Skaitytojos laiškas: Kodėl nebalsuosiu už konservatorius?

„Pirmadienio rytas išaušo nuostabus" - po pirmojo Seimo rinkimų turo savo paskyrose feisbuke rašė konservatorių rinkėjai. Ketverius metus konservatoriai bei jų rinkėjai kentė nemėgstamą valdžią ir štai dabar net septyniais procentais atitrūkę nuo antrąją vietą užėmusių „žaliųjų-valstiečių" jie pagaliau turi realią galimybę atgauti valstybės vairą.

Konservatorių partijos lyderiai Landsbergis ir Šimonytė džiaugiasi atsargiai - matomai dar nepamiršo prezidento rinkimų, kai po euforiško džiaugsmo pirmajame ture teko skaudžiai nusivilti.

Kai kurie konservatorių rinkėjai nusprendė nesikuklinti. Austėjos Landsbergienės sesers vyras Liudvikas Andriulis (tas pats, kuris ne taip seniai per žmonos gimdymą šokiravo visuomenę grasinimais medikų bendruomenei) sukėlė pasipiktinimų audrą socialinėje erdvėje.

Jis džiaugėsi TS-LKD partijos pergale pirmajame rinkimų ture ir kitų liberalių partijų sėkme bei tuo, kad „pagaliau galime tikėtis pasipriešinimo išmokoms ir pašalpoms, lengvesnės imigracijos".

Ne paslaptis, kad Liudvikas įgarsino daugumos konservatorių rinkėjų ir kitų aukštesnio socialinio sluoksnio atstovų mintis - jie tikrai būtent taip ir galvoja: pašalpos ir visokios išmokos yra didžiulė problema, dėl kurios visokie „runkeliai", „vatnikai" ir „degradai" nenori eiti dirbti.

Ar mes tikrai norime gyventi visuomenėje, kurioje žmogus bus vertinamas tik pagal „arklio galias" - pagal tiek, kiek jis gali dirbti? Ar žmogus, kuris dėl bet kokių priežasčių yra nedirbantis, mažiau uždirbantis ar turintis negalią ir negalintis net pragyvenimui užsidirbti, vis vien neturėtų būti pamaitintas?

Žinoma, darbas yra puošmena, tačiau besąlygiška meilė artimui yra dar didesnė - pati didžiausia - dorybė. Atrodo, dar vakar vadinome save krikščionimis - kur tas krikščioniškumas? Kur mūsų europietiška empatija?

Ar šiais laikais madinga užjausti tik LGBT atstovus ir šuniukus, o vargingai gyvenantys žmonės gali būti išmesti už borto?

Gal ponas Andriulis to nežino, bet parduotuvių darbuotojai gali dirbti po 25 valandas per parą iki pat pensijos ir vis tiek neturės banko sąskaitoje sukauptų tūkstančių oriai senatvei. Lengva kalbėti už tėvelių pinigus baigusiems harvardus ir sėdint parūpintose šiltose kėdėse.

O šviesiausi Lietuvos protai, neturintys įtakingų giminių gimtinėje, emigruoja į kitas šalis, nes, deja, Lietuvoje net puikiausias išsilavinimas negarantuoja oraus atlyginimo.

Ar pašalpos ir išmokos išspręs ekonomines ir socialinės nelygybės problemas Lietuvoje? Tikrai ne. Tačiau tai yra žinutė kiekvienam Lietuvos gyventojui: „Tu esi svarbus, tavo vaikai yra svarbūs, mes norime užtikrinti, kad bent duonai kiekvieną mėnesį turėsi pinigų."

Konservatoriai turėjo trisdešimt metų socialinių problemų sprendimui, ekonomikos kėlimui iki Švedijos lygio, bet jie to nepadarė (na, nebent savo aplinkos žmones aprūpino), visuomenė juos prisimena tik, kaip ciniškus pensijų karpytojus, kaip tuos, kurie iš aukšto paniekinamai žiūri į pašalpinius ir kitus „nevykėlius".

Dabar jie ginčijasi dėl tryliktosios pensijos. Gėda. „Pinigų nėra" - labai konstruktyvus, kūrybiškas mąstymas, ar ne? Ar to išmokote prestižiškiausiuose universitetuose? Ar tokie siaurai mąstantys, nejautrūs žmonės mums reikalingi valdžioje?

O juk galėjo pasiūlyti tryliktąsias pensijas kasmet surinkti iš savo rato turtingiausiųjų. Ir partijos vardas pakiltų, ir pensininkai būtų laimingi, ir Kalėdos būtų prasmingesnės.

Na gal Landsbergiai ir kiti konservatyvieji jau aukoja kažką kažkam - gali būti, bet... Bet laikas suprasti, kad emigracija niekur nedings, kol angliškos darbo sąlygos, garantijos ir atlyginimai nebus sukurti ir Lietuvoje. Žmonės migruoja ne vien dėl pinigų. Migruoja dėl valdžios požiūrio į juos.

Neseniai socialiniuose tinkluose buvo dalijamasi populiariu filmuku, kuriame grupė žmonių stovėjo vienoje eilėje, o vėliau tie, kurie galėjo pritaikyti sau akcijos vadovo sakomus teiginius, sulig kiekvienu teiginiu, ėjo po žingsnį į priekį.

Teiginiai buvo maždaug tokie: „augau darnioje, mylinčioje šeimoje", „mano tėvai neišsiskyrę", „niekada nebadavau", „kol mokiausi, turėjau galimybę gauti korepetitorius pagalbą", „už mano išsilavinimą sumokėjo mano artimieji", „niekada nepatyriau patyčių", „turiu ypatingų gabumų, talentų", „mano fizinė išvaizda yra nepriekaištinga", „neturiu negalios, kitų sveikatos problemų" ir taip toliau.

Pabaigoje akcijos dalyviai, nors buvo nevienodai nutolę vienas nuo kito, dalyvavo bėgimo varžybose, pavadinimu „Gyvenimo varžybos". Labai puiki gyvenimo realybės iliustracija. Dažnai mums atrodo, jog gyvenime kažką pasiekėme savo jėgomis, o iš tiesų mums tiesiog pasiseka arba nepasiseka.

Ar mes mokame būti dėkingi, ar jaučiame atsakomybę ištiesti pagalbos ranką artimui, ar mokame neburbėti, kad kažkas dabar turės keliais eurais daugiau?

Žavimės amerikiečiais, kurie kovoja su menkiausiomis rasizmo apraiškomis, atgailauja dėl įvairių „baltųjų privilegijų", kurios yra neprieinamos vargingiems, bet nepastebime socialinių nelygybių mūsų šalyje.

„Vakarų ekspreso“ redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su Nuomonių rubrikos tekstų autorių nuomone.  Už publikuojamų komentarų, nuomonių turinį atsako autoriai.