Seimo rinkimų naujovės

Tokios nuostatos yra visiškai suprantamos, nes visame demokratiniame pasaulyje akivaizdžiai matomi piliečių norai stiprinti asmeninį ryšį su išrinktuoju savo atstovu. Šiuolaikinė valstybė vis stipriau ir stipriau lemia mūsų asmeninius gyvenimus, todėl norime kiek įmanoma labiau paveikti valdžią, bent jau parlamentinę, nes biurokratiją paveikti yra daug sunkiau.

Antra, prieš kelias savaites Tėvynės sąjungos pirmininkas Andrius Kubilius viešai pavadino Juozą Bernatonį tikruoju socialdemokratų lyderiu. Gal tai ir tiesa, nes žmonių grupėse ir organizacijose būna ir formalieji, ir neformalieji lyderiai. Todėl reikėtų įsiklausyti į teisingumo ministro iniciatyvą, nes siūlydamas kitaip rinkti Seimą, jis greičiausiai išsako ne tik savo asmeninę, bet ir socialdemokratų partijos nuomonę.

Taigi, kas yra siūloma ir kaip tai reikėtų vertinti? Visa šalies teritorija būtų padalinta į dešimt rinkiminių apygardų, kurios atitiktų dabartines apskritis, tačiau kiekvienoje apygardoje būtų išrenkamas skirtingas tautos atstovų skaičius. Tai suprantama, nes tos apygardos skiriasi pagal gyventojų skaičių, todėl Vilniaus apygardoje būtų renkami 38 Seimo nariai, Kauno – 28, Klaipėdos – 16, Šiaulių – 14 ir t.t., o mažiausioje – Tauragės – apygardoje būtų renkami tik 5 Seimo nariai.

Renkama būtų pagal partijų pateiktus sąrašus, tačiau kiekvienoje apygardoje partijos turėtų pateikti atskirus sąrašus, nes vienas asmuo galėtų būti renkamas tik vienoje apygardoje. Todėl galima spėti, kad A. Kubilius balotiruotųsi Vilniaus apygardoje, A. Butkevičius – Marijampolės, kuriai priklausytų Vilkaviškis, o V. Uspaskich keltų savo kandidatūrą Kauno apygardoje, nes jai priklausytų Kėdainiai. Nepriklausomi kandidatai taip pat galėtų kelti savo kandidatūras, tik jiems reikėtų surinkti tam tikrą juos remiančių piliečių parašų skaičių.

Visi suprantame, kad jei yra kažkas siūloma, tai tuo yra kažko siekiama. Du tikslus nurodo pats iniciatyvos autorius, ir jie yra verti dėmesio. Pirma, Seimo rinkimai atpigtų dvigubai, nes parlamentas būtų išrinktas per vieną dieną, nereikėtų antrojo turo. Antra, neliktų Seimo narių suskirstymo į išrinktus apygardoje ir pagal sąrašą. Tačiau dar vienas tikslas, mano galva, yra paslėptas, ir slypi jis pačioje balsavimo procedūroje.

O ši procedūra būtų tokia, kad rinkėjas balsuotų tik už vieną pasirinktą kandidatą. Tad įsivaizduokite kiekvienos apygardos sąrašą, kuriame partijos bus pateikusios dešimtis kandidatų pavardžių. Vilniaus ir Kauno apygardų sąrašuose kandidatų būtų šimtai. Ir štai iš tokio siūlomo kandidatų kiekio mes turėtume išsirinkti vieną vienintelį!

Kokios būtų tokio balsavimo pasekmės? Svarbiausia jų, mano manymu, būtų ta, kad į Seimą patektų tik ryškios ir rinkėjams gerai žinomos asmenybės, sumažėtų atsitiktinių politikoje žmonių. Ryškių ir žinomų politikų turi tik didžiosios partijos, tad į Seimą patektų mažiau partijų. Todėl galima drąsiai spėti, kad šiam siūlymui kitaip rinkti Seimą mažesnės partijos priešinsis.

Tačiau prisimenant, kad dabartinis Seimo rinkimų būdas buvo daugiau kaip prieš dvidešimt metų sudarytas kompromisas tarp Sąjūdžio ir tuometinės demokratinės darbo partijos ir matant, kad šis rinkimų būdas nepatinka nemažai daliai mūsų piliečių, siūlymai keisti Seimo rinkimų sistemą yra sveikintini ir verti apsvarstymo.