Šalies inteligentija nusirito iki klišių

Šalies inteligentija nusirito iki klišių

Buvusi Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė, o vėliau ir Seimo narė Aurelija Stancikienė, siūliusi savo draugams Kovo 11-ąją dalyvauti eitynėse, kuriose dalyvaus ir Sąjūdžio pirmeivis, filosofas Arvydas Juozaitis, sulaukė draugų išgąsčio. Esą neis nė už ką.

Esą Juozaitis - „Maskvos projektas“. Tad vieni neina į eitynes su „euroskeptiku“ filosofu Vytautu Radžvilu, kiti - su „Maskvos projektu“, treti - su „vatnykais“. A.Stancikienė, nustebusi, jog net inteligentija jau pamiršo, kas vyko Lietuvoje prieš 30 metų, ir mąsto klišėmis, parašė tuo klausimu ironišką bei aštrų straipsnį feisbuke. Ar daug sulaukta kritiškos reakcijos? 

- Aš prie kritikos pripratusi. Ir anksčiau sulaukdavau įžeidinėjimų. „Rusų agente“ būti ne naujiena. Esu impulsyvus žmogus, jei mane kas nors sujaudina, greitai stengiuosi tai paviešinti, su kokiais visuomenės reiškiniais negaliu susigyventi. Tą dieną, kovo 11-ąją, man buvo labai liūdna, kad net šeimoje skirtingai kai kuriuos politikus bei reiškinius vertiname.

Mano dukra irgi ėjo į kitą eiseną nei aš. Man toks pažiūrų susiskaldymas sukėlė didžiulį liūdesį. O tai labai geras impulsas man „čiupti už ginklų ir sėsti ant arklių“. Buvo puikus impulsas išreikšti savo nuomonę apie visuomenės susiskaldymą.

- Kas atsitiko su mūsų kūrybine inteligentija, jei vietoj mąstymo taškosi banaliomis klišėmis. Arba sudievina, arba pravardžiuoja „Maskvos projektais”?

- Taip, kūrybinė inteligentija pasimetusi. Vartoja mąstymo klišes. Trumpa istorinė atmintis. Kai kurių darbininkiškų profesijų žmonės, pavyzdžiui, kai kurie šaligatvio plytelių klojėjai visuomeniniu gyvenimu taip pat nesidomi, bet ir tarp jų, drįsčiau teigti, yra labai intelektualių žmonių.

Net sau pačiai atradau akivaizdžią tendenciją, kad jie labiau gilinasi į valstybės reikalus. Inteligentija nusirito iki mąstymo klišių, išankstinių vertinimo modelių, o paprasti žmonės labiau į valstybės reikalus gilinasi, kad nepasirodytų neišprusę.

- Nes ir darbininkiškos profesijos žmogus savo giminėje turi ir mokytojų, ir gydytojų, ir menininkų. Nenori apsijuokti. Tačiau būtent inteligentijai madinga didžiuotis, kad neturi televizoriaus ir nesidomi politika.

- Iš esmės madinga tarp tų, kurie šiek tiek mokslo ragavę, būti apolitiškais. Esą tegul kiti sau gerkles persikanda, o aš balsuoti neisiu. Manau, tokie žmonės tiesiog nenori prisiimti atsakomybės už Lietuvą.

Bet lengva kritikuoti valstybę iš šalies ją stebint. O ką pats padarei, jei dabar kritikuoji, jog bloga ir tas, ir anas. Reikia eiti, prisidėti, daryti! Tai labai patogi pozicija - būti kritiko vietoje!

- Gal mūsų kūrybinė inteligentija tampa pernelyg neurotiška? Ar tiek nuskurdusi, išsekusi, kad tik fiziniu išgyvenimu rūpinasi?

- Neuroze gal nepavadinčiau, bet, kaip čia pasakius - visais laikais, amžiais bei santvarkose menininkai elgdavosi dvejopai.

Vieni prisišliedavo prie diktatorių, tokių kaip Hitleris, ir tapdavo jam visiškai lojalūs kaip kino režisierė Leni Rifenštal (Leni Riefenstahl), o kita dalis menininkų tapdavo visiškai apolitiški.

Šie kraštutinumai būdingi meno žmonėms, nes jie kelia sau kitokius tikslus. Niekur nelįsti, matyti pasaulį per spalvų paletę ir nesiplėšyti.

Kita mane bauginanti tendencija - artėjant referendumui dėl dvigubos pilietybės labai garsios pavardės pasisako už dvigubą pilietybę. Ir niekas negalvoja, kas bus paskui. Kokios pasekmės.

Kuriai valstybei mokesčius mokės. Kurioje atliks privalomą karinę tarnybą.

Kurioje kariuomenėje kariaus, jei tarp valstybių kils karinis konfliktas? Ir dar nesuprantu, kaip tas dvigubas mūsų pilietis gyvens Amerikoje, naudosis amerikiečių sukurta gerove, bet dalyvaus Lietuvos rinkimuose, išrinks mums valdžią, nors patys čia nebus.

Todėl ir baisu, jog skambios pavardės už dvigubą pilietybę agituoja, agitacijai skiriami didžiuliai pinigai.

Ir per nacionalinį radiją bei televiziją reklamuojama, jog Lietuva yra visur. Vos ne klajoklė tauta. Tai visiškas Lietuvos istorijos, mūsų identiteto ignoravimas. O kodėl ignoruoja? Nes nenori mūsų istorijos prisiminti. Taip patogiau.

- Patogiau išdidžiai lindėti krūmuose, o iš jų išlindus apšaukti istorines asmenybes „agentais“?

- Patogaus gyvenimo siekis būdingas visam pasauliui. Bet kuo geriau, turtingiau individai gyvena, tuo mažiau bendruomeniškumo. Žmonės tampa apolitiški ir susvetimėję.

Anksčiau kaimuose niekas durų nerakindavo, o dabar vieni kitų nepažįstame.

Įsivaizduoju, kaip dabar jaustųsi poetas Justinas Marcinkevičius. Skaičiau jo „Dienoraščius“. Jau ir tada, gyvas būdamas, nesuprato, kas vyksta. Manyčiau, kad jo jausena nesvetima ir A.Juozaičiui, atvežusiam mums Sąjūdį iš Estijos.

Jis irgi jaučiasi taip pat. Kūrė, darė, įkvėpė idėją, bet ta idėja išsigimė. Jis norėjo matyti visai ne tą mūsų valstybės judėjimo kryptį, todėl dabar nori prisiimti atsakomybę už Lietuvos ateitį. Jam, filosofui, dabar ypač sunku, bet jis nesitraukia. Nors dar patirs visokiausių provokacijų ir šmeižtų.

Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder