Teisutis Matulevičius: Liūdna vėliavos diena be vėliavos

1988 m. spalio 20 d. Klaipėdoje, ant Muzikinio teatro bokšto buvo iškelta trispalvė. Tūkstančiai klaipėdiečių stebėjo šį istorinį įvykį. Vėliava iškelta prieš išvykstant į steigiamąjį Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimą.

Lygiai trisdešimt metų, diena iš dienos, ji pleveno miesto centre. Tapo neatsiejama mūsų miesto dalimi. Tarsi nebyli liudininkė iš aukštai stebėjo, kaip mūsų valstybė, miestas ir žmonės keičiasi ir auga.

JŪRA. Į vėliavos kėlimo ceremoniją rinkosi minios klaipėdiečių.

Jos gyvybė nutrūko 2018 metais. Pradėjus Muzikinio teatro pastato rekonstrukciją, vėliava buvo nukabinta. Nežinau, kodėl. Gal dėl remonto darbų, gal stovo klausimas neišspręstas? Norėtųsi aiškaus atsakymo, ar vėliavai numatyta nuolatinė vieta sutvarkius pastatą?

Sausio 1 – oji visada minima, kaip Lietuvos vėliavos diena.

Noriu priminti miesto merui ir tarybos nariams, kad jie yra atsakingi už tai, kad šią dieną mieste vėliava būtų iškelta ir tinkamai pagerbta.

Kiekvienais metais, prasidėjus naujiems metams, kartu su šeima ateidavome pagerbti vėliavos. Mums tai labai svarbus ir brangus įvykis.

Pernai, gal per nesusipratimą ar išsiblaškymą, vėliava jau neplazdėjo. Neplazdėjo ji ir šiemet. Antri metai jos nėra ir tai jau tampa labai bloga tradicija.

1988 m. spalio 20 d. Klaipėdoje, ant Muzikinio teatro bokšto buvo iškelta trispalvė.

Suprantu, kad gal po audringo naujametinio vakarėlio miesto galvoms yra sunku įsipareigoti ar kitus įpareigoti, kad vėliava būtų iškelta. Bet tai lengvai galima padaryti prieš prasidedant šventėms. Ir jeigu ji realiai trukdo pastato remonto darbams, per Trijų Karalių šventę ją galima nukabinti.

Taip jau susiklostė istoriškai, kad po sausio 1 d. šventės, seka sausio 13 d., vasario 16 d., kovo 11 d. Visos svarbiausios mūsų valstybės šventės vyksta šaltuoju metų laiku. Gal jau ir tų švenčių nesiruošiama švęsti? Nepatogu, šalta...

Noriu atkreipti mūsų valdžios vyrų ir moterų dėmesį, kurie, turbūt jau nesiruošia dalyvauti kituose rinkimuose, kad Lietuvos vėliava nėra spalvotos medžiagos gabalas. Vėliava – tai mūsų laisvės ir gyvybės simbolis. Tai mūsų pradžia ir pabaiga.

Dėl šios vėliavos lietuviai grįžta iš svetur namo.

Dėl šios vėliavos vyksta Dainų šventės.

Prisiekdami šiai vėliavai, savanoriai eina ginti mūsų Tėvynės.

Lietuvos sportininkai šios vėliavos akivaizdoje kovoja dėl aukščiausių medalių Olimpiadose.

Mes neturime anglių, aukso, naftos. Užtat turime savo vėliavą. Vėliavą, kurią bučiuoja Lietuvos kariai.

Gūdžiais sovietinio režimo laikais mūsų patriotai nebijojo šią vėliavą iškelti ant kaminų, medžių ar kitose matomose vietose.

Muzikinio teatro bokšte iškelti trispalvę patikėta už jos kėlimą kalėjusiems Aleksui Pašiliui ir Jonui Šilinskui.

Per paradus žmonės ją apsigaubia. Tai yra mūsų simbolis, kuris visada nešamas priekyje, per visas be išimties tautos šventes.

Vėliava priklauso ne valdžiai, o visiems žmonėms. Klaipėdiečiai kelia vėliavas ant savo namų, kiemuose. Ir nuleidžia jas tik tada, kai kur nors išvyksta.

Ir štai, vėliava, kuri mums reiškia labai daug, jau antri metai Klaipėdoje pamiršta ir nukišta neaišku kur. O gal jau ruošiamasi kelti kitą?

Sausio 1-ąją, minint Lietuvos vėliavos dieną, nauja 2018-ųjų trispalvė suplazdėjo ant Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro bokšto. Šią tradiciją uostamiestyje jau daug metų puoselėja Šaulių sąjunga.