Skandalas

Politika yra politika. Kiekvienas, turėjęs vilties, kitaip – durnius arba kai kurių politikos apžvalgininkų pavadintas „naujos kartos rinkėju“ – patikėjęs, kad nešvarūs politinių jėgų žaidimai yra kad ir netolimoje, bet jau praeityje, gavo per žandą.

Nuomonių tyrimo bendrovės gatvėse ėmė klausinėti: kam atsuksite kitą žandą? Tai buvo vienintelis klausimas tautai, kuri vėl pasijuto išprievartauta savo geradario, kuriuo jau buvo pradėjusi tikėti, kad šis daugiau taip nedarysiąs, elgsis sąžiningai, neapgaudinės. Kita vertus, kam ta paguoda, tauta juk viską užmirš, vėl atleis, net patikės. Stokholmo sindromas.

Mažiau klausinėta, kokia žala jai – tautai ir tiems viltį turintiems – padaryta? Ar įmanoma ją kompensuoti? Ar bent ieškinį kam nors pateikti įmanoma? Ar yra liudininkai? Kas teisėjaus? Kur vyks posėdis? Apskritai, ar šiame procese yra kaltinamieji ir nukentėję?

Ne tai dėmesio centre.

Dėmesio centre – partija. Po jos – partijos lyderis. Po jo – kita partija. Po jos – kitos partijos lyderis. Čia reikia dėti šį simbolį ∞

Dėmesio centre – skandalas. Žodis, galintis reikšti du dalykus – staigiai į viešumą išėjęs negeras darbas arba triukšmingas vaidas. Šiuo atveju tinka ir viena ir kita. Antrasis variantas – gal net labiau: politinės jėgos prieš rinkimus vaidijasi, katra yra geriausia. Nes viešumon iškilęs negeras politiko darbas – jau ne skandalas, o norma.

Skandalas, kad ir kokia būtų jo reikšmė, kad ir kaip jis pasibaigtų, atskleidžia vieną tiesą: politinės jėgos kovoja tarpusavyje dėl įtakos. Bet kokia kaina. Nesvarbu, ar kažkas bando sustiprinti savo partiją „juodais“ pinigais, ar kita partija juos panaudoja kaip kompromatą konkurentui žlugdyti. Gal tą nutikimą inicijavo trečias, iki tol žiūrėjęs, kaip du mušasi. Sau naudos ir įtakos siekdamas.

Atrodo, kad tik įtaka yra viskas, dėl ko kovojama. Tikrai ne vardan tos.

O gal? Niekas nežino. Ai, vienas politikas sako daug žinantis vardan tos, tik negali pasakoti. Po to atsiliepia dar vienas, iš kitos partijos. Irgi sako žinantis, bet nesakysiąs. Šiaip sau. Trečias atsišaukia taip pat žinantis, ir taip nedarysiąs. Taip pat, kaip ir 2010 metais seimo narys Aleksandras Sacharukas savo apkaltos proceso metu mestelėjo tautai kelias užuominas, kad žino daug įdomių dalykų, bet negali jų papasakoti. Ir nepapasakojo iki šiol.

Beje, šią savaitę Lietuvos apeliacinis teismas tą buvusį seimo narį išteisino.

Šiam, seime kadenciją vargais negalais išbuvusiam politikui, vos 38. Tai vadinamoji naujoji karta, politikos jaunimas.

Sakot, naujoji? Pažiūrėkite, kas darosi viešoje erdvėje („Facebook“ yra vieša erdvė, pripažinkim tai). Trisdešimtmečiai ir net jaunesni politikai, tie, kurie iš tikrųjų turi vaizduotę ir begalę idėjų, jau perėmė savo partijų atamanų patirtį ir elgiasi pagal ištobulintą taktiką: drėbti purvo į oponentą ir šaukti – „jis purvinas ir negražus, o aš tai geras ir gražus ir mūsų partija tokia“. Bet negi jis nesuvokia, kad norint mesti purvą į priešingą pusę, jį reikia paimti savo rankomis, kurios jau irgi bus purvinos?

Kaip kiaulė, apvilkta kostiumu, kurios elgsena išlieka nepakitusi: ji ir toliau knisa šūdą sau ėdesio ieškodama, o ne dėl to, kad kitam geriau būtų.

Politiko amžius nereiškia naujos kartos. „Facebook“ paskyra nebūtinai reiškia modernų požiūrį. Darbotvarkė „sienoje“ negarantuoja skaidrumo. Atsakymas „draugui“ ne visada reiškia komunikaciją.

Politika yra politika.

Bet aš vistiek turiu vilties, kad vieną gražią dieną tie, kurių rankose valdžia, tas rankas išties vienas kitam ir sakys – baikim vieną dieną rietis, darom, nepriklausomai nuo partijos, kartu ką nors vardan tos. Bent pabandyti.

Dar turiu vilties, kad politikas yra pakankamai stiprus perlipti savo principus ir net būti tiek laisvas, kad pasakytų – klydau. Turiu vilties, kad politikai turi pakankamai jėgos paprieštarauti partijai, kuri nėra alfa ir omega. Turiu vilties, kad politikai visą energiją, skirtą oponentų kontražvalgybai ir atakoms, gali nukreipti kita kryptimi – dar geresnės Lietuvos link.

Turiu vilties, kad tarp valdžios žmonių yra tokių drąsuolių, kurie sugebėtų pirmas pasakyti oponentui gerą žodį, nelaukdamas to iš jo. Kad apskritai, žodžio „oponentas“ neliks, bus komanda, pavyzdžiui, su 141 pajėgiu žaidėju, turinčių motyvacijos dirbti ne dėl individo, o kolektyvo (ne partijos - visuomenės) labui.

Turiu vilties, kad jie yra užtektinai protingi susitarti dėl to tarpusavyje ir ateityje nemojuos vienas prieš kitą ginklais, kaip daro argumentų pritrūkę kvailiai.

Turiu vilties. Vadinkint mane kaip norit, „naujos kartos rinkėju“, arba tuo kitu žodžiu.

Bet jeigu tokie mano lūkesčiai išsipildys, bus tikras skandalas.