikę Simonaitytės atminimui ir Mažajai Lietuvai negu kai kurie ilgamečiai LRS nariai. Poetas pastebi, kad „premija skiriama net už viešai sukritikuotas, mažiau vertingas knygas, nusižengiant knygos išleidimo laikotarpiui, neskelbiant komisijos sudėties, joje dalyvauja politikai“. Ką turi galvoje pareiškėjas, sunku nuspėti, jei pastarosios premijos laureatės knygą „Baltojo kiro giesmynai“, tai ponui A. J. Navickui reikėtų viską skaityti iki galo, ir užuot džiūgavus nepalankiu sakiniu recenzijoje, pamąstyti, kas geriau: ar kada apie knygą rašo, ar kada jos niekas nepastebi ir net nepamini? o apie D. Molytės Lukauskienės premijuotą knygą buvo net keturios recenzijos ir visos, išskyrus vieną, kurios autorius prabilo aukštomis materijomis, kol, galop pats susipainiojo, teigiamos. Atsakingai pareiškiu, kad komisija nė karto nenusižengė knygos išleidimo laikotarpiui, nes, cituoju nuostatus: „Ievos Simonaitytės premijai gali būti pristatomi visi šalies kūrėjai už viso gyvenimo kūrybinius nuopelnus arba dviejų pastarųjų metų sukurtus meniškai brandžius kūrinius, kuriuose atsispindi Klaipėdos krašto bei Mažosios Lietuvos dvasia“. Komisijos sudėtis, beje, ne karinė paslaptis, ji ne kartą buvo viešinama spaudoje. Kokie politikai joje dalyvauja? Vyt. Čepas? Visų pirma yra rašytojas ir atstovauja skyrių, Rimantas Cibauskas? Yra premijos mecenatas. Pagaliau premija skiriama ne už priklausomybę vienai ar kitai partijai, ne už politines pažiūras, bet už meniškai brandžius kūrinius. Štai šitą reikia įsisąmonint, kad ir kokia skaudi būtų teisybė, nes suvokus šį faktą nekils klausimų, kodėl premijos negaunu aš, o gauna kitas. Iš ko turi būti sudaryta vertinimo komisija yra dviejų premijos steigėjų sprendimas, ne skyriaus ir ne valdybos, primenu: premijos steigėjai yra I.Simonaitytės biblioteka ir UAB „Mūsų laikas“. Kada pareiškėjas ir skyrius susiras kitą premijos mecenatą, sudarys su juo sutartį, pasitvirtins naują vertinimo komisiją bei nuostatus, tada ponas A. J. Navickas galės ir turės teisę reikalauti nebūtų dalykų. O dabar vertinimo komisija sudaryta tokiu principu: du atstovai bibliotekos, du mecenato, vienas Ievos Simonaitytės muziejaus, vienas LRS Klaipėdos skyriaus ir vienas universiteto. Ko dar trūksta? A, „vyresnio amžiaus rašytojų“ tarsi ilgas buvimas sąjungoje suteikia žmogui talento ar išminties? Pareiškėjui užkliūva ir kandidatų siūlymas. Anksčiau biblioteka sudarydavo sąrašą leidinių, galinčių pretenduoti į premiją per atitinkamą laikotarpį. Dabartiniuose nuostatuose premijai kūrinius pateikti gali fiziniai ir juridiniai asmenys. Kasmet skelbimai apie konkursą talpinami laikraščiuose bei internete. Savo samprotavimuose pareiškėjas pasiklysta teigdamas: „siūlyti knygas premijuoti, manyčiau, turėtų RS Klaipėdos skyriaus valdyba, pirmiausia – šiam skyriui priklausantiems nariams, beje, - tik ne jiems patiems prašant. Gal būt teisę siūlyti galėtų turėti ir visuomeninės organizacijos ir t.t.“ čia poetas aiškiai parodo, kad nesidomi galiojančiais nuostatais ir viską pradeda nuo varčios: juk jam pačiam niekas nedraudė du kartus pristatyti savo kūrinių. Beje, šiemet nuspręsta keisti tvarką ir grįžti prie galiojusio modelio, kada komisija iš pateikto sąrašo pati atsirinkinės pretendentus premijai. Mat paaiškėjo, kad daugelio kūrinių, galinčių pretenduoti į premiją, niekas nepateikia. Komisija skirdama premiją aiškiai suformuluoja už ką ją skyrė, bet niekas negali priversti ir norėti, kad komisija rašytų premijuojamam kūriniui recenziją, šis užsiėmimas paliekamas abejojantiems komisijos sprendimais. Niekas negali uždrausti premijos teikimo ceremonijoje dalyvauti nei politikams, nei skeptikams, renginys ne uždaras, juk jeigu jis būtų uždaras Navickas pats pirmas sukeltų triukšmą. Kas trukdė A. J. Navickui pristatyti jo pareiškime paminėtus autorius? Juk pristatomųjų skaičius vienam asmeniui nėra ribojamas. Tiesiog glumina pono Navicko teiginys: „primenu: kai kuriems išvakarėse būdavo pranešama, kad premija skirta, o ryte, jau – šio sprendimo atsisakoma“. Ką tai galėtų reikšti, tikriausiai žino vien pareiškimo autorius. Ir paskutinis teiginys: „rėmėjas, skyręs lėšas premijavimui, jokiu būdu negali daryti įtakos dėl jos skyrimo vienam ar kitam asmeniui“. Pone Navickai, leiskite pastebėti, kad rėmėjas nėra besielis bankomatas, o išsilavinęs, turintis meninį skonį ir nuomonę žmogus ir jos pareikšti niekas negali drausti.

Mes dažnai pervertiname save, manydami, kad aplinkiniai nieko daugiau neveikia tik žavisi mūsų darbais ir teigiamai vertina mūsų nuopelnus. Dar atrodo, kad mūsų knygos pačios gula ant premijos vertinimo komisijos stalo. Ar čia ne tas atvejis, kai žmogus svajoja išlošti aukso puodą, bet pamiršta nusipirkti loterijos bilietą?

Prieš viešai verkšlenant, būtina ramiai ir blaiviai perprasti situaciją ir pasistengti objektyviai vertinti save.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder