Šakės: kur dingo emigrantų balsai

Rodos, pats metas planus grąžinti emigrantus į Lietuvą mesti į šiukšlinę ir, užuot svaičiojus apie tai, koncentruotis į kitą užduotį: neprarasti ryšio su išvykusiais, tai labiau realus siekis. O galvojantiems, kad dėl to ryšio neverta jaudintis, reikėtų galvoti iš naujo – tą puikiai įrodo seimo rinkimų rezultatai.

Jie parodė, kad Lietuva ir lietuviai užsienyje visiškai skirtingai žvelgia į ateitį: rinkimuose daugumą balsų surinkusi partija liko užribyje tarp užsienio lietuvių. Vertybės, vizijos išsiskyrė, ir ne pirmą kartą.

Pirmojo turo balsavimo metu Lietuvos diplomatinėse atstovybėse ir konsulinėse įstaigose daugiamandatėje apygardoje valstiečių ir žaliųjų sąjunga tesurinko vos 1349 balsus (tik pasvajoti apie mandatą). Balsuojant vienmandatinėse apygardose užsienio lietuviai į antrąjį turą delegavo konservatorių ir liberalų atstovus, iš 51 atstovybės tik vienoje šios sąjungos kandidatas pakilo aukščiau trečios vietos. Tai atsitiko Pietų Afrikos Respublikoje ir tam užteko surinkti 6 iš 23 balsų.

Nieko keisto, jeigu balsavusiuosius užsienyje laikysime tik eiline apylinke, tačiau galima pastebėti tam tikras tendencijas ten ir čia. Arba čia ir ten, nelygu iš kur žiūrėsi. Jeigu tendencija galima laikyti pastarųjų trijų rinkimų rezultatus.

O iš jų matyti, jog išeiviai pasižymi nuoseklumu ir kaskart į seimą deleguoja tos pačios partijos narį, kai Lietuvoje daugiausiai mandatų susižeria viena iš tradicinių partijų (socialdemokratai arba konservatoriai), ir permainas žadančių gelbėtojų (2008 m. – Tautos prisikėlimo partija, 2012 m. – Darbo partija, 2016 m. – Valstiečių ir žaliųjų žaliųjų sąjunga) atstovai.

Nėra ilgalaikio pastovumo, net savo citadelėse krito neįveikiamiej: Komskis – Pagėgiuose, Gražulis – Gargžduose ir Butkevičius – Vilkaviškyje.

Istoriškai taip jau susiklostė, jog per ketverius metus gelbėdami Lietuvą gelbėtojai nuskęsta patys – gražu ir heroiška, bet kiek iš to naudos. O kas vyksta toliau? Ateina nauji, kuriems kantrybės pristigęs ir greito rezultato norintis elektoratas balsų nepagaili, kaip negaili turistai trupinių balandžiams Londono Trafalgaro aikštėje. Kodėl nepriviliojus, kai privilioti taip lengva?

„Palaiminti užmirštieji, nes jie nepamena savo klaidų“ (Friedrich Nietzsche).

Bet kodėl nesutampa ten ir čia esančiųjų nuomonės, nejaugi nėra bendro sąlyčio taškų? Kodėl išeiviai šiemet nepatikėjo politine jėga, kuri savo rinkiminėje programoje be kitų pažadų net dviem punktais išskiria sugrįžtančius tėvynainius („Gerinsime sąlygas tiesioginėms užsienio investicijoms ir derinsime tai su tėvynainių sugrįžimu“; „Sukursime paslaugų sistemą sugrįžtantiems tėvynainiams“), galima tik spėlioti.

• Galbūt (sąrašas nėra baigtinis, žanras laisvas, įskaitant komediją):
• per rinkimus užsienyje aktyvi yra tik viena grupė, nuosekliai palaikanti tą pačią politinę jėgą;
• gyvenant kitoje aplinkoje keičiasi Lietuvos politinių įvykių vertinimas;
• išeiviai labiau politiškai išprusę;
• išeiviai mažiau politiškai neišprusę;
• jie nenori permainų;
• išeiviai atitrūko nuo realybės ir nieko nesupranta;
• išeiviai nenori sugrįžti;
• išeivių balsas nesvarbus, nes išvažiavo vieni nevykėliai;
• jie visi papirkti;
• balsuoja priešingai iš keršto likusiems vargti Lietuvoje.

Kiek rinkėjų, tiek nuomonių.

Jungtinėje Karalystėje balsą per šiuos rinkimus pareikšti galėjo tik 5655 lietuviai, šia teise pasinaudojo dar mažiau. Dar mažiau aktyvių piliečių visomis išgalėmis stengėsi mobilizuoti tautiečius rinkimams, kvietėsi kandidatus, rengė debatus. Žodžiu, dėjo didžiules pastangas, pagarba jiems. 

Visame pasaulyje balsuoti panoro 19207 lietuvių – apytiksliai tiek balsų reikėjo vienam mandatui per šiuos rinkimus. Taigi, tik tokio atstovavimo išeivija ir gali tikėtis svarbiausioje Lietuvos institucijoje.

Bet tikrai ne tiek vyresnių nei 18 metų tautiečių šiuo metu gyvena už jūrų marių. Kur tuo metu buvo likusieji?

Jie ne ryšio zonoje, ir dėl to tik dar įdomiau, kaip su jais per ateinančius ketverius metus susisieks emigrantus namo sugrąžinti pasiryžę politikai. Ir išmaniųjų prietaisų čia neužteks. Kaip bebūtų, kuo didžiausios sėkmės ir vieniems ir kitiems per ateinančius ketverius metus.

O kol kas – šakės. Pakeliui su valstiečiais šio įrankio gali prireikti dažniau. Jei ne mėšlui išmėžti, tai pažadų neįvykdžiusiems politikams vaikytis.