Minčių akcentus noriu susieti su vyraujančiais stereotipais apie vaikus, jų auklėjimą, apie vaikų ir tėvų santykius. Manau, kad būdama ne tik mama, demokratinės šalies pilietė, bet ir edukologė, galiu turėti ne tik asmeninę, bet ir profesinę nuomonę, kuria dalinuosi. Jeigu mano nuomonė sukels diskusiją – puiku.
Pirmas stereotipas – šiuolaikiniai vaikai žino teises, bet pamiršta pareigas. Kyla klausimas kodėl? Vaikai auga ne kitoje planetoje…Juk jie – mūsų veidrodis. Ar pagalvojote prieš kritikuodami, bardami ar priekaištaudami savo vaikams, kokį pavyzdį rodote Jūs? Elementarus pavyzdys…Mama arba tėtis “pakeltu” balsu kalba su vaiku: “Tu manes neklausai?”. Kada paskutinį kartą Jūs išklausėte ir paklausėte savo vaiko? Kuomet vietoj “daiktinio bendravimo” (daiktų, žaislų, saldumynų pirkimo), tiesiog nuoširdžiai, vaikui suprantama kalba, aptarėte jo mintis, problemas, lūkesčius, papasakojote ko tikitės iš jo…? Tiesiog parodėte gerą pavyzdį, kad žmogus turi ne tik teises, bet ir pareigas? O gal Jūs manote, kad vaikai tai turi suprasti patys? Tiesa, ar skaičiavote kaip dažnai, vaikams girdint pykote, kritikavote kitus žmones, savo šalį, politikus, kaimynus, o gal net tėvus…? Jūs tikitės, kad reikalaudami galite gauti? Deja, gyvenime veikia abipusės sąveikos dėsnis – gauni tiek, kiek duodi ir atvirkščiai…
Antras stereotipas – šiuolaikiniams vaikams niekas neįdomu. Hmmm… Drįstu prieštarauti…O kuo domitės Jūs – mamos ir tėčiai? Ar turite hobį, kuriuo dalijatės su šeimos nariais, ar skiriate vaikams laiko – pokalbiams apie svajones, pozityvią ateitį, ar drąsinate, kai vaikas savo atvira širdimi pasakoja Jums apie slapčiausias svajones – tapti mokslininku, keliautoju, muzikantu, dailininku…? Ar tik bandote vaikuose realizuoti savo nerealizuotas svajones…? Kaip dažnai sakote atžaloms, kad juos mylite ne už kažką, o todėl, kad jie yra? Paukščiai savo jauniklius išmoko skristi – o mes, žmonės, galime vaikams suteikti sielos sparnus ir dvasios stiprybę tiesiog juos mylėdami už tai, kad jie yra tokie, kokie yra…
Trečias stereotipas – apie savo vaikų auklėjimą viską aš žinau (nes esu Mama/Tėtis). Argi? Mano nuomone, motinystė/tėvystė – nesibaigianti kelionė su savo vaiku(-ais) per kasdienybę, kur, kartu su savo atžalomis (bent iki 18-o jų gimtadienio), augame (visomis prasmėmis). Tie auklėjimo būdai ir metodai, kuriuos taikė mums ar mūsų tėvams, deja, gali būti naudojami tik fragmentiškai. Kiekvienas žmogus, kiekvienas laikmetis turi savastį, kurios negalima ignoruoti. “Jūsų vaikai nėra jūsų. Jie sūnūs ir dukros Gyvenimo, paties savęs besiilginčio. Jie ateina per jus, bet ne iš jūsų ir nors jie su jumis, bet jie jums nepriklauso” (K.Gibran) – šiuos žodžius aš perskaičiau, kai mano sūnus buvo kūdikis…Šiandien jam 24-eri. Tą išmintį taikiau ir taikau augindama abu vaikus – sūnų ir dukrą. Tiesiog stengiuosi suvokti, kad mano vaikai – Gyvenimo, kuris yra ir bus, jie – ateities žmonės, bet ne mano nuosavybė.
Paminėjau tik tris stereotipus, norėdama iliustuoti mūsų santykį į ateities žmones – Vaikus. Manau, kad žmonių pasaulyje nėra didingesnio jausmo už motinystę/tėvystę…Vaikai – sielos mokytojai, kurių atėjimas į mūsų gyvenimus suteikia prasmę ir amžinybės pojūtį. Tačiau vaikai turi vieną ydą – jie tiesiog greit užauga… Taigi, būkime laimingi ir pozityvūs, kasdien džiaukimės savo atžalų ašaromis, juoku, išdaigomis – laiku praleistu kartu, kad užaugę jie kurtų kuo gražesnę ateitį ir prasmingą savo Gyvenimą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą