Prisiminiau ne šiaip sau, o galvodamas apie mus visus užgriuvusią nelaimę – koronaviruso pandemiją, apie artimuosius, draugus, pažįstamus ir nepažįstamus atsidūrusius šito keisto karo verpetuose.
Pirmiausia apie medikus. Apie juos daug kalbama ir rašoma, jiems sakomos gražiausios kalbos, kartais net ašaros išspaudžiamos.
Be abejo, viso to jie nusipelnė! Ir ne tik gražių žodžių ir ašarų ar didesnių apsaugos garantijų, valstybės draudimo polisų, bet ir didesnių atlyginimų, kurių Seimo intrigantų pastangomis pasisekė nepadidinti.
Medikai, karo terminais kalbant yra priekinėse fronto linijose, prieš juos daugiau nieko nėra, tik priešas, mūsų atveju – COVID -19.
Čia vienas netikslus judesys, prarasta dėmesio koncentracija ir... mirtis jau alsuoja į veidą! Deja, už tai kol kas nieko, negailima, tik „ačiū“! Daugiau nieko, dargi, išsityčiojama, arba kaip Klaipėdos universitetinės ligoninės atveju - organizuojama obstrukcija.
Tačiau kalbėdami ir dėkodami medikams už jų pasiaukojamą darbą, mes užmirštame kitų profesijų atstovus, kuriems net dažniau už juos tenka būti padidinto pavojaus zonoje.
Nuėję į prekybos centrą, dažnai net neatkreipiame dėmesio į kasose sėdinčias moteris, net nepagalvojame, kad jos aštuonias ir daugiau valandų taip pat būna pirmose kovos su virusu linijose.
Reikalavimai laikytis metro, ar dvejų metrų tarpų, joms negalioja, atsiskaitydami pirkėjai priartėja per atstumą, tolimą nuo daktaro Verygos rekomendacijų. Pirkėjas kvėpuoja beveik tiesiai į veidą, kitas, dar ir be kaukės, retas su pirštinėmis, tad pagauti virusą lengviau nei pasikasyti paausį.
Ir ne tik tai, pavojus tyko ir liečiant prekes, ir atsiskaitant grynaisiais, padedant senjorams „susidoroti“ su nuolaidų ir kreditinėmis kortelėmis.
Prekybos centrų kasininkės yra ilgiausiai laiko pavojingoje zonoje praleidžiančios darbuotojos. Deja, jos kaip buvo taip ir liko „nematomo fronto kariai“. Apie jas nerašo, jų nepaveiksluoja, niekas neima intervių, nefotografuoja ir nefilmuoja.
Taip pat nesiūlo trumpinti darbo dienos, geresnio socialinio draudimo, ar padidintų atlyginimų. Tik grasina atleisti iš darbo! Dėl tokio mūsų aklumo belieka tik apgailestauti, nors nuo to joms nė kiek ne lengviau ir nesaugiau.
Ir vis tik ačiū Jums mielos moterys, už Jūsų kantrybę ir už tai ką darote, kad priartintumėte dieną kada vėl visi galėsime vaikščioti be kaukių.
Koronavirusas, saviizoliacija, laiko į valias ir knygai perskaityti, ir televizijos laidoms pažiūrėti.
Regiu kaip du policininkai, vyras ir moteris siaurais „komunalkės“ laiptais velka žmogystą, kuris prisirijęs ugninio vandens, o gal ir alaus, į artimą aplinką buvo išleidęs pasiganyti jo viduje tūnojusį biologinį žvėrį.
O žvėris draskosi, kažką rėkia, iš burnos teka seilės!... Apie gerbiamo daktaro rekomendacijas nėra kada galvoti, čia jokie apkasai, čia jau vyras prieš vyrą, žvėris prieš moterį!
Reikia pervelti ant žemės, užlaužti rankas, uždėti antrankius, paskui, kaip bulvių maišą įmesti į automobilio kabiną, atvežus į policijos nuovadą, vėl, kaip ožį pro naujus vartus, tempti į patalpas. Ir kas? Ogi nieko! Apsisuki, ir vėl pas kitą panašų, dar ne visai gyvulį, bet jau ir nebe žmogų. Ir taip visą naktį!
Tomis žmogystomis bus pasirūpinta, pernakvos šiltoje patalpoje, jei reikės iškvies „greitąją“, ryte pažadins, atneš šalto vandens troškuliui numalšinti, seržantas paskaitys trumpą moralą, surašys protokolą ir... iki kito karto.
O kas pasirūpins jaunos policininkės saugumu ir sveikata? Užsikrėsi nuo tokio gyvulio,- tavo problema! Nepasiūlys nei papildomos poilsio dienos, nei ilgesnių atostogų, ką bekalbėti apie atlyginimų padidinimą ar bent jau didesnes teises panaudoti specialiąsias priemones, kad pasipriešinimo atveju, nereikėtų tampytis su seilėmis ir putomis besitaškančiu subjektu.
Paprastai kalbant, bandai darkytis, neklausai teisėtų pareigūnų reikalavimų, ūmiai gauni doze elektros. Deja, be sovietiniais laikais populiarios frazės „vadovybė išreiškė gilų susirūpinimą“, daugiau nieko negirdėti. Sukitės, kaip išmanote.
Neprisimename ir ugniagesių, kasdien rizikuojančių užsikrėsti mirtinu virusu gesinant gaisrus, traukiant iš avarijose sudaužytų automobilių leisgyvius, kraujais apsipylusius nelaimėlius. Ir čia visų medicinos mokslo šviesulių rekomendacijos, nustatytos normos ir reikalavimai šakėmis ant vandens rašyti.
Sakote, toks darbas, niekas nevertė jo rinktis? Teisybė, kiekvienas renkasi savo nuožiūra, tačiau gyvenimas kartais pasikeičia taip, kad apie profesijos pasirinkimą nėra kada galvoti.
Žinai tik pareigą ir tai, kad jei jos neatliksi, niekas kitas to nepadarys.
Ir jau vien dėl to visus kurie šiomis įtemptomis ir neramiomis dienomis, kariniais terminais kalbant, nepalieka apkasų, nesislepia krūmuose, nedejuoja ir nereikalauja privilegijų, atlaiko kenkėjų ir griovėjų atakas, dera ne tik retsykiais prisiminti, bet vieną kartą imti ir pagerbti, ir ne tik žodžiais ar pagyrimo raštais. Jie to yra tikrai nusipelnę.
Įdomu, ar ten aukštai, kur veido kaukės atitinka visus saugumo ir grožio standartus, kur netrūksta pirštinių ir dezinfekcinių priemonių, kada nors pagalvos, kad gyvi išlikome ne todėl, kad esame sveikesni, stipresni, privilegijuoti, o dėl to, kad tie padidinto pavojaus zonoje dirbę draugai, artimieji, pažįstami ir nepažįstami atliko savo pareigą.
Belieka tikėti, kad kada nors ateis laikas, kai išsikapstę iš šito keisto karo chaoso atsikvošėsime, o gimusi meilės žmonėms sėkla ras palankią dirvą suvešėti.
Tai tiek! Apie karą pasistengsiu daugiau negalvoti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą