Niekada nekartokite tos grubios klaidos, kurią šiais metais daugybę kartų darė prezidentas, sveikatos apsaugos ministras ir garbingieji viruso problemas komentavusieji profesoriai. Visi jie - bent po trejetą kartų kiekvienas - patarinėjo, kaip turėtume laikytis socialinės distancijos. Ir žiauriai klydo – terminuose paslydo ir pasiklydo.

Nes tikrąją socialinę distanciją apibrėžia rasė, etiškumas, seksualinė orientacija ir dar keli nieko bendro su fizine distancija neturintys dalykai. O štai ko iš tikrųjų reikėjo laikytis, tai - fizinės distancijos. (Jei esate pasiryžę apie šiuos terminus plačiau diskutuoti, teks atsiversti žinynus.

Niekada nekartokite tos grubios klaidos, kurią šiais metais daugybę kartų darė prezidentas, sveikatos apsaugos ministras ir garbingieji viruso problemas komentavusieji profesoriai.

Visi jie - bent po trejetą kartų kiekvienas - patarinėjo, kaip turėtume laikytis socialinės distancijos. Ir žiauriai klydo – terminuose paslydo ir pasiklydo.

Nes tikrąją socialinę distanciją apibrėžia rasė, etiškumas, seksualinė orientacija ir dar keli nieko bendro su fizine distancija neturintys dalykai. O štai ko iš tikrųjų reikėjo laikytis, tai - fizinės distancijos. (Jei esate pasiryžę apie šiuos terminus plačiau diskutuoti, teks atsiversti žinynus.

Bet – jau patiems. Nes mes imamės to, ką pagaliau – po 60-ties karantino dienų! – pripažino ir pats Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovas). Mat šią savaitę gydytojas-psichiatras A.Veryga pasakė, kad jau sužinojo apie neigiamą karantino poveikį psichinei sveikatai. Ir tai pagirtina. Ir todėl lauksime tolesnių jo veiksmų.

Kaip keista bebūtų, bet laukdami, iš namų dirbdami, su vaikais pamokėles ruošdami ir visaip kitaip karantinaudami (turiu omeny praėjusią savaitę) ne vienas jūsų dar spėdavo ir radijo paklausyti.

Pagausėjo mus linksminančių laidų, užsimiršti padedančių ir pernykščius marškinėlius žadančių viktorinų, ir šiaip - visiškai tuščių plepalų. Pagausėjo ir kvietimų į radiją paskambinti. Ir papasakoti, pavyzdžiui, apie pirmąjį bučinį. Arba apie patį baisiausią sapną. Arba apie tai, kas jums atsitiko, kai suvalgėte visai ne tą, ką norėjote.

Suprantu nelengvą tautos linksmintojų darbą: turi iš kailio nertis, kad tave, o ne kito 31 konkurento klausytų. (Taip, Vilniuje ir šiuo metu, kai rašinį skaitote, dirba 32 radijo stotys. O su internetinėmis – gal net 132). Ir didelė jų dalis klausytojus kviečia į studiją paskambinti. Paplepėti. Apie bet ką.

Tuos kvietimus jūs girdėdavote dar ir taikos metu: iki karo su virusu. Ir neimdavote į galvą. Bet paklauskite tų didžėjų-diskžokėjų: kiekvienas jų pasakys, kad dabar skambučių redakcijoms pagausėjo keturiskart!

O dabar kiek atsitraukite nuo lapo: ramiai paklauskite savęs, kada jums paskutinįsyk šovė į galvą mintis paskambinti į radiją? Nešovė? Sveikinu! Nes sveikam žmogui neturėtų šauti.

Bet neskubėkime teisti: tą nevalingą telefoninį veiksmą nulemia karantininė vienatvė. Prarasti trijų keturių sakinių žodžiai su laiptinės kaimyne. Bendravimą trikdantis antsnukis.

Ir įsakymas lyg šuniui „Sėdėk namie“! Ir negalėjimas išeiti.

Dar blogiau, kai net paskambinti nebėra kam. Tuomet ir skambinama ten, iš kur girdimas žmogaus balsas: į radiją.

Bet telefonine liga dar nesusirgusiųjų tai nepaguodžia: jie tik šypteli, išgirdę, kad paskambinęs pats nežino nei kodėl paskambino, nei ką pasakyti norėjo. Jie dar nesupranta, kad tai – pirmasis galbūt ir jų laukiančios ligos simptomas.

O paskui atsitinka pats baisiausias dalykas - sugenda telefonas.

Ir tai nėra paprasta buitinė nesėkmė. Sąlygomis, kuriomis daugelis mūsų gyvena, tai taip pat yra liga. Ir ji turi savo vardą. Tai – nomofobija. Baimė, kad niekam negalite paskambinti.

Kad niekas negali paskambinti jums. Kad nebegalite gauti pranešimų iš socialinių tinklų ir, kad tie tinklai dabar jau gyvena be jūsų. Ir negebėjimas be šito aparato rasti bet kokios reikiamos informacijos.

Dabar – nemaloniausias pranešimas jums: jei bent kartą yra atsitikę taip, kad išėję be telefono ir nuvykę daugiau nei kilometrą sugrįžote tik, kad jį paimtumėte, tai - pirmas psichinio nestabilumo požymis.

Taip teigia Genujos universiteto mokslininkai. Žinoma, į tokius tyrimus galite spjauti: telefono namuose niekada nepalieka ir neišjungia net 72 proc. europiečių, o sergančių nomofobija yra tiek pat kiek ir odontologo bijančiųjų. Jūs sakote: „Na, ir kas, kad sergame?“

Atsakymą į tai medicininės knygos taip pat pateikia: jos teigia, kad nomofobija (nors, kas čia patvirtins arba paneigs?) spartina senėjimo procesą ir gyvenimą trumpina vidutiniškai šešeriais metais.

Jei nebūtų koronaviruso, karantino ir mus varžančių taisyklių, į telefoną šiandien dėmesio gal ir nebūtume atkreipę. Niekas gi jo nepasigedo ir kitų pandemijų metais. Bet ir žmonija tuomet nebuvo tokia pernelyg įsiaudrinusi. Nebuvo tiek vienišių: jie tiesiog nebūtų išgyvenę.

Nežinojom, kas yra mobiliųjų duomenų limitas, kas - baterijos talpa. Svarbiausia tai buvo laikai, kai žmonės tikėjo informacija. Na, pabūkite šiandien atviri: pasakykite, ar tikite informacija, kuri dabar, šią valandą ir minutę atskrenda pas jus iš ekrano, radijo eterio ar spaudinio?

Atviri nesate. Todėl patikslinu: pasakykite sau, ar tikite tuo, kad tuoj po pirmos 2020-ųjų epidemijos žemę dar užgrius kiti gaisrai, potvyniai ir badas? Ar tikrai manote, kad epidemijos išgąsdintos šalys įves maisto produktų ir vaistų ribojimus? Dar vienas teiginys: šiais metais prognozuojamas rekordinis vandenynų atšilimas. O kuo šiltesnis vandenynas, tuo galingesni susiformuoja uraganai.

Kitos naujienos: Prancūzijoje išdžiūvo pusė žemdirbystei tinkamos žemės, didžiausi grūdų eksportuotojai – Rusija ir Kazachstanas - jau apribojo produkcijos išvežimą. Neturtingųjų šalių žmonės šiemet mirs šimtais tūkstančių. Badas palies daugiau kaip 265 milijonus žmonių.

Be to, netrukus pasaulis susidurs su dar viena bibline neganda: tuo metu, kai Europa ir Amerika kovojo su koronavirusu, 23 Artimųjų Rytų, Afrikos ir Azijos valstybėse skėriai sparčiai naikino šių šalių pasėlius. Ir visa tai – dar prieš ateinant antrajai, galingesnei koronaviruso bangai...

Jei namuose esate vienas, jei net su kaimyne nesusitinkate ir, neduokdie, net telefono neturite, visomis šiomis totaliomis nesąmonėmis tikrai galėjote patikėti.

Privalau paaiškinti, iš kur jos. Tai - centrinis („vedamasis“) TV3 internetinio puslapio straipsnis.

Publikuotas gegužės 17 dieną. Vadinasi taip: „Koronaviruso smūgis bus ne paskutinis: prognozuojami potvyniai, sausra ir badas“.

Ko tokiomis publikacijomis siekiama, ir kam tarnauja jų autoriai – nuspėsite.

Bet galima ir patikrinti. Į savojo (veikiančio) telefono paieškos langelį įvedu klausimą: „Ar galima tikėti internetiniu TV3 puslapiu?“

Kaip keista bebūtų, bet pirmasis atsivertęs atsakymas taip pat yra su klaustuku gale: „Kaip internetinį tinklaraštį paversti pelningu?“

Tai ir yra puikiausias atsakymas į klausimą apie psichologines koronaviruso pasekmes.