Mūsų partinėje sistemoje vėl pakvipo permainomis. Vienos permainos būna jaučiamos, kitos būna netikėtos. Šiuo atveju netikėtumas buvo itin matomas, to nepajėgė paslėpti nei žurnalistai, nei politikai. Ir kaip nenustebti, jei norą jungtis pareiškia partijos, kurios vienareikšmiškai vertinamos kaip vieno lyderio partijos. Istorijoje pilna pavyzdžių, kai politinės organizacijos kentėdavo dėl to, kad jose iškildavo keli lyderiai, kurių nei vienas nenorėdavo pasitraukti į antrą planą, užleisdamas lyderystę kitam. O čia staiga du ryškūs lyderiai pareiškia, kad nori dirbti kartu.
Vertinant iš pirmo žvilgsnio, toks jungimasis yra teigiamas dalykas, nes labai daug mūsų piliečių nuoširdžiai mano, kad politinių partijų pas mus per daug. Tačiau vertinant giliau, norisi daryti išvadą, kad ir Viktoras Uspaskich, ir Rolandas Paksas mato tolesnės savo politinės karjeros sunkumus.
Toks teiginys gal ir klaidingas, tačiau jis nėra iš piršto laužtas. Kiekvienas vertinimas yra paremiamas tam tikromis teorinėmis prielaidomis. Šiuo atveju remiuosi garsiojo XX amžiaus pirmosios pusės ekonomisto Josepho Schumpeterio pateikta demokratijos samprata, pagal kurią demokratija yra tokia tvarka, kai tam tikri individai per konkurencinę kovą dėl rinkėjų balsų įgyja sprendimo galią.
Štai čia jūs galite paprieštarauti – kur tie politinės karjeros sunkumai, jei toks individas Viktoras Uspaskich konkurencinėje kovoje dėl rinkėjų balsų pasirodė puikiai, net galima kalbėti apie tam tikrą šio politiko atgimimą. Jei 2008 m. Seimo rinkimuose Darbo partija gavo tik 111 tūkstančių balsų, tai pernai – net 271 tūkstantį. O štai dėl Rolando Pakso politinės karjeros problemų prieštarauti sunkiau – vietoj 156 tūkstančių balsų, gautų 2008 m., šiuose Seimo rinkimuose gauta tik 100 tūkstančių. Neteisingai atstatydinto prezidento įvaizdis akivaizdžiai blėsta, rinkėjais tampa jaunuoliai, jau neatsimenantys prezidento apkaltos proceso.
Taigi, nepaisant to, kad vienam politiniam lyderiui puikiai sekėsi konkuruoti dėl rinkėjų balsų, kitam – gerokai prasčiau, jie sutarė jungti savo vadovaujamas partijas. Tvarkos ir teisingumo partijos lyderio interesai pakankamai aiškūs – noras išlikti politikoje ir kitais metais vėl būti išrinktam į Europos Parlamentą. Grįžti į statybų verslą šis žmogus, matyt, jau nenori. Tuo tarpu Darbo partijos lyderio interesai yra kitokie ir gal net tik numanomi. Juk tik spėjame, kad norą jungtis lėmė artėjanti į pabaigą Darbo partijos „juodosios“ buhalterijos byla. Partijai tiesiog reikia naujos tapatybės, kurios dėka ji tikisi likti nenuteista. Šalia šio – svarbiausio - intereso turėtų būti ir interesas perimti „tvarkiečių“ rinkėjus.
Kaip matome, kad ir vedini skirtingų interesų V. Uspaskich ir R. Paksas sujungs savas partijas, nes jungtis jiems abiems dabar naudinga. Jei šiam procesui kas nors nesutrukdys (pavyzdžiui, prokurorai), vadinamajame politiniame centre atsiras stipri partija. Tačiau čia reikia sutikti su internetinio portalo lrt.lt apžvalgininko Vladimiro Laučiaus pamąstymais apie tai, kad trečiojo kelio tarp konservatorių ir socialdemokratų paieška Lietuvoje nesisekė, kad tie politikai, kurie bandė tai daryti, jau atsidūrė politikos užribyje. Ši patirtis leidžia spėti, kad galbūt prasidėjo ir „darbiečių“ bei „tvarkiečių“ lyderių politinės karjeros pabaiga.
Tačiau čia drįstu teigti, kad šiuos trečiojo kelio ieškotojus pakeis kiti. Taip bus todėl, kad dabartiniai Darbo bei Tvarkos ir teisingumo partijų rinkėjai niekur nedings. Didžioji dauguma šių rinkėjų niekada nebalsuos už Tėvynės sąjungą, nes ji ir jos lyderis kelia jiems alergiją. Deja, bet ir socialdemokratai nesugeba perimti šių rinkėjų, nors ir atstovauja puikią gerovės valstybės idėją, pagal kurią valstybė prisiima dalį atsakomybės už kiekvieno mūsų asmeninį likimą.
O kol kas laukiame Darbo ir tvarkos partijos, kurią anksčiau ar vėliau pakeis kiti lengvų pažadų dalintojai.
Komentaras skaitytas per LRT radiją.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą