Politinės klasės atstovai

Žiūrint griežčiau, politinės klasės terminas nėra labai vykęs, nes visuomenės klasė nusako didelį skaičių žmonių, užimančių panašią ekonominę padėtį, tuo metu politikus galima suskaičiuoti vos ne pirštais, todėl geriau tiktų politinio elito sąvoka.

Ši sąvoka iškyla norom nenorom, stebint mūsų valstybės Prezidento rinkimų kampaniją. Nacionalinėje televizijoje jau vyko dvi kandidatų į prezidentus debatų laidos, tad buvo gera galimybė stebėti, kaip dėl aukščiausiojo posto valstybėje varžosi mūsų politinio elito atstovai.

Čia reikėtų padaryti mažytę išlygą – reikėtų atskirai išskirti Naglį Puteikį, kurį dar sunku būtų priskirti politiniam elitui, nes, pirma, šis žmogus didžiojoje politikoje atsirado visai neseniai ir, antra, jis jau ima maištauti prieš Lietuvoje nusistovėjusią politinę sistemą, todėl politikoje gali ilgai neužsibūti. Aišku, gali būti ir priešingai – jei visuomenėje stiprės maištas prieš susiklosčiusias politinio žaidimo taisykles, N. Puteikis gali tapti vienu iš tokio judėjimo lyderių. Tada jis taps alternatyviojo arba kontrelito nariu, kurį vyraujantis politinis elitas bandys neutralizuoti, suteikdamas jam kokį nors svarbų politinį postą ir taip įtraukdamas į savo gretas.

Laikykimės abėcėlės, tad pradėkime nuo Zigmo Balčyčio, kuris į Lietuvos politinį elitą įsiliejo 2000 m., tapdamas Seimo nariu, tačiau prieš tai daug metų buvo ir biurokratinio, ir verslo elito narys. Jei pasitvirtins kalbos apie tai, kad šiam politikui numatytas Europos Komisijos komisaro postas, į pensiją jis išeis, padirbėjęs beveik visose įmanomose elitinėse pareigybėse, taip pat ir laikinuoju Lietuvos Respublikos Ministru Pirmininku.

Dalios Grybauskaitės karjeros istorija truputį kitokia. Iki 2009 m. ji buvo labiau biurokratinio, o ne politinio elito atstovė. Taip, ji yra dirbusi užsienio reikalų viceministre ir finansų viceministre bei ministre, tačiau ji buvo labiau karjeros valstybės tarnautoja, o ne partinė politikė.

Artūro Paulausko karjera dar kitokia. Priklausęs teisėsaugos elitui, jis kažkaip netikėtai tapo politiku. Greičiausiai tai lėmė per plauką pralaimėti Prezidento rinkimai 1997 m., po kurių tapęs populiarus buvęs generalinis prokuroras įkūrė politinę partiją ir didžiojoje politikoje sukosi aštuonerius metus, padirbėjęs ir Seimo pirmininku, ir ministru, ir net laikinuoju Respublikos Prezidentu. Ketverius metus pagyvenęs iš santaupų, per paskutiniuosius Seimo rinkimus A. Paulauskas vėl grįžo į didžiąją politiką, tačiau jau tik Viktoro Uspaskicho dėka.

Bronis Ropė jau daug metų yra politinio elito atstovas. Taip sakydamas, jau girdžiu kontrargumentus, kad savivalda nėra politika, kad tai – ūkiniai, buitiniai klausimai. Su tuo kategoriškai nesutinku, nes politika randasi visada, kada žmonės skirtingai vertina esamas socialines problemas arba siūlo skirtingus jų sprendimo būdus. Tai, kad B. Ropė jau beveik 20 metų dirba Ignalinos rajono meru, rodo neeilinius jo, kaip politiko ir administratoriaus, gebėjimus.

Valdemaras Tomaševskis taip pat yra politikas, padaręs karjerą kaip tautinės mažumos atstovas. Belieka tikėtis, kad Lietuvos valstybė kada nors įvertins jo tokią aktyvią veiklą.

Sąrašą baigia Artūras Zuokas, bene pats ryškiausias ir charizmatiškiausias politinio elito atstovas. Šis žmogus turi puikiausius duomenis, kurie reikalingi politiko profesijoje – yra protingas, žavus, iškalbingas, drąsus ir t.t., ir pan. Deja, savo karjeroje jis padarė klaidą – labai jau aiškiai parodė, kad yra stipriai susijęs su viena verslo grupe. Tokius dalykus visuomenė pamiršta sunkiai, nes demokratijoje politiko paskirtis yra derinti verslo ir kitų socialinių grupių interesus, o ne atstovauti kuriems nors iš jų.

Pabaigai klausimas – ar Prezidento rinkimuose dalyvauja ne politinis elitas? Atsakymas priklauso nuo to, kaip traktuosime N. Puteikį – kaip elito narį ar kaip jo kritiką.